Saugomos teritorijos: džiaugsmas, virtęs ašaromis!

Rūta Rutkelytė
Rūta Rutkelytė
  © Tomas Vinickas

Miškas, ežeras, upė, saugoma teritorija...

Jei tariant pirmuosius tris žodžius, atmintyje iškyla grybų, uogų, paukščių čiulbesio, baidarių žygių vaizdiniai, širdį užlieja ramybė ir palaima, tai paskutinis žodis sukelia nerimą, įtampą, o ten gyvenantiems žmonėms - netgi pyktį.

Argi tai ne keista? Juk saugoma teritorija - tai tas pats Lietuvos miškas, tik valstybės pripažįstamas ypač svarbiu ir būtinu išsaugoti ateities kartoms.

Argi normali tokia situacija, kai ištisi kaimai rašo raštus įvairioms valstybės institucijoms, kviečia į pagalbą masinės informacijos priemones, prašydami rasti būdą išbraukti šiuos kaimus iš saugomų teritorijų? Štai praeitą savaitę į mane su tokiu prašymu kreipėsi Naujarodžių ir aplinkinių kaimų, esančių Krekenavos regioniniame parke, gyventojai.

Kodėl gi Lietuvoje turime situaciją, kai bemaž visa Lietuva tapo rezervatu, kuriame per amžius gyvenantys žmonės neturi teisės pasikeisti sugriuvusio namo stogo, pasisodinti bulvių, o gudruoliai pasistatė vilas ant poros samanotų akmenų ar rekonstravo užtvankas tose pačiose saugomose teritorijose! Argi tai ne dvigubų standartų taikymas?

Niekas nepaneigs, kad būtina saugoti tai, kas vertinga visai visuomenei. Daugelis užsienio valstybių taiko apribojimus savininkams, varžo jų teises ar užkerta kelią įsigyti nuosavybėn saugomų teritorijų žemę. Bet viskam yra ribos.

Pažiūrėkime, kokie draudimai šiandien taikomi saugomų teritorijų gyventojui ir ar jie gali būti pavadinti protingais ir pagrįstais.

- Piliečiams iki nacionalizacijos priklausę miškai negrąžinami, jei jie priskirti miško parkams, kurių plotus tvirtina Vyriausybė.

Suprantama, kodėl negrąžinamos teritorijos, priskirtos valstybiniams parkams ir valstybiniams draustiniams, ypač vertingiems ekologiniu, archeologiniu ir rekreaciniu požiūriais.

Tačiau 2002 metais dažniausiai net neapžiūrėjus vietoje, miško parkams buvo priskirtos nustatytų kriterijų neatitinkančios teritorijos, kuriose miško sklypai grąžinimui natūra jau buvo suprojektuoti. Tokiu būdu nukentėjo daugiau kaip 490 Lietuvos piliečių, kurie norėjo susigrąžinti natūra 847 ha miško, o juk žemės reformos žemėtvarkos projektams parengti buvo panaudotos nemažos valstybės biudžeto lėšos ir sugaištas laikas! Gaila, tačiau šie asmenys ne tik antrą kartą prarado žemę, bet ir pasitikėjimą valstybe.

Seimo daugkartinius įpareigojimus patikslinti saugomų teritorijų ribas, išbraukiant plotus, kurie neatitinka priskyrimo atitinkamiems apsaugos režimams nustatytų kriterijų, buvusi Vyriausybei vykdė ypatingai lėtai, ir praktiškai situacija nepasikeitė.

- Valstybinių draustinių, valstybinių parkų ir biosferos stebėsenos (monitoringo) teritorijų draustinių, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės, akmenynai ir kita nenaudojama žemė neparduodama, išskyrus namų valdų, asmeninio ūkio ir sodininkų bendrijų žemę bei iki 5 hektarų ploto sklypus, įsiterpusius į žemės ūkio naudmenas ir esančius tarp privačios žemės valdų.

Deja, tokia žemė piliečiams neparduodama, kadangi iki šiol nepatikslinta valstybinės žemės saugomose teritorijose pardavimo tvarka. Tuo pačiu žmonės saugomose teritorijose negali įsiteisinti namų valdų ir asmeninio ūkio žemės.

- Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose privačios nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo neleidžiama dalyti dalimis, parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos.

2006 m. kovo 14 d. LR Konstitucinis Teismas priėmė nutarimą, kuriuo pripažino, kad ši nuostata neprieštarauja Konstitucijai, tačiau pažymėjo, kad toks absoliutus draudimas turi būti koreguojamas! Deja, tas klausimas taip pat neišspręstas.

- Saugomose teritorijose draudžiama atidalinti namų valdos žemės sklypus iš nuosavybės teise turimų žemės sklypų ir keisti statinių paskirtį.

Vyriausybė nuo 1995 metų nėra peržiūrėjusi saugomoms teritorijoms nustatytų Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, kurių dalis jau neatitinka nūdienos situacijos.

- Asmenys, gyvenantys saugomose teritorijose, gali verstis veikla, neprieštaraujančia saugomos teritorijos steigimo tikslams.

Nustatyti užstatomo ploto ribojimai saugomose teritorijose neatitinka realybės, draudžiama statyti antžemines mėšlides, vėjo jėgaines, tiesti tranzitinius bei inžinerinius tinklus ir panašiai.

Žmonės skundžiasi, kad išmokos už ūkinės veiklos apribojimus yra per menkos, lyginant su praradimais, kuriuos patiria ūkininkai, gyvenantys ir ūkininkaujantys saugomose teritorijose.

Būtų galima ir toliau vardinti tai, kas draudžiama - sąrašas be galo ilgas.

Tačiau apibendrinant- nei vienoje kitoje šalyje savininkas nelaikomas valstybės ir visuomenės priešu, nuo kurio būtina saugoti jo paties turtą, o turėdamas saugomoje teritorijoje žemės ūkio paskirties žemę, žmogus gali joje auginti tik vėją ir bijūnus.

Daugelis pritaria, kad apribojimai turi būti ne draudžiantys ir baudžiantys, o padedantys šeimininkui puoselėti savo mišką, didžiuotis tuo. Bet matyt, kai kuriems valstybės pareigūnams patogiau ir mieliau, kai griūna dar išlikusios senovinės sodybos, kai saugomose teritorijose jų vietą užima pilys, kai verkia kaimo žmonės, negalintys be krūvos leidimų dažnai krauju ir prakaitu aplaistytoje savo žemėje net piršto pajudinti?

Retoriniai klausimai... Tikiuosi, kad pribrendo laikas į tuos klausimus atsakyti.