„VP dešimtukas“: nuo 1992-ųjų iki šių dienų

 D. Nedzinskas  ir Ž.Marcinkevčius
D. Nedzinskas ir Ž.Marcinkevčius
  © Andrius Petrulevičius
Alfa.lt
2009-09-07 10:37

VP grupės akcininkai, šiandien žarstantys milijonus, kadaise buvo tik apsukrūs ir pavydėtina uosle pinigams apdovanoti jaunuoliai. Pradėję nuo nulio jie sukūrė verslo imperiją.

„Kauno diena“, nuėjusi „VP dešimtuko“ keliu – nuo 1992-ųjų iki šių dienų, iškelia versiją, kad pranešimas apie „VP dešimtuko“ išsiskirstymą susijęs su nenusisekusiu „Leo LT“ projektu, kuriame aktyviai dalyvavo Ž. Marcinkevičius.

„Svarbiausias iš mūsų – Nerijus Numavičius. Jis savo autoritetu, jei norite, charizma, išlaikė mus kartu. Juk mes visi asmenybės, daugelį sieja giminystės ryšiai. Tokius dar sunkiau kontroliuoti. Juk buvo daugiau tokių grupių kaip mūsų. Tačiau ten akcininkai susipyko, išsišaudė, vieni kitų verslus sužlugdė, o mes tebesame“, – tokiais žodžiais VP grupės stiprybę ir ilgaamžiškumą prieš kelerius metus demonstravo vienas iš „VP dešimtuko“ akcininkų, dabartinis „NDX energijos“ valdybos pirmininkas Ignas Staškevičius.

„Kauno diena“ čia įžvelgia paradoksą. Tas pats stabilumo garantu tituluotas N. Numavičius pirmadienį paskelbė, kad byra VP grupė: traukiasi Žilvinas Marcinkevičius ir Darius Nedzinskas. Kas atsitiko? Pavargo glaistyti akcininkų nesutarimus, kurių, kalbama, pastaruoju metu kildavo vis dažniau? Išsikvėpė charizma? O galbūt „dešimtukininkų“ asmeninės ambicijos taip išaugo, kad telieka skirstytis kas sau? – svarsto dienraščio žurnalistai.

Viešojoje erdvėje randasi prielaidų, kad partnerystę ištiko septynioliktųjų metų krizė, kuriai kilti pagrindinis impulsas buvo didžiausia nesėkmė VP grupės istorijoje – „Leo LT“ projektas, rašo dienraštis. Virš galvos kaip Damoklo kardas pakibęs pusės milijardo ieškinys bet kam pakirptų sparnus. Nervus – irgi. Suvokti, kad viešpatavimo ir visagalybės rinkoje era baigėsi, nelengva. Reputacija užsienio partnerių akyse pašlijo. Atako ir lietuviai.

Ir vis dėlto, kaip dienraščiui teigė apžvalgininkas Audrius Bačiulis, pirma laiko skambinti VP grupės laidotuvių varpais nederėtų. „Čia turbūt nieko ypatingo nėra“, – svarstė ir naujienų agentūros BNS direktorius ir apžvalgininkas Artūras Račas.

Kiti šalies piliečiai įtaresni. Ne kartą įsitikinę VP grupės berniukų apsukrumu jie ir pastarųjų dienų veiksmus laiko klastingais. Žmonės abejoja, kad nors ir ant cukrinių pamatų pastatyta „VP dešimtuko“ imperija priėjo liepto galą. Juk VP grupė Lietuvoje jau beveik dvi dešimtis metų. Ir iki šiol tik nuolat plėtėsi, didėjo.

Oficialiai viskas prasidėjo 1992-aisiais, kai VP grupės akcininkai įsteigė pirmą savo bendrovę. Tačiau šiam žingsniui anuomet ne pinigų, bet idėjų, entuziazmo ir avantiūrizmo kupini jaunuoliai brendo ne vienerius metus. Savyje verslumo gyslelę N. Numavičius, broliai Žilvinas ir Gintaras Marcinkevičiai bei I. Staškevičius atrado studijų metais. Vaikinų keliai susikirto Vilniaus universiteto Medicinos fakultete, kur bendraminčių „chebrytė“ netrukus tapo neišskiriamais bičiuliais.

