Nedrąsios šalies kelias į globėjišką tironiją

Darius Udrys
Darius Udrys

Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas glumina daugeliu atžvilgių. Glumina tai, jog seimūnai nemato jokio prieštaravimo tarp pastangų uždrausti informaciją, skatinančią diskriminavimą lytinės orientacijos pagrindu ir specialaus draudimo platinti informaciją, kuri gali būti suvokiama, kaip propaguojanti homoseksualumą arba biseksualumą. Glumina faktas, jog seimūnai akivaizdžiai įsivaizduoja, kad draudimais ir izoliavimu nuo informacijos galima žmones paversti dorais, psichiškai sveikais ir protingais. Glumina tai, kad kai kurie seimūnai įstatymui pritarė, ko gero, puikiai suvokdami, kad jo nuostatos neatitinka nei Lietuvos, nei Europos Sąjungos pamatinių teisinių principų, ir kad tuo pagrindu jis greičiausiai bus paskelbtas negaliojančiu. Tokiu atveju nieko nebus pasiekta išskyrus viešą Lietuvos apsikvailinimą ir „drąsios šalies“ rinkėjų fobijų sukurstymą. Turbūt labiausiai glumina tai, jog praėjus beveik dviems dešimtmečiams nuo Lietuvos, kaip laisvos ir demokratiškos teisinės valstybės atkūrimo, aiškėja, kad jos visuomenėje, parlamente ir vyriausybėje yra nemažai žmonių, nesuprantančių tokios valstybės pamatinių principų ir pasiruošusių su jais atsisveikinti mainais į tėvišką valstybės globą bei apsaugą nuo informacinių baubų.

Kai Amerikoje vaikai vieni iš kitų šaiposi, juos guodžiantys suaugę dažnai pataria jiems prisiminti liaudišką posakį: „Sticks and stones may break my bones, but words can never hurt me“ (išvertus: „pagaliais ir akmenimis galite man kaulus sulaužyti, bet žodžiais manęs nesužalosite“). Žinoma, plačiausia prasme, tai–nevisiška tiesa. Žodžiai gali „įskaudinti“, jie gali sukelti baimę, sukurstyti neapykantą ir panašiai. Bet ši patarlė žymi faktinę tiesą, jog žodžiai nėra lygūs fizinei prievartai, tad nėra pagrindo jų tiek bijoti (kaip kadaise pasakė Jefferson’as: „kaimyno tikėjimas vienu dievu ar dvidešimčia manęs nesužaloja: nei aš apiplėšiamas, nei sulaužoma mano koja“). Ji taip pat išaukština idealą, kuris ypač svarbus su paauglystėje itin būdingais konformistiniais impulsais susiduriančiam žmogui: „Nekreipk į kitų žmonių kalbas tiek dėmesio.“ Kitaip suformulavus, tegul žmonės kalba ką nori.

Toks sugebėjimas neimti perdėm į galvą tai, ką kalba kiti (kitaip tariant, „neigiamą viešą informaciją“) kaip tik ir laikomas brandos dėmeniu. Žmogų, kuris piktinasi ar verkšlena dėl menkiausios kritikos vadiname nesubrendusiu. Panašiai vadiname žmogų, kuris kur nors paskaitęs kokią nors paskalą ar legendą, nekritiškai patiki ja ir ima ją skleisti. Subrendę žmonės, sužinoję kokią nors informaciją, moka ją patikrinti, patvirtinti, paneigti. Žodžiu, subrendęs yra tas, kuris geba ramiai ir santūriai reaguoti į informaciją ir ja tinkamai naudotis; kuris supranta, kad informacija gali būti teisybė arba neteisybė, kad ji gali būti patikima, arba nepatikima, kad nebūtina viskuo tikėti ir kad kvestionuoti tai, kas pateikiama, kaip teisybė yra sveika ir patartina. Leisdami tiems, kas greit įsižeidžia arba bijo naujų, „netradicinių“ idėjų diktuoti, kokią informaciją leidžiama skleisti, vargu ar kada nors pasieksime kokią nors pažangą.

Pagalvokime dabar apie tai, ką skatina minėtasis įstatymas. Ar jis skatina jaunus žmones bręsti, tapti savim pasitikinčiais, kritiškais, išmintingais informacijos vartotojais? Ar veikiau stengiamasi jaunus žmones nuo jos izoliuoti? Jei taip (kas turbūt akivaizdu), tai kokiu būdu jauni žmonės pripras informacija naudotis protingai ir saikingai, kas būtina ne vien asmeniškam gyvenimui, bet ir veiksmingam demokratiškam pilietiškumui (demokratija tik tiek protinga ir dora, kiek protingi ir dori jos piliečiai)? Ar tikrai patartina jaunus žmones taip atkirsti nuo pasaulio iki pilnametystės, kai, pasibaigus šiems draudimams, staiga jie susidurs su visa jo šokiruojančia įvairove? Kokiais moksliniais įrodymais paremti tokie draudimai ir ar šitaip ugdoma „drąsi šalis“?

