Dar kartą apie paramos šeimai politiką

Andrius Navickas
Andrius Navickas
  © Saulius Žiūra / Fotobankas

Lietuvos universitetams paskelbus studijų kainą tiems studentams, kurie negaus valstybės suteikiamo „krepšelio“, pasigirdo murmesys, kad išvarome jaunimą iš Lietuvos. Esą studijų įmokos aukštesnės nei solidžiuose užsienio universitetuose, o garantijų dėl studijų kokybės praktiškai jokių. Dar kartą pakartota kritika, jog valstybė perkelia savo prievolę finansuoti aukštąjį mokslą pačiam jaunimui. Neteko girdėti, kad kas nors piktintųsi, jog valstybė per daug investuoja ir skiria per daug „studentų krepšelių“. Neteko girdėti kritikos, kad investicija į aukštąjį mokslą pažeidžia tų jaunuolių, kurie neketina studijuoti nei universitetuose, nei kolegijose teises. Aukštasis mokslas visuotinai suvokiamas kaip vienas iš valstybės gerovės garantų. Jei valstybėje bus kuo daugiau išsilavinusių, aukštą kvalifikaciją turinčių specialistų, tuo ji bus stipresnė.

Tačiau kai prabylama apie šeimos instituto stiprinimo svarbą, apie žmonių skatinimą gyventi šeimose, iš karto plūsteli tūžminga reakcija: esą valstybės investicija į šeimą pažeidžia išsiskyrusių ar santuoką ignoruojančių žmonių teises. Esą valstybė turi būti visiems lygi ir teisinga, o dabar pradeda rūšiuoti žmones pagal jų santykius su kitais žmonėmis. Nors dažnai apeliuojama į Konstituciją, kurioje kalbama apie gerai besimokančių studentų teisę į nemokamą aukštąjį mokslą, kažkodėl norima pamiršti kitą Konstitucijos vietą, kurioje tvirtinama, kad šeima yra visuomenės pamatas.

Tiesa, sutinku, jog dėl to gerokai kalti ir tie politikai, kurie apie valstybės paramą šeimai pradeda kalbėti moralizuojančia retorika. Politinė valdžia turi ginti valstybės pamatus, tačiau ne moralizuoti. Laimė valstybei, kai ją valdo moralūs politikai, suvokiantys vertybių svarbą visuomenės gyvenime. Tačiau moralumas yra kas kita nei moralizavimas.

Šiandien svarbu ne įrodinėti abejotiną tiesą, kad formaliai darniose šeimose nebūna problemų, jog dažnai už gražaus fasado slypi niūri kasdienybė, bet aiškiai parodyti, ko valstybė, investuodama į šeimos instituto stiprinimą, siekia, ko tikimasi pasiekti valstybinės politikos priemonėmis, o kur iniciatyvą reikia perduoti psichologinę, socialinę ir kitokią paramą teikiančiomis organizacijoms.

Nuo pat Nepriklausomybės atgavimo socialinė politika Lietuvoje buvo orientuota daugiausia į „gaisrų gesinimą“ ir pašalpų dalijimą. Dosniausiai svetimus pinigus pašalpoms ir išmokoms dalijantys politikai maudėsi populiarumo spinduliuose. Tačiau tiesa ta, kad vien į „gaisrų gesinimą“ orientuota socialinė politika skatina gaisringumą. Esminio persilaužimo viltis nušvito, kai opozicijoje būdama Tėvynės sąjunga, rimčiau pastudijavusi užsienio šalių patirtį, paskelbė tezę, jog išmintingiau ir teisingiau ne vien leisti pinigus socialinių žaizdų gydymui, bet nuosekliai susirūpinti šių žaizdų prevencija, kad reikia investuoti ne tik į pagalbą tiems, kam nepasisekė, bet ir skatinti tuos, kurie sėkmingai tvarkosi gyvenimą. Taip pradėta formuoti naujo pobūdžio valstybės paramos šeimai politika, besiremianti teze, jog viena iš svarbiausių daugumos socialinių piktžaizdžių priežasčių – šeimos krizė. Kartu prabilta apie nuoseklias gimstamumo skatinimo priemones. Vėlgi šiuo atveju jokiu būdu nebandoma kištis į tai, kaip kartais pašiepia kritikai, ką žmonės veikia lovoje. Paprasčiausiai visuomenės senėjimas ir gimstamumo mažėjimas turi apverktinų socialinių pasekmių ir kelia grėsmę socialinio solidarumo sistemai. Todėl išmintingiau investuoti pinigus į šeimas, sudaryti palankesnes finansines sąlygas gimdyti ir auginti vaikus, tikintis, kad jie vėliau įsilies į darbo rinką ir mokamais mokesčiais išlaikys vyresniąją kartą, nei aimanuoti, jog visuomenės senėjimas tampa nepakeliama našta valstybei.

Ar į šeimos stiprinimą orientuota socialinė politika diskriminacinė? Tikrai ne. Investicijos į šeimos instituto stiprinimą tikrai ne mažiau svarbios kaip investicijos į aukštąjį mokslą. Žinoma, svarbiausia, kad patys politikai aiškiai skirtų, kas yra investicijos, o kas yra pagalba čia ir dabar stokojantiesiems. Valstybės socialinė pagalba turi būti teikiama visiems pagal išgales, nepriklausomai nuo jų šeiminės padėties.

Tai, kad valstybė, akcentuodama darnios šeimos svarbą, pradeda rūšiuoti vaikus pagal tai, kokioje šeimoje jie auga, sugalvojo kritikai, nenorintys įsigilinti į tikruosius šeimos politikos tikslus. Apmaudu, jog ir kai kurie valstybės paramą šeimai ginantys politikai, regis, nesąmoningai perėmė „vaikų rūšiavimo“ retoriką. Taip, valstybė suinteresuota, kad vaikai augtų darniose šeimose – su mama ir tėčiu. Suinteresuota, nes tokia aplinka palanki vaiko brandai ir ugdymui. Kai šeima suyra, labai dažnai dalį šeimos funkcijų tenka perimti valstybei, dažnai tenka dalinti pašalpas, nes, kaip liudija statistika, paprastai visi suirusios šeimos nariai gyvena ekonomiškai prasčiau nei darnių šeimų nariai. Kitas dalykas – Lietuvoje labai trūksta socialinę, psichologinę pagalbą šeimoms teikiančių tarnybų ir organizacijų. Smurtas, nesusikalbėjimas, konfliktai, kitokios problemos tarpsta ir formaliai darniose šeimose. Dar viena problema – viešojoje erdvėje brukami lytiškumo, tarpusavio santykių modeliai, niekinantys ištikimybę, įsiklausymą, bendrystę. Šios sritys iki šiol lieka neleistinai apleistos. Kita vertus, visavertė paramos šeimai politika tikrai ne vien politikų, bet ir visų mūsų užduotis ir atsakomybė.