Kam Marcinkevičiui anglų kalba?

Rūta Janutienė
Rūta Janutienė

Krizė, kaip sakė mūsų vienintelė optimistė prezidentė, apvalanti procedūra, tik, deja, ne visi tą krizę „žaidžia“. Tie, kurie pylė lietuviškus ingredientus į krizės viralą, vis dar atsisako krizės „klizmos“.

Kalbu ne apie bankrotą Laimutį Pinkevičių, kuris štai pasipiktino policininkais, sustabdžiusiais jį dėl per tamsių jo prabangaus „Bentley“ langų. Malonu žinoti, kad ponas Laimutis dar turi degalams, nors paleido į gatvę tikriausiai ne vieną tūkstantį bedarbių.

Taip pat kol kas man nekliūva Roberto Dargio „Maybachas“. Labiau jau kalbos apie tai, kad dabar tauta turėtų susiveržti diržus, nes per daug išlaidavo pensijoms, švietimui, medicinai.

Užjauskime: vargšas ponas Dargis, norėdamas neparduoti savo auto, dabar turi konkuruoti su mumis dėl biudžeto pinigų. Jeigu Vyriausybė ims pjauti biudžeto dalį, kuri vadinasi „valstybės investicijos“, tai jis irgi turės atsiduoti valančiai krizės jėgai.

Be to, feodalinis vasališkumas, būdingas kitai dėl biudžeto konkuruojančiai pusei – lietuvių tautai, kitais vaistais nei didelė neteisybė neišgydomas. Reikia, kad valdžia sumažintų pensijas, pakeltų mokestį už bevertį aukštąjį mokslą, nukirptų algas policininkams, medikams, mokytojams, imtų vyti iš namų tuos, kurie nesugebės sumokėti „Rubikonui“. Kaip pasakė vienas cinikas, su lietuviais kaip su tais civilizacijos neregėjusiais kalniečiais, kuriuos rusai suvarydavo į sovietinę armiją. Arba tu juos muši, arba jie tave užmuš savo bukumu.

Tai, kad parašiau šį palyginimą, dar nereiškia, kad aš jam pritariu. Jis tiesiog atspindi sveiką mūsų elito požiūrį į „engiamąjį“, kuris iš tiesų nenusipelnė pagarbos nei gebėjimu išreikšti savo interesus, nei valia juos apginti.

Prancūzai su britais bei visa vakarine Europa turėjo savo revoliucijas, todėl išmoko kapitalizmo ir demokratijos, o štai lietuviai kultūriškai vis dar „prie pono“. Jie vis dar svarsto, kas jiems „geresnis“. Gal pats mokesčių nemokėjęs ir iš brangiai parduodamų dujų pampęs Uspaskichas? O gal R. Paksas, atsitiktinai užsukęs į politiką su lagaminėliu pinigų iš Rusijos. Bet labiausia turbūt „jaunas ir veržlus“ A. Zuokas. Šie irgi iš pradžių žaidė „energetiką“, užkrovė Lietuvai ant sprando „Rubikoną“. Bet po to suprato, kad Lietuva pasiruošusi mokėti net už jų, atleiskite, „bezdalus“, todėl dabar parduoda „kultūrą“ – VEKS‘us, gugenhaimus, „operą“. O gal vis dėlto G. Kirkilas su savo Basalyku? Prie jų „viskas augo“, be to, ir V. Adamkus Kirkilą vadina „va, čia tai premjeras“.

Va, jie, gerbiama prezidente, šita naujoji Lietuvos ponų karta, jūsų krizės ir nežaidžia. Šitie „liberalai“, nesugebantys uždirbti laisvos konkurencijos sąlygomis, todėl feodališkai prekiaujantys valstybės privilegijomis ar tiesiog imantys iš kasos. Kaip G. Babravičius, kuris per pačią krizę pasiėmė iš Vilniaus biudžeto pusę milijono ir atidavė „chebrai“ už „Gugenhaimo“ galimybių studiją“.

