Abiturientas po atostogų į mokyklą nebesugrįžo

Gedulas
Gedulas
© SCANPIX
Alfa.lt
2010-01-07 14:39

Praėjusieji 2009-ieji, matyt, į pasaulio istoriją bus įrašyti kaip žlugusios ekonomikos, juodžiausių nusivylimų, savižudybių ir kitų neramumų metai. Krizės ir nežinomybės nualinti žmonės su baime žvelgė į ateitį ir „grindis“, pramušančias nedarbo kreives. Įtampą buvo galima kirviu kapoti – tikras rojus „pranašams“, „stebuklingų“ receptų turėtojams ir psichoterapeutams. Nenuostabu, kad žmonės sutriko ir griebėsi (kaip jiems atrodo) paprasčiausio sprendimo būdo – savižudybės.

Naujieji Tigro metai prasidėjo ne taip šventiškai, kaip buvo galima tikėtis: sausio 1 d. Kelmės rajone, Paverpenio kaime, 41 metų vyras apsipylė neaiškios kilmės degiu skysčiu ir pasidegė; Panevėžyje sausio 7 d. pasikorė sutuoktiniai, o šiandien paaiškėjo, kad trečiadienį, sausio 6 d., pasikorė Vilniaus Simono Daukanto gimnazijos auklėtinis. Nusižudžiusio abituriento klasės draugai pirmąją pamoką po žiemos atostogų praleido su mokyklos psichologe.

Ketvirtadienį į gimnaziją po atostogų grįžusius moksleivius pasitiko baisi žinia: jie nebeturės savo noru iš gyvenimo pasitraukusio draugo. „Tai buvo netikėta ir labai skaudi žinia. Jeigu vaikai norės ir jiems rūpės, jeigu jie jaus papildomą nerimą, galės savarankiškai kreiptis į psichologą“, – Alfa.lt sakė gimnazijos direktorė Jolanta Knyvienė.

„Paprastai tokiose situacijose nebūna vienos priežasties. Turbūt tai liks paslaptimi“, – sakė direktorė. Anot jos, jaunuolis buvo paprastas abiturientas, kuriam mokytojai neturėjo priekaištų. S. Daukanto gimnazijoje, kurią buvo svarstoma pervadinti Vytauto Kernagio vardu, jaunuolis mokėsi nuo 11 klasės.

Pasak artimos mirusiojo bičiulės, jis prieš įvykį nerodė jokių ketinimų nusižudyti: aplankė savo močiutes, buvo vakarėlyje. „Viskas susidėjo“, – ištarė netekties sukrėsti jo draugai.

S. Daukanto gimnazija su auklėtiniu atsisveikino poeto Justino Marcinkevičiaus žodžiais, parašytais prie gedulo nuotraukos:

„Sau į kelią neėmiau aš nieko,
Viskas Jums, brangieji mano, lieka –
Žemė, kvepianti medum ir gėlėmis,
Ir dangus, nusėtas žvaigždėmis.“

Abiturientas laidojamas rytoj Klaipėdoje.

Padidintos rizikos grupėje – paaugliai iš bedarbių šeimų

Anot psichoterapeutės Genutės Petronienės, nelaimingą meilę patiria daugelis, tačiau nusižudo – vienetai. „Dažniausiai tą lemia blogi santykiai šeimoje. Paauglys neturėtų žudytis, jei jis jausis šeimos dalimi. Jis to neišdrįs padaryti dėl tėvų ir pasidalys savo išgyvenimais su jais“, – tvirtino specialistė, pasak kurios, savižudybė dėl meilės rodo arba charakterio ypatumus – impulsyvumą, nemokėjimą valdyti emocijų – , arba tai, kad nusižudęs paauglys skendėjo depresijoje. „Galbūt meilė jam buvo tarsi gelbėjimosi ratas ir atrodė svarbiausiu dalyku, kuris staiga dingo“, – aiškino psichoterapeutė.

G. Petronienė teigė, kad suaugusiems būtina su paaugliais kalbėtis apie tai, kaip jie jaučiasi. „Meilės klausimai tiek paauglystėje, tiek jaunystėje yra labai aštrūs. Ypač, kai ta meilė pirma. Suaugusieji galvoja, kad „bus dar tų meilių“, o iš tikrųjų paauglio kančia dabar gali būti aštresnė nei po kelių metų“, – sakė psichoterapeutė.

Specialistė tvirtino, kad pasaulio psichologai išskyrė keturis šeimų tipus, kuriose dažniausiai įvyksta savižudybės. Pirmajam tipui priklauso šeimos, kuriose vyksta daug nelaimių, vyrauja daugybė neigiamų emocijų, kurias tėvai perduoda vaikams. Antrojo tipo šeimose paaugliai dažniausiai jaučiasi nemyli, jiems nuolat kartojama, kad blogai, jog jie gimė, kad jie sugadino tėvų gyvenimus. Trečiojo tipo šeimose tėvai reikalauja iš vaikų daugybės pasiekimų. Viskas pasiekia tokį lygį, kad gavęs prastesnį pažymį vaikas bijo eiti į namus. Ketvirtojo tipo šeimose vaikams dažniausiai neleidžiama bendrauti su bendraamžiais, kartu su jais išeiti pramogauti, vaikai nuolat girdi kritiką iš tėvų ir yra priversti jiems tarnauti.

