VU rektorius Juodka apie karjerą, meilę ir mokslo demoną

Vilniaus universiteto rektorius B. Juodka
Vilniaus universiteto rektorius B. Juodka
  © Andrius Petrulevičius

Biochemikas, Vilniaus universiteto rektorius Benediktas Juodka iki šiol sapnuoja laboratoriją. Joje atliekamus eksperimentus. Tačiau kasdienis maršrutas veda tolyn nuo laboratorijų, į Vilniaus senamiestį ir jo puošmeną – senąjį universitetą.

Dar taip nebuvo, kad viso pokalbio metu negalėčiau atitraukti žvilgsnio nuo pašnekovo rankų. Ne nuo akių, bet nuo tų dailių, smailų pirštų. Tokios dar nuo vaikystės mano įsivaizduotos mokslo žmogaus rankos. Nenualintos ūkio darbų. Rankos, kurioms labai tinka sklaidyti knygų lapus arba laikyti rektoriaus valdžios simbolį – skeptrą.

reklama

Vėliau rankų temą praplėtė pats B. Juodka. Kažkada šio dar būsimo garsaus biochemiko darbų vadovė, Maskvos M. Lomonosovo universiteto mokslininkė jam pasakiusi: „Tavo geros rankos. Turi turėti smegenis, bet geram siuvėjui turi nekristi iš rankų adata, gydytojui – medicinos įrankiai, o mokslininkui – mėgintuvėlis.“ Nes yra žmonių, kurie turi daug idėjų, geras galvas, bet patys negali eksperimentuoti. Nesugeba.

Mokslininko kelias – kaip liga

Mokslininko kelias tai tokia liga, kuria, kartą užsikrėtęs, jau nebepasveiksi, viename interviu yra pasakęs B. Juodka. „Matyt, kai tuo metu taip kalbėjau, buvau nuoširdus. Bet gyvenimas koreguoja pasakymus. Kai mane 1992 m. išrinko Mokslų akademijos prezidentu, pasakiau, kad iš universiteto niekur neišeisiu. Aš esu universiteto žmogus.“ Ir štai jau daugiau kai keturias dešimtis metų varsto senojo universiteto duris.

Šio žmogaus valdos kažkuo primena didelę gamyklą. Rektorius lenkia pirštus – šeši akademiniai miesteliai, 108 universitetui priklausantys statiniai, 24 tūkstančiai studentų, visa gvardija profesorių, docentų, dėstytojų.

Akademikas neslepia giliai viduje kirbančio kirminėlio: ar įmanoma suderinti mokslo ir administracinį darbą. „Tai buvo rožinė mano svajonė, įsitikinimas, kad viską galima derinti. Bet efektyviai derinti iš esmės neįmanoma. Dar tada, kai išrinko prorektoriumi, mane įspėjo: „Jūs mokslininkas, o čia tiek administracinių darbų.“ Tada pasakiau: „Jeigu pajusiu, kad visos tos biurokratinės kėdės ir pareigos trukdo mokslui, paliksiu“, – prisimena prieš aštuoniolika metų viešai pasakytus žodžius. Nepaliko.

Gelbėjo nuolatiniai pabėgimai nuo administracinių pareigų į Vokietiją, Heidelbergo vėžio tyrimo centrą. Ir tada, kai dirbo prorektoriumi, ir kai vadovavo Mokslų akademijai. Kas pora metų užsidarydavo laboratorijoje ir eksperimentuodavo.

„Juk biochemikas turi eksperimentuoti, ar ne? Dirbau kaip doktorantas laboratorijoje, profesoriai Lietuvoje to nebedaro. Jie turi mokslines grupes, jų idėjas kažkas įgyvendina, rašo straipsnius... Jie kuria idėjas, bet patys eksperimentams nebeturi laiko. O aš dirbau kaip paprastas doktorantas. Dėl to mano sąžinė rami, nes nedegradavau kaip mokslininkas“, – atvirai dėsto pašnekovas.

