Lietuvis prie vairo apie kitą negalvoja

Policijos automobilis gatvėje
Policijos automobilis gatvėje
© Andrius Vaitkevičius

Įžūlus, netolerantiškas ir galvojantis vien apie save. Tokias pagrindines lietuvių vairuotojų charakterio savybes išskiria ekspertai. Jie kalba apie Lietuvos keliuose tvyrantį nerimą, tarytum užkratas pereinantį nuo vieno vairuotojo kitam. Tiesa, Lietuvai modernėjant, ir eismo dalyviai pamažėl darosi mandagesni.

Sudaryti reprezentatyvų lietuvio vairuotojo portretą rizikinga, nes galima nesunkiai nuklysti į stereotipus. Tačiau pabandyti verta, ir publicistinę kelionę vairuojančio lietuvio elgesiui apibūdinti Alfa.lt pradėjo nuo tų, kurie stereotipiškai yra gretinami su banditais arba nutrūktgalviais, t. y. BMW vairuotojų.

Važiuojant į sutartą susitikimą su „Lietuvos BMW klubo“ bendruomene, teko palūkuriuoti milžiniškoje spūstyje netoliese tą rytą dideles nuolaidas paskelbusio prekybos centro. Tačiau spūstyje įstrigusius pirkėjus vienas vairuotojas įsigudrino aplenkti... šaligatviu. Ir vairavo jis ne ką kitą, o būtent BMW (valst. nr. BZZ 499).

„Ne automobilis kaltas, kad jį vairuoja asilas“, – šį nutikimą pakomentavo šešerius metus tik BMW markės automobilius vairuojantis Vitalijus Sadovskis. Aną šeštadienį jis sutiko palydėti Alfa.lt žurnalistą į minėtą BMW klubo narių susitikimą.

BMW vairuoja vyriški ir veržlūs

Vienas po kito renkasi dalyviai: vėliau atvykusieji užtikrintai žengia prie jau laukiančiųjų, tvirtai spaudžia rankas, kalba nedaug ir juokauja santūriai, be nereikšmingų kikenimų. Yra čia ir merginų, žavių bendrakeleivių, tačiau prisijungiantieji joms ne tik kad nepaduoda rankos, bet ir praeina tarytum pro nematomas, nė „labas“ neištarę. Kaipmat susidaro įspūdis, kad ryškiausias šios kompanijos bruožas – vyriškumas, ir griežtos automobilių linijos tik patvirtina tvirtą jų laikyseną. Kartu atvykusios panelės – tarytum puošmenos, kurioms labai pritinka nusifotografuoti atsirėmus į priekinį mašinos antvožą. „Yra stereotipas, kad „bemse“ turi sėdėti mergina su mini sijonu, bet šiaip šiame automobilyje labiausiai tinka ta, kuri patinka vairuotojui. Mano paties mergina – ne blondinė“, – nusišypso 26 metų V. Sadovskis, savo širdies draugę sutikęs taip pat BMW vairuotojų bendruomenėje.

Netrukus prie draugijos prisijungia ir klubo senbuvis su dviem dukrelėmis bei buvęs jo prezidentas su sūnumi. Mažiesiems turėtų būti įdomu apsilankyti Etnokosmologijos muziejuje, kur ir patraukia tuzino BMW karavanas. Apysiauriu, vingiuotu ir tuščiu keleliu judanti grandinė atrodo gana didingai, bet juda drausmingai. „Kokį išsišokėlį naujoką labai greitai pastatome į vietą – kolonoje judame tvarkingai. Būdavo, nuvažiuodavome į aikštelę „papaišyti saulių“, bet tuo tikrai nepiktnaudžiavome. Pats esu apsiraminęs, nelenktyniauju“, – pasakoja Alfa.lt gidas. Pasak jo, palaviruoti ir pamanevruoti klubo vairuotojai susirenka į profesionalų trasas.

Per visą išvyką Alfa.lt pastebėjo vos porą įmantresnio vairavimo epizodų. „Mus dažnai painioja su „BMW fanų“ klubu. Jie labiau mėgsta vairuoti sportiškai bei agresyviai, ir būtent gatvėse. Mes tikrai nesidraskome ten, kur negalima“, – aiškina V. Sadovskis, pats vairuojantis net 5,4 litro variklio darbinio tūrio BMW modelį.

Po ekskursijos muziejuje, jau sutemus, BMW klubo nariai patraukė į nakčiai išnuomotą sodybą pasilinksminti.