„Tik įstojęs į Medicinos fakultetą pastebėjau, kad kurse susirinko gera kompanija. Todėl nenuostabu, kad kai Lietuvoje suruseno galimybė kurti privatų verslą, radosi ir iniciatyvių žmonių, kurie ta galimybe pasinaudojo“, – apie VP grupės pradžių pradžią yra pasakojęs I. Staškevičius.

Baigęs pediatrijos specialybę gydytojo praktiką jis iškeitė į verslą. Vilniuje gimė vadinamoji medikų gauja. Prie jos prisijungė N. Numavičiaus broliai Julius ir Vladas, Marcinkevičių brolis Mindaugas, į kompaniją prisiviliojęs dar ir bendraklasį bei gerą draugą Mindaugą Bagdonavičių. Prie aštuoneto prilipo ir devintas narys – Renatas Vaitkevičius, šiandien pripažįstamas „VP Market“ tėvu. „Jis fiziškai sukūrė „VP Market“, – akcininkams dalydamas nuopelnus yra minėjęs I. Staškevičius.

Tiesa, iki mažmeninės prekybos parduotuvių verslo reikėjo priaugti. Kelio pradžioje devynetas užsiėmė investicijomis į nekilnojamąjį turtą, gamybą ir vertybinius popierius.

„Daryti“ pinigams, teigia „Kauno diena“, griebtasi visko. Darbštūs, įžūlūs ir gera uosle apdovanoti vyrukai pradėjo nuo prekybos butais. Vėliau apsiėmė supirkinėti investicinius čekius, kurių reikėjo savo turtus per privatizaciją legalizavusiems pirmiesiems šalies milijonieriams. Dar vėliau patys ėmėsi privatizacijos.

Sklinda legendos, kad, pasinaudodami įstatymų vingrybėmis, jie privertė tarsi avinėlius pasipurtyti ne vieną privatizatorių, kai prieš pat aukciono pabaigą pasirodydavo siūlydami „per didelę“ kainą.

Tačiau verslo pradžia VP grupės akcininkai linkę vadinti alkoholinių gėrimų parduotuvės Vilniaus Savanorių prospekte įsigijimą 1992 m. Žvelgiant iš šiandienos perspektyvų, šis sandoris buvo lemtingas.

Įsigydami parduotuvę Vilniuje legalia medikų mafija vadinti jaunieji verslininkai siekė vieno – patalpas parduoti kaip nekilnojamąjį turtą. Planas neišdegė ir turtą teko pasilaikyti ilgiau. Per tą laiką verslininkai pamatė, kad tai – visai įdomu. Kodėl gi nepabandžius?

„Vilniaus prekybos“ vardas Lietuvos padangėje nuskambėjo 1994 m. Tuo metu Vilniuje jau veikusios septynios parduotuvės reorganizacijos būdu buvo sujungtos į vieną. Gimė tinklas, dienos šviesą išvydo bendras prekės ženklas.

Reikalai klostėsi palyginti sėkmingai, tačiau tapti kuo nors dideliu tebuvo svajonė. Intensyviai plėtrai reikėjo svaraus kapitalo. Jį VP grupės akcininkai susikrovė iš... cukraus. Tiksliau – iš labai brangiai Danijos investuotojams „Danisco Sugar“ parduotų Pavenčių, Marijampolės, Panevėžio ir Kėdainių cukraus fabrikų akcijų, nupirktų 1995 m., o danams perleistų 1998-ųjų rugsėjį. Į VP grupės akcininkų kišenes įkrito neregėta suma – apie 100 mln. litų, primena „Kauno diena“.