„Į auditoriją žengiu kaip į sceną“

Tačiau jau kone dešimtmetį ir eksperimentinei veiklai laiko nebeliko. Mokslininkas neslepia: širdį suspaudžia. „Žinokit, sapnuoju laboratorijas. Sapnuoju, kad eksperimentuoju. Nostalgija didžiulė, nes man tiesiog patikdavo tai daryti. Tiesa, turiu nedidelę grupę katedroje. Kai išrinko rektoriumi, atsistatydinau iš MA prezidento bei Biochemijos ir biofizikos katedros vedėjo pareigų, nes supratau: arba tu dirbsi rektoriumi, arba imituosi šį darbą. Tad visų tų pareigybių atsisakiau“, – pasakoja, kokia sunkia širdimi reikėjo tai padaryti.

Pasiliko tik nedidelę grupelę studentų, kuriems du kartus per savaitę skaito paskaitas. „Nenoriu degraduoti ne tik kaip mokslininkas, bet ir kaip dėstytojas. O tai reiškia, kad turi tam ruoštis, skaityti. Palaikyti formą. Toks gyvenimas.“

Jis visą laiką skaitė paskaitas – nuo 1968 m., kai iš Maskvos universiteto grįžo apgynęs disertaciją. „Man labai patinka dėstytojo darbas. O yra nemažas procentas dėstytojų, kuriems pedagoginis darbas – našta. Pagaliau ne kiekvienam Dievas davė gabumų būti geru dėstytoju. Mano nuomone, dėstytojas yra kaip artistas. Iki šiol kiekvieną kartą žengdamas į auditoriją jaudinuosi. Einu prie lentos be popieriuko, tik su kreida ar flomasteriu. Nekoketuodamas galiu pasakyti, kad dėstydamas jaučiu malonumą. Žengiu kaip į sceną, turiu būti pasitempęs, susišukavęs. Nes į tave žiūri, iš tavęs daug tikisi.“

Profesorius sako iš karto galįs atpažinti ir dėstytojus, ir studentus, kuriems neįdomu tai, ką jie studijuoja ar dėsto. „Praktika rodo, kad dažniausiai geri studentai ateina ir sėdi tose pačiose vietose. Matai, kuriems patinka, o kuriuos snaudulys apima. Nes vis tiek dalis patekusiųjų į bet kurią studijų programą būna atsitiktiniai. Tiesa, mes surenkame kone didžiausią procentą motyvuočiausių studentų. O studijų kokybė priklauso nuo to, ar tu motyvuotas, ar ne, ar studijuoji tai, ko nori, ar patekai į universitetą tik tam, kad patektum.“

Rektorius iš karto pastebi, kuris studentas patekęs atsitiktinai. Toks žmogus, sako, ir pats kankinasi, ir kitus kankina. Viena laimė, kad didžioji dalis tokių priklydėlių po pirmo ar antro semestro paprastai iškrinta.

Vilniaus universitetas jau penkerius metus nedidina studentų skaičiaus, nes laikomasi filosofijos – svarbu ne kiekybė, nors kiekis iki šiol buvo tiesiogiai proporcingas pinigams. „Kokią nors naują studijų programą įgyvendiname tik tada, kai pajuntame, kad senoji darosi nepopuliari. Tada kažką uždarom ir kuriam naują. Negalim pražiopsoti galimų rinkos poreikių, nes kai poreikis atsiras, bus per vėlu pradėti ruošti. Štai pradėta kalbėti apie naujos atominės elektrinės statybas, vadinasi, jau dabar laikas ruošti branduolinės fizikos specialistus. Atitinkamai kažkurią programą turėjome uždaryti.“

Svajonė – įteisinti nacionalinio universiteto statusą

Rektorius prisipažįsta, kad vis dar puoselėja svajonę, kurią ne kartą deklaravo viešai – įteisinti Vilniaus universitetą kaip nacionalinį, tarptautinio lygio mokslą ir studijas turinčio universiteto statusą. Ką gi tai reiškia?