Vyraujantis bruožas – įžūlumas

Žinoma, BMW vairuotojai neatspindi visos lietuviškos vairavimo charakteristikos, bet mūsų šalies kontekste atrodo iškalbingai. Mat dauguma Alfa.lt kalbintų ekspertų kaip svarbų vairuojančių lietuvių bruožą išskiria agresyvumą, o būtent aršumas yra sunkiai paslepiama nereto BMW savininko savybė. Žurnalo „Auto Bild Lietuva“ vyriausiasis redaktorius ir lenktynininkas Vitoldas Milius atkreipė dėmesį, kad jau pačios šios mašinos linijos yra griežtos, veržlios, piktos. „Net jeigu BMW yra vairuojama aštuoniolikmetės blondinės, priartėjusi ši mašina iš karto verčia trauktis į šalį“, – užsiminė jis.

Su tokiu vertinimu iš dalies sutinka ir V. Sadovskis. „Pavyzdžiui, „Mercedes“ man siejasi su 50 metų pliktelėjusiu pilvotu vyriškiu. Tuo metu BMW – jaunatviškesnė ir agresyvesnė“, – palygino vairuotojas.

Taigi agresyvumas. Bet V. Milius, sėdėjęs prie daugybės automobilių vairo ir jais apkeliavęs dešimtis pasaulio šalių, išskiria dvi dar ryškesnes lietuvių vairuotojų ypatybes – tai ubagiškumą ir įžūlumą. Kaip pats sako – „naglumą“, nes šiai savybei apibūdinti pripažįsta nerandantis taiklesnio už rusišką žargoną lietuviško atitikmens. „Įžūlumas – tai pagrindinė ir išskirtinė lietuvių vairuotojų savybė“, – įsitikinęs V. Milius.

Lygindamas su kitų kraštų vairuotojais, V. Milius pastebėjo, jog lietuviams kelyje akivaizdžiai trūksta mandagumo. „Dar mus kelyje lydi nerimas. Norime skubėti, užlįsti, nestovėti, įsibrauti, todėl kelyje nuolat susidaro košė. Tokio jovalo kitur nėra. Ką jau kalbėti apie eismą vasaros savaitgaliais grįžtant iš pajūrio! Atsiranda koks vienas, važiuojantis šalikele, tuomet paskui pajuda ir Petras, ir Stepas, nes jie nenori likti kvailiais“, – sakė pašnekovas.

Agresija kursto agresiją

Kad mūsų krašto vairuotojai atrodo prasčiau palyginus su vairuojančiaisiais Vakarų Europoje, pastebėjo ir Vigilijus Sadauskas, Vilniaus Gedimino technikos universiteto Automobilių transporto katedros docentas bei saugaus eismo ekspertas. „Paimkime penkis mūsų vairuotojus ir nuvežkime juos į Šveicariją – jie prie tenykščių kelių eismo taisyklių prisitaikys labai greitai, nes bandydami išsiskirti iš kultūringo vairavimo srauto atrodys kaip kvailiai arba žiopliai. Tačiau jeigu nuvažiuotų didesnė grupė negu penketas, tuomet jie patys imtų kelti grėsmę visiems tos šalies vairuotojams. Todėl dar prieš 10 metų sakydavau, kad lietuvius reikia nedidelėmis grupelėmis išvežti pasimokyti geros vairavimo praktikos. Tik bėda, kad reikia tai daryti nuolat, nes grįžęs į Lietuvą jis greitai sugenda“, – pasakojo V. Sadauskas.

Jo teigimu, Vakaruose į nederamą kito dalyvio veiksmą tuo pačiu atsako vos 2 vairuotojai iš 10, kai Lietuvoje tokių jau yra 7 iš 10. „Tai pamatėme darydami eksperimentą su katedros studentais: į agresiją yra atsakoma agresija“, – sakė docentas.

Šį lietuvių elgesį prie vairo ji drąsiai vadina nestabilios psichikos pasireiškimu. „Dėl psichinių sutrikimų daugybė vaikinų negali tarnauti kariuomenėje, bet jie gauna vairuotojo pažymėjimą. Man tai yra keista“, – palygino V. Sadauskas.