Platesnis klausimas: ar nepilnamečių apsaugos vardan galima laisvoje, demokratiškoje šalyje taip suluošinti žiniasklaidą, jog bet kuriame kanale, kurį galėtų pamatyti nepilnametis, bus nejauku dienos metu atstovauti kai kurioms opių problemų pusėms, pavyzdžiui, palankiai pasisakyti apie homoseksualus (nekalbant apie poreikį homoseksualiems paaugliams leisti suprasti, kad jie neturėtų jaustis menkavertiški, kalti ir visuomenės atstumti); arba rodyti „paranormalius“, „mokslo nepaaiškintus“ reiškinius, „sudarant šių reiškinių tikrumo įspūdį“ (kas formaliai įskaitytų ir Jėzaus prisikėlimą iš numirusių arba šv. Mergelės Marijos pasirodymą Šiluvoje, o jei neįskaitys, bet bus taikoma nekrikščioniškiems antgamtiniams reiškiniams, tada bus aiškiai neteisėto diskriminacinio pobūdžio draudimas); arba „tyčiotis iš žmogaus“ (ate, Sūrski ir Mauzeri, Radijo Žynios, ir kiti satyrikai); arba „sukelti baimę arba siaubą“ (visiškai neaišku)? Ir gal kas nors iš seimūnų paaiškins, kokiu „mokslo paaiškintu“ pagrindu jaunimas turi būti saugomas nuo stebėjimo „hipnozės seansų“?

Galop: šis įstatymas, kaip nusižengimas teisinės valstybės ir įstatymo idėjai. Negana to, jog įstatymdaviai visiškai apsileido, pamiršdami apibrėžti kai kurias pamatines šio įstatymo sąvokas, kaip antai „baimė ir siaubas“, „tyčiojimasis iš žmogaus“, „iškreipti šeimos santykiai“, „šeimos vertybės“, ir pan., tuo sukurdami įstatymą, kurio kai kurie paragrafai gali reikšti praktiškai bet ką. Įstatymo penktasis straipsnis išdėsto tokias neapibrėžtas išimtis, jog teoriškai galima būtų apeiti beveik kiekvieną ketvirtame straipsnyje minimą draudimą, nes rašoma, jog draudimai negalioja, jei svarstomos informacijos „turinį sudaro tik informacija apie įvykius, politinius, socialinius, religinius įsitikinimus ar pasaulėžiūrą; 2) ši informacija yra reikšminga moksliniu ar meniniu požiūriu arba reikalinga tyrimams ar mokymui; 3) yra viešas interesas ją skelbti; 4) jos apimtis ir poveikis yra mažareikšmiai.“ Bet ar įstatymo draudimai (4 straipsnis) bus interpretuojami plačiai, ar siaurai? O kaip su išimtimis (5 straipsnis)? Plačiai ar siaurai? Visiškai neaišku.

Glaustai tariant, įstatymo praktinė reikšmė beveik 100% priklausys ne nuo įstatymdavių, o nuo žurnalistų etikos inspektoriaus ir jo „specialių žinių turinčių ekspertų grupės“, kuriems pavesta kontroliuoti įstatymo įgyvendinimą, bei nuo teisėjų, svarstysiančių inspektoriaus iškeltas bylas. Kas reiškia, jog įstatymas, kaip toks, netenka įstatymo prasmės, nes įstatymas, pagal idėją, turi būti visiems vienodai taikoma, iš anksto suprantama taisyklė. Nepilnamečių apsaugos nuo neigiamo viešosios informacijos poveikio įstatymas iš tiesų yra ne įstatymas, o įgaliojimas, suteikiantis inspektoriui, jo „ekspertų“ grupei ir teisėjams beveik neribotą nuožiūrą bendras jo nuostatas interpretuoti belekaip. Tokio mąsto įgaliojimas gali turėti labai neigiamą poveikį žiniasklaidos ir žmonių laisvei apskritai – tai reikš priklausomybę nuo saujelės žmonių subjektyvių sprendimų (netgi nebūtinai atspindinčių „visuomenės normas“) ir nežinojimą, kas draudžiama, kas ne. Toks nenuspėjamumas ir neribota nuožiūra yra puikios prielaidos visuomenės ir jos organizacijų tironizavimui. Kad tokio įgaliojimo pavojaus laisvei ir demokratijai nesuvokia tiek daug žmonių ir jų atstovai Seime rodo, jog laisvės, demokratijos, teisės ir asmeniškos atsakomybės šalininkams būtina padvigubinti savo pastangas.