Šiandien Lietuvoje visi universitetai vertinami daugmaž vienodai, bet kažkodėl, kai atvažiuoja Anglijos karalienė, Švedijos, Norvegijos, Belgijos karaliai, popiežius Jonas Paulius II, juos veda į Vilniaus universitetą. Neveža į Veterinarijos akademiją, Pedagoginį universitetą...

„Esu įsitikinęs, kad Vilniaus universitetas yra šiek tiek kitoks. Ar ką nors lemia tai, kad universitetas daugiau kaip keturis šimtmečius buvo ne tik pagrindinis Lietuvos mokslo, studijų ir kultūros centras, bet ir vienas svarbiausių intelekto židinių, dariusių poveikį Rusijai, Ukrainai, Lenkijai, Latvijai, Estijai? Ar savo moksliniais rodikliais yra mums lygių? – visai ne retoriškai klausia seniausio šalies universiteto rektorius. – Vilniaus universitete sukurtos pasaulinio lygmens mokslo mokyklos. Jono Kubiliaus matematikos mokykla skaičiuoja ne vieną profesorių kartą. Universiteto lazerių tyrimo centras yra vienas iš 15 geriausių centrų Europoje. Garsėja mūsų kardiochirurgija, organų transplantacija. Sukurtos atskiros pasaulinio lygmens baltistikos, filosofų mokyklos.“

Tokį statusą turi Tartu universitetas. Tai nėra atsitiktinė užgaida, tai – didesnės galimybės. Pavyzdžiui, Tartu universitetas yra savo turto savininkas, gali parduoti pasenusius pastatus ir statytis modernius. „Mes savo turto nevaldome, papildomo finansavimo negauname. Nors esame Vilniaus centre, įstengiame suremontuoti tik pagrindinius universiteto ansamblio kiemus, o jų yra 13 ir kai kurie atrodo apgailėtinai. O juk tai Europoje pripažintas šedevras“, – B. Juodka neslepia nuoskaudos, kad šios idėjos kol kas nepavyko įgyvendinti, nors pati tinkamiausia proga buvo, kai gegužės mėnesį buvo priimamas naujas Mokslo ir studijų įstatymas.

Mokslo aurą sukuria žmonės

„Kai praėjusių metų rudenį išrinko naują parlamentą, mes, pasitarę su bendruomene, parašėme raštą Prezidentui, naujam Seimo Pirmininkui, Ministrui Pirmininkui, išdėstėme mūsų universiteto poziciją dėl reformos. Bet mūsų siūlymu nebuvo pasinaudota. Turime 15 valstybinių universitetų, 7 privačius – iš viso 22 universitetus, 28 kolegijas, 50 aukštųjų mokyklų, 35 valstybinius ir visokius kitokius institutus. Kai šalyje vos 3,5 mln. gyventojų, o finansinės galimybės nedidelės, sutikit, kad tai labai gremėzdiška sistema. Tad mes ir siūlėm naujai politinei valdžiai: išanalizuokit ir nustatykit, ar tokia sistema optimali, ar ji garantuoja kokybiškas studijas ir mokslinius tyrimus. O juk visi supranta, kad taip nėra. Siūlėme išanalizuoti daugiau kaip tūkstantį Lietuvos aukštųjų mokyklų skirtingų studijų programų. Juk kai kurioms net pavadinimus sugalvoti sunku. Atkreipkit dėmesį, kaip dubliuojasi studijų programos visuose universitetuose. Kažkada buvo sakoma: gerai, kad keliuose universitetuose yra ta pati studijų programa, nes tai kelia konkurenciją. Aš tai pavadinčiau pseudokonkurencija.“ Rektorius primena visiems žinomą tiesą, kad tie patys dėstytojai laksto iš vieno universiteto į kitą, šiandien skaito paskaitą Vilniuje, ryt rytą – Šiauliuose, vakare – Klaipėdoje. „Iš kur gali atsirasti žmogiškųjų išteklių? – klausia. – Ar čia tikra konkurencija, ar tik imitacija? Jeigu tu lakstysi į kolegijas, kada dirbsi mokslinį darbą? Todėl aš ir pasakiau: revizuokit studijų programas. Jei tam tikruose universitetuose nėra žmogiškųjų išteklių, nėra reikiamos infrastruktūros, tai tokias studijų programas tiesiog reikia uždaryti.“

Rektoriaus nuomone, kiekvienas studentas turi jausti mokslo aurą: o, čia kažkas yra. Šis jutimas turi sklisti nuo žmonių. Uždarbiautojai, paskaitantys paskaitas universitete ir bėgantys į kolegijas, jos niekaip nesukurs.

