Ar nenusibodo klajoti šunkeliais?

Andrius Navickas
Andrius Navickas

Prieš metus, kalbėdamas apie Lietuvą užgriuvusią krizę, citavau Clive'ą Staplesą Lewisą: „Ne visi pasirinkusieji klaidingą kelią pražūva, bet visi išsigelbsti grįžę į teisingą kelią. Jei klaidingai susumavai, tai gali ištaisyti, bet tik grįžęs iki tos vietos, kur padarei klaidą, ir nuo jos skaičiuodamas iš naujo, o ne tiesiog eidamas toliau.“ Mano galva, šie žodžiai per pirmuosius Permainų koalicijos darbo metus tapo dar aktualesni. Galima kiek nori kartų perkratinėti kelionmaišio turinį, išmintingai ar tik demonstratyviai taupyti, tačiau jei išsukai į šunkelį, tai kvaila džiaugtis, jog sugebi vis greičiau eiti. Gali būti, kad tik labiau tolsti nuo tikslo, gali būti, jog teisingos, klestinčios, solidarios ir kitų gerbiamos ir vertinamos valstybės vizija vis mažiau ką beturi bendro su tikrove.

Tikrai nemanau, kad būtent Permainų koalicija pasuko šunkelin. Tai, jog valstybėje kažkas ne taip, kad trūksta teisingumo, jaučiame ne pirmus metus. Puikiai suprantu tuos, kurie jautriai reaguoja į dabartinės politinės valdžios kritiką piktindamasi: negi kritikai nori, kad valdžion grįžtų neokomunistai? Sutinku, kad Gedimino Kirkilo vadovavimo Vyriausybei laikotarpiu ypač tapo akivaizdu, kad valstybė yra privatizuota ar beveik privatizuota klanų, ir pilietinei bendruomenei palikta tik teisė reikšti nepasitenkinimą, bet ne turėti realią įtaką esminiams politiniams sprendimams.

Puiku, jog valdantieji pripažino, kad LEO LT sandėris – valstybės nelaimė. Sveikintina, kad buvo paviešinti atskiri valdžios išlaidavimo atvejai, susirūpinta, jog gyvename ne pagal galimybes. Tačiau ar to pakanka, kad galėtume ramia širdimi sakyti – svarbiausia, jog žinome, kur einame, jokie sunkumai nebūna amžini? Mano įsitikinimu, ne.

Jei ekonominio pakilimo laikotarpiu Lietuvoje būtų vyravęs socialinis teisingumas, būtų klestėjusi pilietinė visuomenė, tai tikrai būtų galima padėkoti dabartinei Vyriausybei, kad ji ryžtingai kovoja su sunkmečio problemomis, nenuolaidžiauja protestuojančioms socialinėms grupėms ir padeda judėti pirmyn į šviesią praeitį. Deja, ekonominio pakilimo laikotarpiu visuomenės vidinė struktūra dar labiau deformavosi, socialinė atskirtis augo, didžiulė turtinė nelygybė gąsdino tiek Lietuvos, tiek užsienio ekspertus. Esu įsitikinęs, kad tie, kurie per Seimo rinkimus balsus atidavė dešiniesiems politikams ir Arūno Valinsko kompanijai, protestavo prieš tokią situaciją ir troško realių permainų.

Vietoj permainų turime Permainų koaliciją, kuri bando įveikti sunkmetį ir, regis, svajoja ne apie teisingesnę valstybę, bet apie laikotarpį, kai valdžiai bus ramiau gyventi.

Tarsi logiškai skamba premjero teiginiai, kad visi turime solidariai nešti sunkmečio naštas, jog negalima nuolaidžiauti jokiai socialinei grupei. Tačiau apie solidarumą galima kalbėti tik sąsajoje su socialiniu teisingumu. Pavyzdžiui, nėra teisinga, kad mokytojo profesija būtų tiek nuvertinta. Būtent todėl prieš keletą metų ir buvo pradėtos nedrąsios kompleksinės permainos, didinant mokytojams atlyginimus. Deja, visiškai neteisus Andrius Kubilius, kai teigia, kad esą mokytojams ir taip gyvenimo sąlygos gerėjo sparčiau nei kitiems, esą todėl jie turi neprotestuoti, kai vėl tenka mažinti atlyginimus. Iš tiesų, spaudžiant žmonėms, valdžia buvo sutikusi bent iš dalies taisyti egzistuojančią neteisybę. Tačiau sunkmečiu kalbas apie teisingumą pakeitė buhalterinė ekvilibristika.

Absurdiški kaltinimai, kad parama vaikų auginimui ir – nepasiverčia liežuvis taip vadinti – „per didelės“ pensijos, o ne LEO LT ir panašios politikų aferos tapo nepakeliama našta mūsų valstybei, sugriovė SODROS sistemą.

Tikrai ne Permainų koalicija kalta, jog valstybė klajoja šunkeliais. Bėda ta, kad jai ten, regis, visai patinka. Nesąžininga teigti, jog jei negalime pasitikėti dabartine opozicija, turime aklai pasitikėti valdančiaisiais. Nenorėčiau grįžti į kirkilinius laikus, tačiau panašu, kad jie iki šiol nepasibaigė.