„Tai nebuvo spekuliacinis sandoris“, – išsijuosęs anuomet tikino „VP dešimtuko“ veidu ir balsu tapęs I. Staškevičius. Tačiau vieša paslaptis, kad milijonai akcininkams pažiro ne be tuomečio šalies premjero Gedimino Vagnoriaus užnugario. Danų cukrininkams buvo pažadėta, kad dalį fabrikų bus leista uždaryti, gamybą – modernizuoti, o išaugus našumui atsisveikinti su dauguma darbuotojų. Tuomet danų „Vilniaus prekybai“ atseikėti milijonai būtų atsipirkę. Tačiau netikėtai atsistatydinus G. Vagnoriaus vyriausybei užsienio investuotojams dėl savo dosnumo teliko graužtis nagus. Vyriausybė išsiskirstė ir apie pažadus pamiršo, o naujoji valdžia „atidirbinėti“ svetimų įsipareigojimų nepanoro.

Sąžinė dėl danų, Lietuvoje įvarytų į nokdauną, „Vilniaus prekybos“ akcininkų negraužė. Jie jau trynė rankas ir prie pinigų, uždirbtų iš cukraus, pridėję už Vilniaus paukštyno, Birštono mineralinių vandenų, Vilniaus mėsos kombinato, o vėliau ir Vilniaus duonos akcijų pardavimą susižertą pelną visa galva nėrė į mažmeninės prekybos vandenis. Prasidėjo marketų, taupų, saulučių, maksimų ir akropolių era.

Rinka žiauri – išlieka stipriausi. „Vilniaus prekybos“ valdomos parduotuvės apraizgė visą Lietuvą. Provincijoje prekyba užsiimantys smulkieji verslininkai drebėdavo iš baimės išgirdę, kad „VP Market“ kelia koją ir į jų teritoriją. Miestelių parduotuvėlėms tai reiškė pražūtį.

Kaltinimai rinkos monopoliu VP grupės akcininkų apetito nenumalšino – versle gailesčiui vietos nėra.

Žmonės piktinosi verslo ryklių grobuoniškumu, tiekėjai linkėjo sudegti pragare, darbuotojai anonimiškai skundėsi išnaudojimu ir vergiškomis darbo sąlygomis: viršvalandžiai, atlyginimai – tik grašiai, nepagarbus elgesys. Garsiai kalbėti bijota – būtų išmetę tą pačią minutę.

„Pinigai šiai grupei visuomet buvo svarbesni už žmones. Pinigai ten visą laiką yra svarbiausia“, – apibendrino apžvalgininkas A. Račas.

Tačiau klientai neboikotavo nei „VP Market“ parduotuvių, nei jų prekių. Milžinišką darbą atliko žurnalistų numylėtinis koncerno veidas ir balsas I. Staškevičius.

Klausantis jo atrodė, kad „VP Market“ viską daro taip, kad geriau gyventų vartotojai, tai užgožė tiekėjų bei darbuotojų nepasitenkinimą, konkurentų nuoskaudas ir kitą neigiamą informaciją.

„Dėl to kainų nedidinsime, ieškosime vidinių išteklių“, „Spaudžiame tiekėjus, nes norime atpiginti prekes vartotojams“, – tokius paaiškinimus kaip maldą prieš televizijos kameras dudendavo I. Staškevičius. Jo atliekamas viešųjų ryšių darbas varė į neviltį konkurentus.

„Mes ypač gerai išmanome prekybos technologiją. Savo tiekėjams Lietuvoje esame patys svarbiausi arba galime reikalauti tokiais būti“, – tiesiai šviesiai kalbėjo I. Staškevičius.

Tiekėjai žino, kad galima VP grupės nekęsti, tačiau verčiau su ja nesipykti. Tuo 2004 m. vasarą įsitikino alaus gamintojas „Švyturio-Utenos alus“, kai „VP Market“ iš savo lentynų išstūmė šios bendrovės produkciją – alų, sidrą ir mineralinį vandenį, kaltindama bendrovės vadovą Tomą Kučinską kurstymu prieš prekybos bendrovę sudaryti kartelinius susitarimus.