Tokiems sprendimams reikėjo politinės valios. Tačiau buvo nueita paprasčiausiu keliu – pasirinkti krepšeliai, tikint, kad tokia sistema pati viską sureguliuos: jei abiturientai nenuneš krepšelio į kažkurį universitetą, šis pasiprašys prijungiamas prie kito arba užsidarys.

„Man dabar be galo smalsu, ar įvyks toks optimizavimo kelias iš apačios. Pasižiūrėsim, gal buvau neteisus. Pavadinkime tai natūralia atranka: silpniausieji arba užsidarys, arba jungsis su kitais. Nėra blogai koncentruoti žmogiškuosius išteklius į vieną vietą, tada ir rezultatai būtų geresni. Bet man dabar sako: tu patylėk, pamatysi, kad didžioji dalis krepšelių atkeliaus pas tave.“

Šiandien jau aišku: išties, daugiausia krepšelių nukeliavo į Vilniaus universitetą. Tačiau ar tai reiškia, kad lygiavos principui ateina galas?

Žemaitis nuo Aukštaitijos

Mano pašnekovas – karo metų vaikas. Gimęs Utenoje. Bet kuo toliau kalbam, tuo aiškiau pagaunu žemaitiškas gaideles.

„Gimimo vieta ir genai – aukštaitiški, bet metai po mano gimimo tėvai atsidūrė Žemaitijoje“, – pono Benedikto istorija pažymėta tuo pačiu antspaudu, kaip daugelio to meto įvykių paliestos kartos. Tie, kurie bijojo pasilikti gimtinėje, važiavo iki Žemaitijos ir traukėsi į Vokietiją. Bet Juodkų šeima su trim mažais vaikais bėgti į Vokietiją nesiryžo.

„Jie pasitraukė į Žemaitiją – iš pradžių į Veiviržėnus, paskui į Gargždus. Mano dėdė (tėčio brolis) buvo Smetonos tautininkų partijos narys, Raseinių burmistras. Visi žinojo, kad laukia Sibiras. Du tėvo broliai patraukė į Vokietiją, o mano tėvas, daržinėje užsidaręs, svarstė: „Ką aš bloga padariau, kad su mėnesio sulaukusiu vaiku ir kitais, ne ką didesniais, sprukčiau į Vokietiją.“ Surizikavo ir liko.“

Bet kartu liko ir baimė, su kuria reikėjo gyventi ne vienerius metus. „Būdavo, einam į mokyklą, ir būtinai su vilnonėmis kojinėmis. Su jomis ir miegodavom. Sėdi klasėje, privažiuoja automobilis, paima vaiką ir jis kažkur dingsta. Tad mes visada miegodavom pasiruošę. Kad prireikus negaištume laiko.“

Tėvai buvo inteligentiški, didelį autoritetą turintys žmonės, tėvas dirbo veterinaru, motina – istorijos mokytoja. „Augindama keturis vaikus mama baigė neakivaizdines istorijos studijas. Man ji visada buvo mokslo siekimo pavyzdys. Savo elgsena, savo gyvenimu įrodė, kaip svarbu šviestis.“ Ponas Benediktas neslepia, kad jo charakteris panašus į mamos.

Žmogaus karjerą lemia likimas ir atsitiktinumai

Klausiamas, kodėl pasirinko chemiją, neslepia: nebuvo taip, kad jau mokykloje būtų žinojęs, ko nori. Buvo darbštus, gerai mokėsi, galėjo rinktis bet ką. Bet labai daug lemia mokytojai. O jis turėjęs labai gerą chemijos mokytoją – amžinatilsį Bartašiūną, tikrą šviesulį.

