Pečeliūnas: Baukutė ir Ko. – bausmė lengvabūdžiams rinkėjams

Saulius Pečeliūnas (Šarūno Mažeikos nuotr.)
Saulius Pečeliūnas (Šarūno Mažeikos nuotr.)
  © Fotobankas
Alfa.lt
2010-03-05 10:04

Aleksandro Sacharuko, Linos Karaliaus ar Astos Baukutės elgesys – tai ne tiek buvusios ir esamos Arūno Valinsko kompanijos ir net ne viso parlamento, o pirmiausia visuomenės problema. Juk šie žmonės neatsirado iš Mėnulio – jie buvo išrinkti. Jeigu visuomenė į rinkimus žiūri neatsakingai, tuomet nėra ir ko skųstis. Jie – tai bausmė už neatsakingą balsavimą. Tad dabar ir kentėkite ketverius metus. Parlamentarus baudžiame, o ką pati visuomenė? Čia jums ir bausmė.

Reikėtų brėžti aiškią ribą tarp pavėlavimo į posėdį ir mandato perdavimo kolegai. Mandato perdavimas – tai jau nusikaltimas. Nevalia suplakti šitų dviejų dalykų.

Anksčiau Seimo statute buvo konkrečiai parašyta, kad apie parlamentaro išvykimą į užsienį tarp sesijų reikia informuoti Seimo valdybą. Tokia prievolė buvo ne šiaip sau. Paskui, 2000–2004 metų Seime, parlamentarai sugalvojo esantys laisvi žmonės ir nusprendė, kad tarp sesijų nereikia niekieno informuoti. Todėl dabar taip ir atsitinka kaip Linui Karaliui.

Šiuo atveju suprantama, kad už praleistą posėdį gali būti nubaustas baudele: jei nedirbai – tai ir neuždirbai. Tokia praktika taikoma ir kituose parlamentuose. Tačiau šios priemonės neįmanoma taikyti, kai balsavimo kortelė perduodama kitam. Naudojimasis ne savo mandatu jau gali sukelti apkaltą, nes šitaip Seimo narys sulaužo priesaiką.

Tik kad dabar apie apkaltą jau prisikalbėta – nuvalkiosime labai svarbią instituciją. Apkalta yra kraštutinė priemonė už labai didelius nusižengimus – už priesaikos sulaužymą, baudžiamuosius nusikaltimus.

Remiantis viena versija, L. Karalius nepranešęs išvyko, kai nėra prievolės pranešti, ir nespėjo sugrįžti: ar dabar dėl to mes jam rengsime apkaltą? Kitą kartą turbūt prabilsime apie apkaltą, jei žmogus eidamas į darbą paslydo, susilaužė koją ir taip pavėlavo į posėdį: klausime, kodėl apsiavė nesaugų apavą, kodėl ėjo ne kita gatve? Negalima šitaip žaisti.

Tik atkreipiu dėmesį, kad dabar niekas nekalba, jog L. Karalius ne tik kažkur buvo išvykęs, bet ir perdavė savo mandatą.

Mano pastebėjimu, parlamento kokybė nuo pat Aukščiausiosios Tarybos pamažu krenta, ir prie šio proceso iš dalies prisidėjo ir politikai, ir žiniasklaida, ir visuomenė.

Kartais atrodo, jog parlamentaras – tai asmuo, kuris turi vaikščioti pėsčias, apiplyšęs, jokios algos jam nereikia, ir dar kiekvienas praeivis turėtų jam suduoti lazda arba apspjauti. Jeigu šitaip bus, ką mes turėsime Seime?

Juk politiko darbas – tai atsakinga ir sunki profesija, kurios ne kiekvienas gali imtis, netgi jeigu labai nori. Parlamentaras turi dvi prievoles: jis atsakingas prieš Konstituciją ir prieš savo sąžinę. Seimo narys bene vienintelis gali tiesiai sakyti savo rinkėjui į akis tiesą apie juos pačius – jam taip liepia Konstitucija. Bet šios prievolės parlamentarai neatlieka, mat pataikauja rinkėjams. Sako: rinkėjas visada teisus, bet juk tikrai ne visada!

Prisipažinsiu, man skauda širdį dėl to, kas vyksta. Įžiūriu daug panašumų su 1939–1940 metų Lietuva.

Saulius Pečeliūnas yra konservatorių-krikdemų frakcijos narys, Lietuvos parlamento senbuvis, Seime nedirbęs tik 2000–2004 metų kadenciją.