Šiukšlių verslas: nekvepia, bet yra aukso vertės

Šiukšlių konteineriai
Šiukšlių konteineriai
© Andrius Vaitkevičius

Žinomi Lietuvos žmonės vienas po kito stebina Lietuvą, pareiškę susidomėjimą šiukšlių verslu.

Šeštadieninėje Žinių radijo laidoje kalbintas Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro direktorius, Vilniaus tarybos narys Gintautas Kėvišas prasitarė: šiuo metu jį domina kur kas rimtesnė verslo sritis – šiukšlių išvežimas.

Gal ir ne itin prestižinis, bet ypač pelningas šiukšlių verslas domina ir vieną garsiausių NT vystytojų – „Hanner“ vadovą Arvydą Avulį. Tiesa, jį labiau vilioja naujųjų atliekų deginimo gamyklų statybos.

Šiandien šalyje yra 10 regioninių atliekų tvarkymo centrų, veikiančių apskrityse, ir turima 10 sąvartynų. Į juos investuojamos milžiniškos Europos Sąjungos lėšos. Maždaug penkerius metus jų nebus galima privatizuoti, bet paskui jie gali nukeliauti į privačias rankas.

Nuo Niujorko iki Tokijo šiukšlių verslą kontroliuoja mafija ir nusikalstamos grupuotės. Jeigu nebūtų pelninga, kalbama, niekas rankų nesiteptų.

„Šiukšlių verslas išties kai kam gali tapti aukso gysla“, – neslepia ir Inžinerinės ekologijos asociacijos prezidentas Rimantas Budrys.

Jis sako, kad šiame versle – kaip kituose: sudarius „atitinkamas“ sąlygas, jis tampa neparastai pelningas.

„Švogeriai“ leidžia kurtis monopolijoms

Šiukšlių versle, sako pašnekovas, labai lengva didinti įkainius. Sunku pasverti, pamatuoti.

„O kam gi jie paprastai didinami? Be abejo, mažiausiai apsaugotiems Lietuvos gyventojams. Įkainiai skaičiuojami pagal namo ar buto, kuriame gyvena žmogus, gyvenamąjį plotą, o ne pagal tai, kiek tame name ar bute gyvenantis žmogus per mėnesį sukaupė šiukšlių konteineryje. Senukas invalidas moka visą kainą už visą butą, o turtingas žmogus, kuris turi didžiulį namą, kuriame gyvena daugybė žmonių, vis tiek nemoka daugiau nei už šimtą kvadratų. Ar gali būti padarytas absurdiškesnis dalykas?“ – klausė R. Budrys.

Jo teigimu, kiekviena savivaldybė kuria savo žaidimus, priklausomai, kiek kas paprašo, kiek savivaldybėse dirba „švogerių“.

„Štai tada ir tampa pelningu verslu“, – sako R. Budrys.

Jo kolegos suskaičiavo, kad pagal šiukšlių surinkimo kainas Lietuva lygiuojasi į vokiečius ir austrus.

Atliekų versle, sako R. Budrys, dalyvauja ne vienas šeimininkas, todėl sunku iš vieno kurio pareikalauti tvarkos. Normatyvus kuria Aplinkos ministerija, už žemės ūkio atliekas atsakinga Žemės ūkio, už perdirbimo gamyklas, kurių Lietuva iki šiol neturi, – Ūkio ministerija. Dar kelios funkcijos numetamos savivaldybėms, todėl... kaltų nėra ir nebus.

Pasak pašnekovo, dabar diskutuojama apie atliekų deginimo gamyklų statybą, tačiau nerūšiuotas atliekas anksčiau ar vėliau bus draudžiama deginti.

„Susiklostys tipiška situacija: valdžia neva bus pražiopsojusi ir teks išmokėti kompensacijas, kurios pasistatys deginimo įmones“, – įsitikinęs aplinkosaugininkas.

Naujoji dumblo perdirbimo gamykla vandenį pabrangins du kartus

Dideliu milijardinės vertės „bizniu“ jis vadina naujos Vilniaus dumblo perdirbimo gamyklos statybą, apie kurią „Vilniaus vandenų“ vadovai prabilo praėjusią savaitę.

„Apie milijardą išleisime dumblo perdirbimo gamyklai, o nauda bus viena – vandens kaina pabrangs du kartus. Štai ir visas žaidimas. O, čia tai bus fantastinis „biznis“, – neslepia R. Budrys. Aplinkosaugininkas juokiasi, išgirdęs, kad šios gamyklos atsiradimas, „Vilniaus vandenų“ vadovų teigimu, vandens kainai įtakos neturės.

„Tai tokia pati nesąmonė, jei aš sakyčiau, kad esu pažįstamas su Jėzumi Kristumi. Absoliuti nesąmonė. Jie gi iš dumblo turės išgarinti 80 proc. vandens ir po to tą sausą medžiagą deginti. Už deginimą turės sumokėti nemažus pinigus.“

Jis piešia scenarijų, kuriuo vadovaujantis pirmieji žingsniai jau žengti.

„Aha, susikaupė didelis kiekis dvokiančio dumblo. Vilniečiams smirda, taigi mes pastatysime gamyklą. Tačiau dumblas niekur nedings, jį reikia kažkur deginti. Vadinasi, reikia deginimo gamyklos, o jai vėl reikia 250 milijonų.

Alfa.lt primena, kad ši gamykla statoma dar negavus ES būtino leidimo.

Patikėkite, Lietuvoje šiuo metu kuriami tokie projektai, kurie neatitinka jokio sveiko proto. Dėl jų netrukus du tris kartus brangs vanduo. Savivaldybės nori uždirbti pinigų, todėl pareiškia diegsiančios tokias technologijas, kurios iš tiesų pasaulyje net neegzistuoja. O juk kalbama apie dešimtis, o kartais ir šimtus milijonų litų“, – piktinosi pašnekovas.

Jo teigimu, šiandien egzistuoja viena taisyklė – truks plyš reikia panaudoti ES pinigus. Ir tai vyksta be jokios sistemos, be kontrolės. Jo jau nenustebintų, sako, jei Lietuva pradėtų deklaruoti ir imtų pinigus už palmių aliejaus utilizavimą.