„Būdavo, suserga matematikos mokytoja, ateina mūsų chemikas ir dėsto matematiką, suserga fizikas – jis dėsto fiziką. Tai mane stebindavo. Galvodavau: kaip žmogus gali tiek išmanyti? Matyt, chemija, svarsčiau, žmogui suteikia tiek proto. Jis man visada buvo netipiškas pavyzdys“, – iki šiol jaučia dėkingumą mokytojui.

Iki amžiaus pabaigos, sako, prisiminsiąs ir tą dieną, kai pats rektorius Jonas Kubilius pasikvietė gerai besimokančius trečiakursius chemikus (B. Juodką ir Arvydą Valiulį) ir pasakė: „Mes įsteigėm katedrą (1962 m. VU buvo įsteigta Biochemijos, biofizikos ir genetikos katedra), mums reikia biochemikų, jūs gerai mokotės, ar nenorėtumėt važiuoti studijuoti biochemijos Maskvos universitete?“

„Tada galvoje sukosi mintis: jomajo, negi tai tikra? Galvoju, reikia tėvų atsiklausti, juk keturi vaikai, o trys iš jų – studentai. Man sako: vaikeli, jokių abejonių. Kai taip pasakė, man visi keliai atsivėrė.“

Štai čia prasideda labai gyvenimiška istorija. Motina, išleisdama dvidešimtmetį jaunuolį, maldavo: tik tu neskubėk vesti, neparvesk mums marčios iš ten. O liberalesnis tėvas ramino motiną: svarbiausia, kad sūnui patiktų. Nesvarbu, kokios tautybės, svarbu, kad būtų meilė.

„Bet man šis mamos pasakymas oi kaip įstrigo...“ – intriguojantį pasakojimą vėlesniam laikui atideda pašnekovas.

Nuvažiavo Juodka į Maskvą. Pakliuvo į Gamtinių junginių katedrą. Ten, sako, užsidirbęs pirmąją gyvenime skolą. Iš mokslinio ateizmo, kuris Vilniaus universiteto Chemijos fakultete nebuvo dėstomas. „Reikėjo daug plepėti, o man, vaikinui, kilusiam iš rajono, rusų kalba plepėti nebuvo lengva“, – mažytę nesėkmę linksmai prisimena profesorius.

Išvykęs į Maskvą, papuolė į kitą pasaulį – ir moksline, ir kultūrine prasme. „Žvelgdamas į praeitį matau, kokie stiprūs žmonės ten buvo susirinkę. Pusė mūsų grupės dabar – profesoriai.“ O apie savo šviesius ir talentingus dėstytojus gali šnekėti be galo.

Po penkerių metų naujai iškeptas mokslininkas grįžo į savąjį universitetą. „Siūlė pasilikti, nes Pamaskvyje kūrė naują, modernų biologijos centrą. Kadangi aš buvau darbštuolis, na, toks teigiamas herojus, siūlė laboratoriją. Bet pamaniau, kad man jau užteks. Grįžau čia, pradėjau dirbti asistentu, po metų tapau vyr. dėstytoju.“ Pašnekovas tikina niekada nesigailėjęs, kad nepasiliko Maskvoje. Gal tik tokiu atveju, jei neturėtų duonos ar negalėtų pragyventi, sako, ieškotų, kur tos duonos ne Lietuvoje užsidirbti. „Dėl to žmonės ir važiuoja į užsienį. Bet aš negaliu įsivaizduoti, kaip galėčiau palikti Lietuvą.“

Dar kartą apie meilę

Maskvoje būsimasis profesorius laboratorijoje užsidaręs nesėdėjo. Šeštadieniais studentai būtinai eidavo „kultūrintis“, o paskui į šokius, kur susitikdavo su tautiečiais. „Eidamas ten gali būti tikras, kad dešimt lietuvių susirinks. Ten rinkdavosi visi dabartiniai profesoriai – akademikas Piskarskas (dabartinė lazerių žvaigždė), akademikas Kulys (Biochemijos institutas), profesorius Stabinis (lazeriai). Kelti kvalifikacijos atvažiuodavo docentas Pranas Kūris, Kęstutis Lapinskas“, – vardija šiandienos mokslo ir teismų elitą rektorius.