Pasak G. Petronienės šiemet, kai daug kur vienas iš tėvų, o kartais net abu, tapo bedarbiais, juntamas pinigų stygius, ypač reikėtų atkreipti dėmesį į paauglius iš tokių šeimų, kadangi nelaimes ir nesėkmes jie pergyvena labai sunkiai, o neretai sugeria ir visą tėvų įtampą.

Psichoterapeutė siūlė atkreipti dėmesį į paauglio elgseną. „Jeigu vaikas staiga ėmė nieko nenorėti, nustojo mokytis, niekuo nesidomi, yra nuolat atsiskyręs arba atvirkščiai – tapo nevaldomas, „sproginėja“ bet kuriose situacijose, nemoka bendrauti su kitais – tai simptomai, kad su paaugliu ne viskas tvarkoje“, – aiškino G. Petronienė. Anot jos, nors patys vaikai retai kada kreipiasi į specialistus pagalbos, tą už juos turėtų padaryti suaugusieji, pastebėję, kad su vaiku ne viskas tvarkoje. „Užteks pirmų 15 minučių pokalbio su specialistu, kad paauglys apie jį pakeistų nuomonę“, – tvirtino moteris.

G. Petronienė pabrėžė, kad nusprendę nusižudyti tiek vaikai, tiek suaugusieji vienaip ar kitaip garsiai praneša apie savo planus. „Kažkodėl egzistuoja mitas, kad jei žmogus pasako nusižudysiąs, visi mano, kad jis tikrai to nedarys. Tuo tarpu į tokius žodžius reikėtų stipriai ir greitai sureaguoti“, – tvirtino specialistė. Anot jos, ne visada žodis „nusižudysiu“ virsta tikrove, bet faktiškai visi nusižudžiusieji yra jį ištarę ir niekas jais nepatikėjo. Psichoterapeutė tvirtino, kad ypatingai reikėtų atkreipti dėmesį į šiuos žodžius, jei juos sako vaikinai, kurie nusižudyti nusprendžia dažniau nei merginos.

Savižudybė – planuotas ir impulsyvus apsisprendimas

„Savižudybė yra tiek planuotas, tiek akimirkos apsisprendimas. Žmogus apie tai ilgai galvoja ir svarsto. Iš pradžių būna atsitiktinės mintys, vėliau jos perauga į ketinimus. Šis procesas trunka ne savaites, ne mėnesius, bet dažniausiai metus ir dar ilgiau“, – Alfa.lt yra teigęs psichologas Paulius Skruibis.

Su rūpesčių prislėgtais žmonėmis bendraujantis specialistas pasakojo, kad savižudybė labai susijusi su impulsyvumu: „Impulsyvūs, emocijų valdomi žmonės patenka į ypatingą rizikos grupę. Žmogus ryžtasi pakelti prieš save ranką, nes labai stipriai kenčia. Kai ta kančia pasiekia kritinę ribą, sprendimas būna priimamas staigiai. Bet kokiu atveju reikia reaguoti rimtai, nors tos kalbos gali ir skambėti lyg pokštas. Apie savižudybę galvojantys žmonės ilgą laiką būna prislėgti, nusivylę, netekę vilties, kad kažkas pasikeis į gerą pusę. Dar vienas požymis, kuris turėtų priversti susirūpinti, kai žmogus kalba tiesiai arba užuominomis apie savižudybę. Suprantama, kad gerokai mažiau žmonių nusižudo nei kalba apie ją, bet vis dėlto...“ – pasakojo P. Skruibis.

Psichologas paminėjo du būdus, kaip turėtų elgtis artimieji ar draugai, pastebėję gilioje depresijoje skendintį žmogų: „Pirmiausia, kas turėtų būti padaryta, tai jaukioje aplinkoje reikia pasikalbėti su tuo žmogumi. Svarbu surasti tam laiko, erdvės, noro. Reikia suvokti, kad sąvoka „vėliau“ išnyksta. Jei žmogus kalba apie savižudybę, tai rimtas ženklas, kad reikia ieškoti psichologinės pagalbos, motyvuoti tą žmogų, padėti jam. Nepaisydamas suteiktos pagalbos, žmogus vis tiek gali nusižudyti.“

Jei nerandate artimųjų ar draugų užtarimo, pagalbos ranką išties specialistai:

http://www.jppc.lt/

http://www.krizesiveikimas.lt/

http://www.jaunimolinija.lt/