Mašina – asmens tęsinys

Tuo metu su „ubagiškumu“ susijęs noras savo automobiliu išsiskirti iš kitų ir per automobilį save įreikšminti. Buvęs ilgametis išradingų socialinių eksperimentų laidoje „Keliai. Mašinos. Žmonės“ autorius Tadas Jačiauskas patyrė, kad apie 70 proc. jo reportažų herojų savo automobiliams būdavo sugalvoję vardus ar pravardes. Jo manymu, mašina, kaip ir bet kuriuo savo daiktu, mes sakome, kas tokie esame. „Bet kiek savo komunikacijai verta leisti pinigų? Ir kiek tu esi kvailas, kad juos leistum? Žinau žmonių, kurie ėmė paskolą prabangiam BMW pirkti. Paskolą! Nemanau, kad tai protinga“, – sakė žurnalistas.

Bet toks požiūris vyrauja dažno lietuvio sąmonėje. „Šiaip automobilis yra tarytum aiškus daiktas: sėdi ir važiuoji, ir nereikėtų daryti jokio cirko. Bet mes dar esame ta karta, kuriai automobilis nebuvo lengvai prieinama vertybė, ir šitą trūkumą esame istoriškai paveldėję. Manau, kuo šalis yra žemesnio išsivystymo lygio, tuo automobilis kaip toks toje šalyje yra svarbesnis: žmogus per automobilį save įreikšmina ir identifikuoja“, – svarstė V. Milius.

Kad automobilis jų vairuotojams dar yra ir saviraiškos, prestižo, galimybių parodymo priemonė, mano ir Rita Žukauskienė, Mykolo Romerio universiteto Psichologijos katedros vedėja. „Kaip žmonės renkasi drabužius – taip ir automobilius. Todėl aukštą padėtį užimantiems Seimo nariams tinka turėti atitinkamą, solidų automobilį. Tai yra adekvatu – juk jie ne su treningais į darbą vaikšto“, – sakė profesorė.

Jos pastebėjimu, Lietuvos gyventojai linkę prisirišti prie automobilių ir juos suasmeninti. „Jeigu kas nors subraižo automobilį, tai apmaudu ne dėl nuostolių – daikto gaila kaip paties savęs“, – mano R. Žukauskienė.

Netolerantiški silpnesniems

Tačiau apie vairuojančio lietuvio charakteristiką pasakyti kažką daugiau nei samprotavimai ir pastebėjimai neišeina, mat nėra vairavimo psichologijos tyrimų. „Nors tyrimai būtini. Jie prisidėtų prie eismo saugumo ir jais būtų galima formuoti visuomenės nuomonę. Gautume atsakymų į tokius klausimus, kodėl man, kaip moteriškos lyties atstovei, pajudėjus iš vietos, vaikinas būtinai turi rauti į priekį, net jeigu tai visiškai beprasmiška“, – svarstė R. Žukauskienė.

Patikrinti vairuojančio lietuvio „kokybę“ verta ir pagal dar vieną metodą. Kaip draugą pažinsi nelaimėje, taip ir tikriausiai vairuotoją pažinsi pažeidimo akivaizdoje. Todėl Alfa.lt kartu su įmonės „Susisiekimo paslaugos“ ekipažu pasekė vairuotojus, Vilniaus senamiestyje nesumokėjusius už automobilio stovėjimą.

Rinkliavą apeiti bandęs ir už tai užsidirbęs baudą vilnietis Vaidotas pripažino neretai surizikuojantis palikti automobilį be apmokėto stovėjimo kvito. „Pažiūrėjus į nuotaikas gatvėse, man atrodo, jog lietuvių vairuotojams apskritai būdinga rizikuoti. Pažeidinėti kelių eismo taisykles – tai tarytum kasdieniška norma“, – kalbėjo jis merkiant lietui ir laukdamas, kol policininkas surašys protokolą.

Kitas pažeidėjas Romanas buvo aiškiai nepatenkintas, kad įkliuvo, ir nenorėjo prisiimti atsakomybės už savo veiksmą. „Aš visiškai nekaltas. Jeigu alga – 1000 litų, tai kaip iš jos skirsi vien 700 litų už stovėjimą?“ – aiškino vilnietis, kurio darbas senamiestyje yra neatsiejimas nuo vairavimo.

Būtent kaltės neigimas yra dar viena ryški vairuojančių kraštiečių savybė, įsitikinusi „Susisiekimo paslaugų“ Automobilių stovėjimo priežiūros skyriaus viršininkė Daiva Kaminskaitė. „Man labiausiai nepatinka, jog pažeidimą padarę vairuotojai dažniausiai stengiasi tai neigti. Jis puola kaltinti policininką, mūsų darbuotojus, bet tik ne save. Jeigu negalime privažiuoti prie pat durų, tuomet kalti visi: tie, kurie renka mokesčius už stovėjimą, kurie Seime priima įstatymus, ir taip toliau“, – pastebėjo ji.

