Romualdas Rakauskas – akimirksnio poetas

Romualdas Rakauskas (T. Urbelionio BFL nuotr.)
Romualdas Rakauskas (T. Urbelionio BFL nuotr.)
  © AFP
Sigita Bute | „Savaitė“
2009-07-04 00:19

Neseniai fotografas Romualdas Rakauskas išleido savo kūrybos rinktinę, paprastu pavadinimu „Romualdas Rakauskas“, – ją draugai iškart juokais pavadino „antkapine“. Tačiau mūsų fotografijos grandas visai nepanašus į paminklą sau pačiam ir dėl to nė kiek neįsižeidžia. Tiesa, prisipažįsta, kad gerų kadrų pasitaiko vis rečiau...

Žurnalistus vadinate kolegomis. Gal esate iš tų žmonių, kurie tiesiog nenori pūstis esą menininkai?

Žurnalistika – tikrai mano pirmoji meilė. Jau devintoje klasėje žinojau, kad būsiu žurnalistas, tad turiu žurnalisto diplomą, vėliau visąlaik dirbau spaudoje, rašiau net apsakymus. Žodžiu, buvau rašantis žmogus. O meninius ciklus pradėjau daryti tarytum sau. Aišku, tas „fotomenininkas“ skamba kažkaip per įmantriai – žurnalistinė ir meninė fotografija turi daug bendra.

Kaip fotografija vis dėlto nugalėjo?

Va, žiūriu į jus, vargšę, su didele užuojauta: mes kalbamės, jums reikės dar kartą viską išklausyti, šifruoti, rašyti. O fotografas atėjo – paukšt, paukšt, ir viskas.

Bet juk nuotraukas ryškinot, sėdėjot belangiame kambarėly raudonoj šviesoj...

Ką reiškia „ryškinot“? Aš ir dabar ryškinu ir spausdinu pats. Ir jaučiu labai didelį malonumą. Nes kai nuotraukos tose „Kodak“ laboratorijose atspausdinamos ant plastiko – vaizdas plokščias, negyvas... Sakykim, aukcionuose parduodamos nuotraukos – tik rankomis spausdintos ir tik ant popieriaus. Aišku, būtų galima poetiškai pasakyti „sušildytos rankų šiluma“... Pastebiu, kad jaunimas taip pat grįžta į vonias (ir mano pirmoji laboratorija buvo vonioje), patys nori viską daryti.

Tačiau paskiau buvom bajorai – A. Sutkaus (taip pat žymaus fotografo, ilgamečio Lietuvos fotomenininkų sąjungos pirmininko – S. B.) paskutinis geras darbas sovietiniais laikais buvo tas, kad iš Kauno valdžios „išmušė“ tris dirbtuves – man, R. Požerskiui ir A. Macijauskui. 35 kvadratiniai metrai – raudonas kampas, studijytė – ten aš visas nuogas mergas fotografavau (juokiasi – S. B.).

Iš tikrųjų buvote vienas iš moters akto tradicijos Lietuvoje pradininkų. Ar sunku būdavo rasti modelių? Juk tokie puritoniški laikai... Ir kaip žmona į tai žiūrėjo?

Ką jūs, mano žmona net modelius padėdavo įkalbinti, nes gatvėje sutiktos gražios merginos nė už ką nebūčiau galėjęs paprašyti pozuoti. „Žydėjimui“ žmona prikalbino kaimynės dukrą, bet iš pradžių teko įtikinti jos mamą. Fotografuoti į gamtą važiavome trise – aš, mergaitė ir jos mama. Iš pradžių fotografavau ją su permatoma suknele, paskui apsiprato, nusirengė. Tikrai nepagrįsta visuomenės nuomonė, kad su modeliu būtinai turi kažkas vykti. Bent jau aš su modeliais į jokias istorijas nesileidau. Jei nori susirasti merginą, fotografijos nereikia.

O apskritai pokariu buvo lengva tapti ko nors pradininku – meninei fotografijai tai buvo tuščia erdvė. Ir man pasisekė – susipažinau su A. Sutkumi, A. Macijausku, ir taip viskas įsisuko – parodos, albumai. Tiesą pasakius, dabar fotografuoti man net nusibodo.

Nebevaikštote su nuolatos paruoštu fotoaparatu, tikėdamasis unikalaus kadro?