Man iš tiesų neramu, kad krizės apsivalymą norima pakeisti kažkuo panašiu į Henytės suėmimo spektaklį, kai jis jau prarado įtaką ir jėgą. Taip, banditus reikia gaudyti net tada, kai jie jau alpsta nuo pistoleto vaizdo, bet mums juk turėtų rūpėti ne tik istorinis teisingumas.

Vienas šiuolaikinės Rusijos apmąstytojas yra palyginęs tenykštį politinį vyksmą su gaujų kovomis. Susimeta jauna gauja, daro klaidas (neatsargūs skambučiai „michai“ ir pan.), pamažu bręsta, stiprėja, po to dėl konkurencijos stokos praranda judrumą, todėl ima prarasti dominuojančią padėtį. Tada ateina kita gauja. Vėl iš pradžių klysta, po to mokosi, bręsta... Bet esmė nesikeičia.

Šioje „krizėje“ ta nauja, senuosius „daktarus“ (AMB ir pan.) pakeisianti gauja pildosi naujomis jėgomis. Prie jos, panašu, prisideda G. Žiemelio „kuopa“. Ratus aplink suka „zuokinis“ konservatorių sparnas. Pavyzdžiui, Vilniaus meras V. Navickas su tokiu pat „Bentley“ kaip Pinkevičius. Netrukus jie asimiliuos „žiemelinius“ bei „valinskinius prisikėlėlius“. Ilgai tas atvirumas vienų apie kitus tikrai nesitęs. Trukdo bizniui.

Vardan to, kad niekas iš esmės „kultūriškai“ (na, jų feodalizmą pakeistų mūsų visų demokratija) nepasikeistų, jie netgi „paaukos“ vieną saviškį – Žilviną Marcinkevičių. Bet ne supykusiai tautai, kaip klaidingai mano A. Račas, per anksti pradėjęs švęsti pergalę. Jie aukoja, kad patenkintų ne tautos, bet D. Grybauskaitės, kaip jie mano, keršto troškimą. Manoma, kad prezidentei svarbu atsiteisti už seniai patirtą moralinį smūgį. Jai esą skaudu dėl tų 70 milijonų PVM‘o, kuriuos AMB jai, finansų ministrei, liepęs grąžinti prekybininkams, nors ji norėjusi neduoti.

Jie regi Grybauskaitę kaip lietuvišką Putiną, kuri atims iš savo „Chodorkovskio“, padalys saviems „Deribaskoms“, ir jeigu „Deribaskos“ nelįs į politiką, Putinas nekeis žaidimo taisyklių. Bus galima „bombinti“ valstybę ir piliečius, tik tyliai. Taip, kaip „Juodasis rubikonas“: šilumos kainas didina, kas prie valdžios, tiems ir moka.

Taigi pasikartosiu, mane kankina nuojauta, kad, jeigu Ž. Marcinkevičius Airijoje ne tik išmoks angliškai, bet ir supras, kam žmogui kompiuteris, tai naujoji feodalų karta jausis visiškai atsiteisusi su politiniu klanu.

Na ir tegu? Stabilumas svarbiau? Gal... tik spėju, kad Lietuva jau nebepajėgi patenkinti „zuokinių“ gaujos apetitų. O jie – cinikai. Kai pritrūks benzinui, jų prekė bus Lietuva.

Štai dėl to man ir neramu. Mano galva, vienintelis šansas išsaugoti gyvenamąją vietą, t. y. Lietuvą, ne tik sau, bet ir vaikams yra kitoks. Televizijos paveiktose mano smegenyse tikro apsivalymo įvaizdis yra realybės šou „Akmens skaldykla“, iš kurios tiesiogiai transliuojama, kaip žvalinančiu ir sveikatinančiu fiziniu darbu savo kaltę išperka G. Kirkilas, veltėdžiai generalinis prokuroras ir FNTT vadas, A. Zuokas su svita... Su teise pasikviesti į pagalbą vis dar laisvą draugą. Paskaldo ir laisvas. Žinoma, po turto konfiskacijos. Juk starto galimybės visiems turi būti lygios.