D. Kaminskaitės vertinimu, statydami automobilius į bet kurią pasitaikusią neužimtą erdvę vairuotojai labiausiai negerbia pėsčiųjų. „Tai rodo, kad vairuotojams trūksta tolerancijos, o ypač silpnesniam eismo dalyviui“, – kalbėjo tarnautoja.

Ką pasakys skandinavas?

Vis dėlto gal mes savo elgesį prie vairo paprasčiausiai pernelyg kritiškai vertiname, kaip tikri lietuviai burnojame, nors galbūt esame visiškai normalūs, tipiniai, kultūringi vairuotojai? Dėl objektyvumo palyginkime psichologinį klimatą Lietuvos keliuose su panašiu kraštu – Danija. Antai danas Kimas Bartholdy Lietuvoje gyvena jau 15 metų ir čia vadovauja didelei daniško kapitalo kompanijai „DSV Transport“. Paklaustas, kaip lietuviai vairuoja, jis kaipmat ištaria: „Horrible („siaubingai“ – angl.).“

K. Bartholdy dievagojasi nenorįs absoliutinti savo pastebėjimų, bet jam nuostabą kelia faktas, kad Lietuvos keliuose žūsta 3–4 kartus daugiau žmonių nei Danijoje. „Vėlgi nekalbu apie visus, bet lietuviai prie vairo galvoja tik apie save. Taip yra visose srityse: pro nelaimės ištiktą žmogų mes praeiname, vengiame mokėti mokesčius, dažnai nenueiname balsuoti, o rūpinamės nebent giminaičiais ir kitais artimaisiais. Tai aiškiai matyti ir kelyje“, – įsitikinęs K. Bartholdy, nejučia pradėjęs vartoti įvardį „mes“, nors buvo kalbama apie lietuvius.

Taigi jis čia jau įleidęs šaknis ir sako prisitaikantis prie čionykščių vairavimo papročių. Bet kai porą kartų per metus grįžta į Daniją, tikina ten susiduriantis su gerokai kitokia kultūra kelyje. „Be abejo, Danija – irgi ne rojus, bet ten niekas tau nemirksi šviesomis iš galo, kad praleistum, visi stengiasi judėti dešiniąja juosta, kad kairiąja galėtų važiuoti labiau skubantieji, ir taip toliau“, – pasakojo verslininkas.

Mandagumas tampa madingas

Galų gale net ir tarp netolerantiškų, įžūlių ir savanaudžių vairuotojų yra didelė dalis tų, kurie kelyje žvėriškai nesielgia. Tie patys BMW klubo nariai tausoja savo organizacijos reputaciją ir teigia mandrumo kelyje nelaikantys didele vertybe. Kaip ramių ir mandagių vairuotojų kontingentą būtų galima aiškiai išskirti „Citroen“ vairuotojus. „Kai BMW prekės ženklas yra orientuotas į šūkį „nugalėk“, tai „Citroen“ kompanija yra novatoriška“, – palygino T. Jačiauskas.

Maža to, šiuos automobilius renkasi šeimyniški žmonės, todėl juos vairuojančiųjų bendruomenėje moterys nenustumiamos į antrą planą: štai į „Citroen“ savininkų klubo „Citrina“ susitikimus vyrai stengiasi atvykti savo žmonų nepalikę namie. „Tai toleruojama ir net skatinama. Vaikai susigalvoja žaidimų, o žmonos randa apie ką pakalbėti“, – sakė klubo narys Giedrius Markulis.

„Citroen“ automobilį pamatyti vairuojamą pavojingai ir ne pagal taisykles – tikra retenybė, nes jų vairuotojams tai ne tik neįdomu, bet ir pati mašina įžūliems ar nutrūktgalviškiems manevrams netinkama. „Pas mus tokių tiesiog nėra. Kažkada buvome viename lenktynių renginyje, kuriame iš 50 ekipažų atsirado vos pora norinčiųjų išbandyti trasą“, – teigė „Citrinos“ atstovas Julius Šimkus.

Dauguma pašnekovų sutinka, kad „Citroen“ tipo vairuotojų Lietuvoje pamažėle daugėja. „Vairuotojai vis rečiau įspėja apie stovinčią policiją pamirksėdami ilgosiomis šviesomis, užtat dažniau padėkoja uždegdami avarinį signalą“, – pasidžiaugė V. Sadauskas.