Lietuvos miškai – interesų kryžkelėje

Miškas
Miškas
  © Alfa.lt

Miškai – tai mūsų žemės gyvos mintys, rašė Justinas Marcinkevičius.

Ar Lietuvos miškai dar tebepriklauso Lietuvai, taigi ir mums visiems? Lietuvis ir miškas – neatskiriamos sąvokos. Nuo seno miškai buvo lyginami su gamtos šventove, o apie miškininko profesiją buvo kalbama su pagarba. Dabar, tarsi kam mostelėjus burtų lazdele, miškai, jų valdymas, naudojimas tapo priešpriešos, įvairių kaltinimų, anoniminių skundų poligonu.

Kas atvėrė nesutarimų skrynią?

Vieni reikalauja naikinti valstybinius miškus, privatizuoti juos arba net išdalyti juos kaip kompensaciją už neatgautą žemę, kiti, skleisdami nepasitikėjimą miškininkų kompetencija, siekia išdraskyti dabar veikiančias miškų urėdijas, panaikinti Generalinę miškų urėdiją ir visą iki šiol veikusią miškų valdymo sistemą, treti nori atimti iš Aplinkos ministerijos kompetencijos miškus ir perduoti jų valdymą Žemės ūkio ministerijai, ketvirti bando įrodyti saugomų teritorijų (o ten gražiausi miškai) nereikalingumą, net žalą visuomenei. Ir panašiai. Ir visa tai daroma ne ramiu, argumentuotu tonu, bet garsiai šaukiant, tarsi jų neišgirdus įvyks kažkas panašaus į pasaulio pabaigą. Be to, dažniausiai anonimiškai. Laiškai, pasirašyti žodžiu „Miškininkai“ ar panašiai, plaukia į valdžios įstaigas, jų daugėja žiniasklaidoje, labiausiai internetinėje, nes ten, ypač komentaruose, paskleisti kokią paskalą tapo visiškai lengva.

Be abejo, iškyla klausimas, kodėl taip yra? Formaliai pažiūrėjus, galima būtų teigti, kad Pandoros nelaimių skrynią atvėrė dabartinio premjero A. Kubiliaus sujaukta kadrų politika – prisidengus krize, griauti nusistovėjusią valdymo sistemą, keisti joje dirbusius savais šalininkais. Tačiau tai tik dalis tiesos.

Būtų galima pasakyti, kad kalta ekonominė krizė, nes sumažėjus statybų, baldų gamybos apimtims, sumažėjo ir medienos paklausa, krito jų kaina, pablogėjo miškų urėdijų veiklos rezultatai. Taip vienadieniams politikams ir „analitikams“ atsirado galimybė teigti, kad urėdijos nesusitvarko, valstybiniai miškai nuostolingai prižiūrimi.

Tai irgi tik dalis tiesos, tačiau ši situacija tapo palanki visuotinės Lietuvos miškų privatizacijos šalininkams, jojantiems į savo tikslą ant išbandyto propagandinio arkliuko – tik privatus verslas yra perspektyvus...

Tačiau miškas ne restoranas ar fabrikas, čia veikia ne tik verslo įstatymai. Galima dar daugiau pasakyti – jie čia ne pagrindiniai.

Norėjosi šias problemas pasiaiškinti ir su pačiais miškininkais. Todėl noriai priėmiau kvietimą dalyvauti III Lietuvos girininkų suvažiavime, kuris 2009 m. gruodį įvyko Lietuvos žemės ūkio universitete. Suvažiavimo pradžią paskelbė Marijampolės miškų urėdijos medžioklinių ragų ansamblio trimitavimas, vėliau prabilo ir kitos „dūdos“. Ypač aktyviai reiškėsi „buvę“. Turiu omeny buvusius miškų ministrus. Atmosfera kaito, bet neperkaito. Girininkai įrodė, kad žmonės yra praktiški, žinantys miško ir miškininko problemas, emocijoms nepasidavė. Pabandysiu atskleisti pagrindines miškininkus jaudinančias problemas.

Kodėl puolama valdymo struktūra?

Pasak ataskaitinį pranešimą dariusio Girininkų bendrijos pirmininko Raimondo Juzikio, „šiandien girininkai ir visa miškininkų visuomenė įtraukta ir į miškų sistemos reorganizacijos, valdymo tobulinimo ir pertvarkos sūkurį“.

Nuo 1998 m. miškai perduoti Aplinkos ministerijos žinion. Dabar ūkinę veiklą prižiūri Generalinė miškų urėdija.

Mūsų valstybės miškų ūkis buvo įvairiai valdomas. 1919 m. Lietuvos vyriausybė įsteigė 18 miškų urėdijų. 1940 m. jų skaičius išaugo iki 57. Joms vadovavo Miškų departamentas. Sovietmečiu veikė dvi ministerijos – Miškų ūkio ir Miškų pramonės. 1957 m. jos buvo sujungtos į Miškų ūkio ir miško pramonės ministeriją. Miškų ūkio ministerija buvo ir pirmajame nepriklausomybės dešimtmetyje. Miškų ūkio ministrai dalyvavo septyniose Vyriausybėse. Paskutinis iš jų buvo prof. A. Vasiliauskas, nesiimsime vertinti jo veiklos, nesugebėjęs apginti savo ministerijos nuo panaikinimo. Beje, tai netrukdė jam Girininkų suvažiavime vėl lipti į tribūną, mokyti kitus ir reikalauti Generalinės urėdijos panaikinimo. Jo argumentai – ji nereikalinga, joje dirba nekompetentingi žmonės.