Vieną kartą nuėjęs į šokius jis ir pastebėjo gražią panelę. „Pakviečiu šokti, girdžiu, kad ji kalba su akcentu. Pasirodo, iš Talino. Pakliuvo ten atsitiktinai, buvo atvykusi į ekskursiją. Tai nutiko 1968 m., kai buvau bebaigiąs disertaciją. Labai ilgai nesvarstėm ir kitą kartą jai atvažiavus į Maskvą susirašėm. Praėjo daug metų, ir aš esu nepaprastai laimingas, turėdamas Kristiną (tikrasis jos vardas Tiina). Tai puikiausias pavyzdys, kaip galima neturint daug laiko rinktis išsirinkti gerą žmogų.“

Su tuo geruoju žmogumi ponas Benediktas kartu jau keturios dešimtys metų.

Su dešromis – į Maskvą

„Grįžau po Maskvos universiteto į Lietuvą, o čia tik tuščios laboratorijos. Nieko nėra – prietaisų, regentų“, – prisimena. Gelbėjo profesorė Šabajeva, kuri buvusiam studentui visko prikraudavo. „Tampiau juos dešimt metų ant kupros. Be to, kai kurie mano draugai pradėjo dirbti TSRS Valstybiniame mokslo ir technikos komitete. Jie skirstydavo aparatūrą, pinigus naujiems etatams. Apie penkiolika metų užsiėmiau organizaciniu darbu – važiuodavau su dešromis, buteliais į tą komitetą „pramušinėti“ pinigų.“

Taip Biochemijos ir biofizikos katedroje atsirado apie šešiasdešimt mokslo etatų. Net buvo gauta valiutos, už kurią mokslininkai galėjo nusipirkti amerikietiškas centrifugas. „Už tai reikia statyti paminklą ministrui Henrikui Zabuliui, nes tai buvo žmogus, kuris jautė, kokie jauni ir perspektyvūs žmonės susirinkę. Jis yra daug padėjęs konkrečiais darbais jauniems, perspektyviems žmonėms“, – negaili gerų žodžių tuomečiam ministrui pašnekovas.

Atsiradus tinkamai bazei, mokslininkas pradėjo savo tyrimus. O vėliau atsirado ir rezultatų. „Pradėjau ruošti daktaro disertaciją, ir staiga gaunu iš vieno vokiečio profesoriaus laišką: sako radęs mano straipsnį, jam įdomūs mano rezultatai ir atsiuntė savo straipsnius. Pasirodo, labai panašūs mudviejų interesai, susiję su genomo struktūra. Jis klausia, ar galėčiau pakomentuoti tokius ir tokius rezultatus. Aš jam rašau penkis puslapius, jis man rašo. Po kurį laiką trukusio susirašinėjimo jis sako gavęs pinigų iš Vėžio tyrimo centro ir siūlo atvažiuoti, man nieko nekainuos. Tai buvo 1980 m. Pradedu tvarkytis dokumentus, bet manęs neleidžia...“ – ne vien apie tai, kaip jo gyvenime atsirado Vokietijos vėžio tyrimo institutas, pasakoja pašnekovas.

Anuomet buvo toks terminas „nevyjeznoj“ – asmuo, kuriam negalima važiuoti į užsienį. Į tokių asmenų sąrašą B. Juodka pateko po savo stažuotės Amerikoje.

Bet viskas iš eilės.

Kai atsirado laisva katedros vedėjo vieta, ji buvo pasiūlyta iš Maskvos neseniai sugrįžusiam 28-erių B. Juodkai. Bet katedros vedėjui privalu būti komunistų partijos nariu. O čia dar stažuotė Amerikoje laukia. Tuomet profesorius ir įstojo į partiją. Bet kai grįžo iš Amerikos, pasidarė toks blogas, kad jo tik per plauką neišmetė iš partijos, neužtrenkė universiteto durų. Iki Atgimimo niekur neišleido.