VP grupė iki šiol demonstruodavo vienybę, tačiau neaišku, kas iš tikrųjų vyko jos viduje. Kol kas nė vieno akcininkų iš koncerno niekas neišstūmė, tačiau jų pareigos nuolat keisdavosi, padarę savo darbą jie tapdavo tarsi nereikalingi ir atsidurdavo šešėlyje. Taip 2005 m. atsitiko ir I. Staškevičiui, kuris iš „VP Market“ valdybos pirmininko posto buvo nugrūstas į vaistų prekybos verslą. Į areną jis grįžo tik prireikus taisyti Ž. Marcinkevičiaus padarytas klaidas kuriant „Leo LT“.

Pirmadienį pranešta, kad pats Ž. Marcinkevičius jau daugiau kaip metus nėra VP grupės viceprezidentas. Tačiau tai dar nereiškia, kad jis – ne grupės akcininkas. Vienokios ar kitokios rokiruotės grupėje vykdavo dažnai. Tik nebūtinai apie tai būdavo skelbiama viešai.

Tą patį būtų galima pasakyti ir apie asmeninį akcininkų gyvenimą. Ką apie juos žinome? VP grupės prezidentas ir pagrindinis akcininkas N. Numavičius visuomenės smalsumą labiausiai sužadino praėjusių metų gale, pareiškęs, kad skiriasi. Gruodžio 15-ąją jo ir žmonos Linos skyrybų byla teisme buvo išnagrinėta per dvidešimt minučių. Skyrybų procesas praėjo taikiai, nes pora buvo pasirašiusi vedybų sutartį.

Ž. Marcinkevičius, ne vienerius metus kentėjęs dėl antsvorio ir niekaip nepajėgęs jo atsikratyti, prieš kelerius metus žiedu apsijuosė skrandį. Po operacijos jam jau pavyko numesti nemažai kilogramų.

I. Staškevičius mėgsta bėgti klasikinius ir ultramaratonus, yra parašęs knygą „Kelias į bazę“.

Tai tiek. Iš esmės VP grupės akcininkai vengia žurnalistų dėmesio ar net jų nemėgsta, skelbia „Kauno diena“.

Vengdamas svetimų akių, „VP dešimtukas“ prieš maždaug septynerius metus pradėjo statyti paslaptingą elito tvirtovę.

Važiuojant Nemenčinės plentu, pakilus į Antavilių kalną ir pasukus į kairę, pasitinka naujas, platus asfaltuotas kelias ir perspėjimas, jog atvykėliai stebimi vaizdo kameromis.

Vingiuotas keliukas veda į, ko gera, prabangiausią privačių namų kvartalą visoje sostinėje.

Aukščiausios klasės ir kokybės namų kvartalas Laurų gatvėje suformuotas uždaroje 8 ha pušyno teritorijoje šalia Neries vingio. Sovietmečiu čia buvo pionierių stovykla.

Apie šį kvartalą nerašo nei laikraščiai, nei žurnalai, nerodo televizijos laidos. Jis – toli nuo pašalinių akių, čia gyvena daugelis VP grupės akcininkų ir jų draugų. Tai – uždara gyvenvietė, kurioje galioja savos taisyklės. Norintys joje apsigyventi turi gauti būsimų kaimynų pritarimą. Naujakuriai turi būti nepriekaištingos reputacijos, jų atranka griežta.

Dienraščio teigimu, įsitrinti į turtingųjų aplinką vien švaraus munduro nepakanka. Reikia ir pinigų. Kalbama, kad norint namų Laurų kvartale reikėtų sumokėti apie 3 mln. litų už žemės sklypą ir dar kelis už patį namą. Tai reiškia, kad be 5 mln. į „VP dešimtuko“ kaimynystę geriau nė nesiprašyti.

Ir vis dėlto dėmesio Laurų kvartalui išvengti nepavyko. Pernai lapkritį Aplinkos ministerija nustatė, kad kvartale namų savininkų bendrija neteisėtai atsitvėrė beveik 11 ha valstybinės reikšmės miško, už kvartalo ribų savavališkai pastatė apsaugos būdelę, o per mišką upės link vedantį keliuką panaikino.

Didelį visuomenės pasipiktinimą sukėlusi turtingų ir įtakingų žmonių pamėgtą kvartalą juosusi tvora šių metų vasarį buvo nugriauta.