Kas paskatino jį taip elgtis? Negi mintis, kad neišsaugojus savarankiškos miškų ūkio ministerijos, teprapuola ir Generalinė urėdija? Gal?

Beje, suvažiavimo dalyviai vardijo ir kitas priežastis: „užgautos profesoriaus ambicijos“, „kerštas“, „asmeninis priešiškas A. Vasiliausko nusistatymas generalinio urėdo B. Sakalausko atžvilgiu“. Vėlgi gal?

Bet A. Vasiliauskas ne visiškai vienišius. Juk prieš Generalinę urėdiją vykdoma kampanija prasidėjo ne šiame suvažiavime.

Viską apmąsčius, peršasi dar viena išvada, kad puolama iš visų pusių, bet nepasakoma pagrindinė priežastis – Generalinė miškų urėdija trukdo „išparceliuoti“ Lietuvos valstybės miškus, ji jungia į vieną kietą kumštį 42 miškų urėdijas, visus miškininkus ir gina mūsų bendrą turtą – valstybinius miškus nuo pražūtingų sprendimų. Todėl ir reikia ją išdraskyti, kaip tai buvo padaryta su Miškų ūkio ministerija.

Anot Girininkų bendrijos pirmininko R. Juzikio, dabar „sąmoningai, atvirais ir anoniminiais pareiškimais formuojamas valstybinių miškų sistemos institucijų neigiamas įvaizdis. Provokuojant siekiama supriešinti ne tik žinyboje dirbančius girininkus ir urėdus, pavaldžių ir vadovaujančių institucijų vadovus, bet ir visų valstybinių miškų tarnautojus ir miško savininkus“.

Kam neįtinka saugomos teritorijos?

Suvažiavime kalbėjo ir buvęs miškų ūkio ministras Rimantas Klimas. Jis užsipuolė saugomų teritorijų sistemą, kurioje, beje, yra patys gražiausi, vertingiausi Lietuvos miškai. Jo nuomone, žmogus yra svarbiau, o žmogaus interesai viršesni.

Požiūris į saugomas teritorijas rodo žmogaus prioritetus. Jei jam labiau rūpi verslas, pinigai, vienadienis pelnas – jam saugomos teritorijos tik kiūtis. Jei rūpi aplinkos kokybė, gamtos išsaugojimas sau, savo vaikams ir vaikaičiams, racionalus gamtos turtų naudojimas, jam nacionalinių ir regioninių parkų, draustinių, rezervatų išsaugojimas – gyvenimo tikslas ir džiaugsmas.

Žemės reforma, žemės ir miškų privatizacijos procesas suteikia šiai priešpriešai papildomų niuansų, tam tikrų spaudimo svertų. Žmogus, turintis miško saugomose teritorijose, gali sakyti „mano miškas“, tačiau elgtis kaip su savo daiktu negali. O tai naujuosius savininkus, ypač greito pelno trokštančius, ir jaudina. O kiti, nepabūgę baudų ir teismų, pradeda ir savivaliauti. Taip miškuose, gražiose vietose atsiranda nelegalios statybos, savavališki miško kirtimai, tvoros ir pertverti keliai. Nuosavybės nesusigrąžinantys piliečiai, norėdami daryti įtaką sprendimams savo naudai, imasi įvairių konflikto sprendimo priemonių, kurios kartais būna sunkiai suvokiamos.

Štai viena naujausių istorijų, įvykusi šį rudenį. Mokslininkai Verkių regioniniame parke esančio istorinio Staviškių kaimo ribose inventorizavo keletą vertingų buveinių, viena jų – sudėtingas smiltpievių ir mezofitų pievų bendrijų kompleksas su parke labai retų žemyninių smėlynų bendrijų fragmentu. Ši pamiškėje esanti pieva vertinga ir kaip kelių europiniu mastu retų vabzdžių maitinimosi vieta. Duomenys apie teritorijos vertę gamtiniu požiūriu buvo pateikti ir panorusiems su jais susipažinti, aktyviai dėl žemės grąžinimo veikiantiems vietos gyventojams bei jų advokatams. Deja, dabar vietoj šios botaniniu, entomologiniu ir kraštovaizdžio požiūriu vertingos teritorijos stūkso šviežiai suartas laukas. Pretendentai į nuosavybę taip sumanė išspręsti susiklosčiusią situaciją.

Ekonomistas Kęstutis Jaskelevičius: „Senkant naftos ir dujų ištekliams, medienos reikšmė energijos gamybai nuolat didės, ją jau dabar galima priskirti prie strateginių šalies išteklių. Kartu brangs ir mediena. 2007 metų pradžioje šalyje buvo per 200 biokuru kūrenamų katilinių, jų bendra instaliuota galia didesnė nei 400 MW. Energijos plėtros programose numatyta, kad jau artimiausiais metais ši galia turi būti padidinta iki 700 MW. Dideli Įpareigojimai didinti atsinaujinančių energijos šaltinių panaudojimą numatyti ir ES direktyvoje.“