„Amerikoje susitikau su tėvo broliu, tuo, kuris buvo Raseinių burmistras. Saugumas tai iškapstė. Kiekvieną savaitgalį Čikagoje bendraudavau su įvairiais lietuviais, „Santaros-Šviesos“ veikėjais: Valdu Adamkumi, Liūtu Mockūnu, kitais. Bet kažkam tai užkliuvo, norėjo išmesti iš partijos, o gal ir iš universiteto. Ir būtų tai padarę, jeigu ne J. Kubilius. Jis mane užstojo ir išgelbėjo“, – jau kažkelintą kartą gerą žodį apie akademiką J. Kubilių girdžiu iš šio žmogus lūpų. „Tapau nusikaltėliu, kuris, stodamas į partiją, nuslėpė biografijos duomenis. Trylika kartų mane svarstė partijos komitetas prie Lenino rajono. Tąsymasis truko apie pusmetį.“

Baigėsi tais laikais labai griežta bausme – griežtu papeikimu, įrašomu į asmens bylą. „J. Kubilius ne tik kad nepašalino manęs iš universiteto, kaip jam buvo rekomenduojama, bet priešingai: tuo metu baigėsi pirmoji mano – katedros vedėjo – kadencija ir mane paliko dirbti toliau.“ Tačiau B. Juodka sako visai nenorįs atrodyti disidentas.

Grįžkime į tuos laikus, kai panašius tyrimus atliekantis Heidelbergo Vėžio tyrimo centro vadovas metai po metų kvietė atvykti B. Juodką, o pastarajam tekdavo įvairiai išsisukinėti. „Ką aš galėjau pasakyti profesoriui Verneriui, kodėl neatvažiuoju? Melavau, sakiau, kad man reikės ginti daktaro disertaciją, paskui vėl kažką... Ir tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, po dešimties metų pagaliau pavyko susitikti.“ 1991 m. sausio 1 d. profesorius pagaliau išvyko į Heidelbergą.

„Esu sąžiningas, principingas ir darbštus...“

Tikras mokslo žmogus yra truputį pakvaišęs, sako rektorius. „Tačiau tų tikrųjų mokslininkų ne tiek ir daug. Mokslininkais vadinami visi tie, kurie turi mokslo laipsnius, bet ne visi yra tikri. Savęs irgi tai kategorijai nepriskiriu, – reikliai vertina pašnekovas, – nors esu arti to.“

„Esu sąžiningas, principingas ir darbštus...“ Tokia frazė jam išsprūdo viename interviu, todėl remiu rektorių prie sienos ir prašau paaiškinti, kodėl taip drąsiai imasi save apibūdinti.

„Esu sąžiningas, nes nė vienas nėra manęs papirkęs. Pas mane ir neateina. Jeigu nuo pat savo veiklos pradžios pasakai, kad ši savybė tau svarbi, daug metų nereikia, kad visi tai sužinotų. Niekam net minčių nekyla ieškoti blato su manimi.“

Profesorius neslepia: kadaise tokių bandymų būta. Tik pradėjęs dirbti universitete ir gavęs „dovanėlę“ – atsipūtusius neakivaizdininkus, tarp jų pagarsėjo kaip baisus kirvis. Kartą į namų duris pasibeldė moteriškė ir buvo betraukianti saldainių dėžę. B. Juodka ją išgrūdo. Vieną kartą taip nutiko, kitą, ir jau visiems aišku.

Nei namų, nei turtų mokslininkas nesukaupė. Sako, kad tų 65 kv. m, kur juodu su žmona sukinėjasi, per akis. „Daug esu gavęs iš tėvų. Principingesnio, sąžiningesnio, doresnio žmogaus už savo tėvą nesu sutikęs. Aš tik bandau jį atkartoti“, – nuoširdumu patiki.