Ar toks pat likimas laukia ir paties „VP dešimtuko“? Nežinia. Galbūt kai kurių žmonių nematysime viešumoje, bet jie vis tiek bus akcininkai. Juo labiau kad juos sieja glaudūs giminystės ryšiai. Be to, Ž. Marcinkevičius ir M. Bagdonavičius gyvenimus susieję su N. Numavičiaus seserimis. Skirstytis ne taip lengva.

Vienas garsiausių anuomet dar „VP devintuko“ skandalų kilo 2002 m., kai „VP Market“ pasinaudojo neįgaliųjų vardu, kad iš valstybės susigrąžintų 76 mln. litų pridėtinės vertės mokesčio (PVM). Viena didžiausių „VP Market“ teisėtų aferų baigėsi absoliučiu verslininkų triumfu: valstybė per rekordiškai trumpą laiką atsiskaitė su bendrove, o šią kombinaciją atlikti padėjusi visuomeninė invalidų organizacija „Spindulys“ tiesiog išgaravo.

Iš pradžių pretenduota į 103,6 mln. litų. Grąžinti iš biudžeto PVM skirtumą buvo pareikalauta pasinaudojus PVM įstatymo lengvata. Ji numatė, kad uždarosios akcinės bendrovės, kurių akcijos priklauso neįgaliųjų organizacijoms, gali mažinti mokėtiną į valstybės biudžetą PVM. Valstybinė mokesčių inspekcija nustatė, jog bendrovės reikalavimas iš valstybės biudžeto grąžinti 103,6 mln. litų buvo nepagrįstas. „VP Market“ sumokėta mažiau – 76 mln. Tačiau paskirta ir 2,7 mln. litų bauda.

Su „VP Market“ susijusios ir šiai bendrovei nekilnojamojo turto objektus pardavusios bendrovės „Optimali investicija“ akcijos priklausė neįgaliųjų draugijai „Spindulys“. Ši visuomeninė organizacija buvo įsteigta 2002 m. kovą ir jau gegužę pardavė bendrovei „VP Market“ 600 mln. litų vertės nekilnojamąjį turtą, kuris draugijai atiteko balandį, kai ji įsigijo bendrovės „Optimali investicija“ akcijas.

Kai valstybė sumokėjo milijonus, machinaciją padėjusi atlikti visuomeninė neįgaliųjų organizacija „Spindulys“ dingo. Vietoj jos atsirado labdaros ir paramos fondas „Vilties spindulys“. Fondo dalininkėmis tapo VP grupės akcininkų draugės ir žmonos. Teisėsaugos institucijos pripažino, kad „VP Market“ įstatymų nepažeidė, o Seimas lengvatą skubiai panaikino.

Pasak „Kauno dienos“, dalis ekspertų tikina, kad „NDX energija“ VST akcijas, kurios buvo perduotos nacionalinio investuotojo bendrovei, iš esmės gavo už dyką. 2003 m. „NDX energija“ už 77 proc. VST akcijų valstybei sumokėjo 540 mln. litų. Paskui dar apie 150 mln. litų už akcijas, supirktas iš smulkiųjų akcininkų, – iš viso apie 700 mln. litų.

2004 m. VST, pasinaudojusi Seime priimtu nauju Elektros energetikos įstatymu, rugpjūtį iš naujo įvertino ilgalaikį turtą – jis padidėjo 3,3 karto, iki 2,351 mlrd. litų.

2004 m. gruodį VST sumažino įstatinį kapitalą nuo 405,262 mln. iki 3,718 mln. litų, 401,544 mln. litų grynaisiais ir negrynaisiais išmokant akcininkams. Didžiausiai VST akcininkei „NDX energijai“ iš anksčiau minėtos sumos teko 387,53 mln. litų, kurie buvo panaudoti kaip užskaita VST perimant didžiąją dalį „NDX energijos“ paskolos bankams, už kurią buvo perkama VST.

Pagrindinis VST privatizavimo autorius ir strategas buvo Darius Nedzinskas. Jis į VP akcininkų grupę 2007-aisiais atėjo paskutinis.