Paparacas niekuomet nebuvau. Tiesa, išimtis – „Vilniaus prisiminimai“ – tuomet visąlaik vaikščiodavau su aparatūra. O šiaip – ne. Kartais, kai ką nors įdomaus pamatai, būna gaila, kad neturi fotoaparato. Bet labai retai – viskas trunka tik dalį sekundės, ir tiesiog nespėtum išsitraukti fotoaparato. Kai fotografuoju atlaiduose, aišku, visuomet būnu pasirengęs pagauti kadrą. Tačiau aš dirbu su juostiniu fotoaparatu, į skaitmeninę technologiją turbūt ir nebelįsiu. Va, „skaitmenka“ turi autofokusavimo funkciją ir sulaikytų kadrą, o šiaip... geriausia būtų akimis fotografuoti, nes fotografija – akimirkos menas: buvo, ir viskas akimirksniu dingo.

Koks buvo pirmasis jūsų fotoaparatas?

Aišku, „Smena“ (juokiasi – S. B.). Apskritai mano įdomus charakteris – technika man visiškai svetima...

Kaip įdomu – mes savo fotografams visus prietaisus nešdavome taisyti...

Man svarbiausia, kad nieko nereikėtų taisyti. Sugenda – perku naują. O su fotoaparatais eidavau paskui kitus – kas nors ką nors nusipirko, ir aš tokį patį perku. Dabar turiu „Nikon“ – labai neblogą. Jį man V. Šonta įtaisė – užsakė, parvežė. Skaitmeninį irgi panašiai buvau nusižiūrėjęs, bet nepirkau. Dabar jau mažai fotografuoju. Mano žmona gerai yra pasakiusi: „Palik ką nors nufotografuoti ir anūkui.“ Atrodo, kad viskas jau nufotografuota. Nors šiemet į atlaidus dar turbūt nuvažiuosiu – ten susirenka labai įdomių žmonių: bendravimas būna toks švarus, gražus, labai atitinka mano tikrovės idealizavimą. Kokie nors girtuokliai į šventorių neis. Tačiau kad gautum kokį vieną ar pusantro kadro, reikia labai intensyviai dirbti – išfotografuoji kokias šešias juostas. Buvo vieni atlaidai, kai net kelis kadrus pavyko gauti, o būna – ir nė vieno. Aštuonerius metus fotografuoju atlaidus, ir atrodo, kad viskas kartojasi.

Bet tikriausiai esmė ne ta, kad į atlaidus renkasi tik šviesūs žmonės – paieškojęs rastumėte ir tų pačių girtuoklių, ir vargšų, ir prekeivių. Esmė, matyt, tokia, kad žmonės labai skirtingai mato tą pačią tikrovę?

Kai išgarsėjo lietuvių fotografijos mokykla, Maskvoje sakydavo: „Ai, jūs visi vienodi.“ Nė velnio mes ne vienodi! A. Sutkus, A. Macijauskas mane vis spaudavo: „Baik tu su tais savo sentimentais.“ Bandžiau, bet jaučiu – kas ne mano, tas ne mano. Taip, Sigita, žmonės tą patį pasaulį mato visiškai skirtingai. Koks tu esi, taip ir fotografuoji. O aš toks ir esu – lyriškas.

Tačiau juk esate iš Žemaitijos, gana praktiškų ir šiurkštokų žmonių krašto...

Esu gryns žemaitis. Žinote, ką reiškia „gryns“ – kai abu tėvai žemaičiai. Bet gyvenau Anykščiuose, poetiškame krašte, matyt, užsikrėčiau... Nuvažiuoju į Akmenę – visiškai svetimas kraštas. Tarp kitko, kūriau ciklą „Įkvėpimo žemė“, kur įamžinau menininkus savo gimtinėse. Tuomet apvažiavau visą Lietuvą, pamačiau, kas ir kur kilęs. Analizavau, ar tos įtakos tokios svarbios. Gražiausia T. Tilvyčio gimtinė: kalniukai, ežeriukai, bet dažniausiai – lygumos. Tačiau buvo ir visiškai neišvaizdžių miestukų. Kažin ar tiek jau daug reikšmės turi ta dvasinė aplinka. Skaičiau jūsų savaitraštyje apie poetą M. Martinaitį – esą jam buvo lemta būti žemdirbiu. O aš sakau, kad nebuvo – jam buvo lemta tapti poetu, ir jis juo tapo. Taip pat sakau, kad iš manęs nieko kita negalėjo būti. Prasigerti negalėjau – mano „bačkelė“ buvo labai maža. Su tėvuku nuolat kovodavau, sakydavau: „Ką tu čia, saugok sveikatą.“ O jis sakydavo, kad geriau gyventi trumpiau, bet linksmiau. O man kažkaip „neidavo“, nors, aišku, jaunystėje visko būdavo...

Antrąją interviu dalį skaitykite rytoj.