Jis teigia esąs principingas, kai vertina studentų žinias. „Daug metų laikiau save griežtu, o pagal visuotinį įsivaizdavimą – bjauriu dėstytoju. Praėjus daugeliui metų išgirdau: yra du didžiausi dėstytojai kirviai – profesoriai Rančelis ir Juodka. Genetikas ir biochemikas. Bet principingumas nereiškia nežmogiškumo“, – priduria pašnekovas, neretai giriamas už savo diplomatiją ir sugebėjimą išlikti gana žmogiškam.

Savotiškas Lietuvos ambasadorius

Rektorius keliasi anksti, penktą valandą, į savo kabinetą įžengia apie pusę septynių, o vakare išeina „kada išeina“.

Daug laiko jis turi skirti reprezentacijai. Kiek karalių ir karalienių, Nobelio premijos laureatų aplankė Lietuvą, visi užsuko į Vilniaus universitetą.

Neslepia, kad ši funkcija jam ne prie širdies. Bet priduria mokąs ją atlikti: „Atsiprašau už nekuklumą, bet aš tai sugebu. Man tai patinka, nes turiu retą galimybę parodyti aukščiausio lygio svečiams, kas yra Vilniaus universitetas, kokią vietą jis užima Lietuvos istorijoje. Esu savotiškas ambasadorius. Turiu pagrindą didžiuotis savo valstybe, kuri nėra kažkoks kaimas.“ Ir jis teisus, juk turime 430 metų universitetą, ne kiekviena valstybė gali tuo pasididžiuoti.

Bet kai reikia pinigų tam pasididžiavimui gražinti, visi prioritetai dingsta. Čia jau rektorius neiškenčia, pakyla nuo kėdės ir kone bėgomis veda iš vienos salės į kitą, iš kiemelio į kiemelį ir pasakoja ne tik tai, ką dar reikia padaryti, bet ir kuo galime mes visi, turėdami tokį universitetą, didžiuotis. Regis, tie patys koridoriai, tos pačios salės, kurias studijuodama esu išvaikščiojusi, bet dabar matau jas lyg kitu žvilgsniu.

O ir ne visur teko pabuvoti. Niekada nebuvau ten užsukusi. B. Juodka svetingai atveria rektoriaus aulos, išdabintos dailininko Antano Chmieliausko freskomis, duris. Paskui veda į Baltąją salę, buvusią observatoriją – vieną žymiausių Europoje. Šalia garsiausių universiteto profesorių, fundatorių portretų puikuojasi universiteto pasididžiavimas – senieji anglų gamybos teleskopai. Kai čia viešėjęs princas Čarlzas juos išvydo, neslėpė nuostabos, o sugrįžęs namo neprašytas surinko labdarą – atsiuntė 60 tūkst. svarų teleskopams remontuoti. Dabar jie veikia. Vėliau žengiame į observatorijos kiemelį, kuris rektoriui – vienas mieliausių, nugriebęs laisvesnę minutę mėgsta jame pavaikštinėti. Čia ir papasakojo apie savo fantastinius projektus, kuriuos norėtų bent jau pradėti, o tolesnius žingsnius galės žengti kiti.

Ant universiteto pečių dviejų – Saulėtekio ir Santariškių – slėnių projektai. Pirmajame bus įrengtas bendro naudojimo aukštųjų technologijų centras, o Santariškėse turėtų išdygti Medicinos centras, kur žadama perkelti Chemijos ir Medicinos fakultetus.

Bet kai rektorius prabyla apie Saulėtekio mokslinės komunikacijos centro statybą, tada tikrai supranti – tai sumanymas, kuris jam labiausiai rūpi. Jis sako, kad tai bus Saulėtekio slėnio širdis – naujoji mokslo biblioteka. „Laukia didžiulis projektas. Paliksiu rektoriaus kėdę ir išeisiu ramia sąžine, jeigu šis projektas bus pradėtas. O jei jis bus pradėtas, vadinasi, bus ir pabaigtas.“

Atsisveikiname prie šv. Jono bažnyčios, kurios viršūnėje turėtų būti įrengta apžvalgos aikštelė. Čia atsiras Fuko švytuoklė ir visi galės stebėti, kaip sukasi žemė. Gal kažkur netoliese bus parašyta, kad tai rektoriaus B. Juodkos nuopelnas.