Vidmantas Puplauskis: gal tiesiog — Puplauskis

Kamera
Kamera
  © Fotobankas
Regina Mikalauskaitė | „Savaitė“
2009-05-25 06:00

„Kaip gyveni, Vidai? Seniai matėmės“, — klausiu, kai susitinkame pokalbio „Senatorių“ kavinėje. „Anūką prikrikštijom! — praneša nušvitęs. — Pavadinome Dominyku. Gražus vardas. Žinai, įdomu, kad vaikas visai neverkė bažnyčioje, žiūrėjo išpūtęs akis, kas čia darosi. Jam jau pusė metų. Mane pažįsta, juokiasi.“ — „O į ką panašus tavo anūkas?“ — „Sako, kad į mane“, — spindi šelmiškos mano buvusio kolegos akys.

O man sunku patikėti, kad Vidmantas Puplauskis, su kuriuo daugelį metų dirbome Lietuvos televizijoje, — jau senelis. Dar sunkiau įsivaizduoti, kad tiesiai iš universiteto, baigęs žurnalistikos mokslus, atėjęs nekalbus, drovus vaikinukas jau kitais metais švęs 70-ties metų jubiliejų. O, rodos, viskas buvo dar vakar...

reklama

Siaubą kėlė televizijos moterys

Dar vidurinėje mokykloje Vidas rašinėjo į sienlaikraštį, vėliau bendradarbiavo spaudoje. Tad nutarė studijuoti žurnalistiką. Sūnaus pasirinkimui neprieštaravo nei veterinaras tėvas, nei mama.

„Atvažiavau iš gilios Žemaitijos į Vilniaus universitetą, parašiau prašymą, laikiau egzaminus. Tačiau iš anksto buvau įsitikinęs, kad manęs nepriims, tad nelaukęs rezultatų, išvažiavau namo. Maniau, gal iš tiesų reikia siekti vyskupo karjeros, apie ką svajojau nuo mažens. Mat buvau dievobaimingas „klapčiukas“, gal ir būčiau ištarnavęs iki mano išaukštinto vyskupo, — šypsodamas pasakojo Vidas. — Ir tik neilgai trukus sužinojau, kad esu priimtas į žurnalistiką.“

Studentaudamas Vidas išsiskyrė iš kurso draugų savotiška elegancija: buvo panašus į paryžietį iš Monmartro. Dėvėjo baltus marškinius su liemene, ant kaklo ryšėjo šilkinę skarelę. Vadino jį artistu Alanu Delonu.

Baigęs mokslus, Vidas rašė į žurnalus apie Žemaitiją, gyvūnėlius, kuriuos nuo mažens mylėti išmokė tėvas. Mėgo fotografuoti, tad vaizdas kadre jam nebuvo svetimas. Netikėtai vienas kurso draugas, jau „užsikabinęs“ televizijoje, pakvietė ir jį pabandyti įsidarbinti. Būgštavo, nes apie darbą televizijoje neišmanė, tokia disciplina universitete net nebuvo dėstoma.

„Kai pirmą kartą atėjau į televiziją (senuosius rūmus Konarskio gatvėje), mane apėmė siaubas. Kokios gražios moterys! Aš pakėliau rankas — pasiduodu! Tas moteris naktimis sapnuodavau. Buvau jaunas, maniau, jei leistų išsirinkti, nežinočiau kurią. Man viskas buvo baisu, maniau, tos gražios moterys — ne man“, — su šypsena apie tolimus jaunystės laikus pasakoja žurnalistas.

Tapęs redaktoriumi, Vidas turėjo nemažą pasisekimą tarp kadaise jį bauginusių moterų. Gal traukė savo žemaitišku santūrumu, nestandartiniu humoru, įdomiomis laidomis. O pats pasidžiaugia, kad vėliau ir žmoną televizijoje išsirinko. Roma Pauraitė — žurnalistė ir kino scenarijų kūrėja su Vidu susilaukė sūnaus Andriaus, dabar žinomo fagotininko, ir dukters Dagnės, kvalifikuotos masažuotojos.

„Sakiau moterims komplimentus, — neslepia vyras. — Kokius? Neprisimenu. Ir kam sakiau — nesakysiu. Todėl, kad kitos gražios moterys neįsižeistų.“ — „O gal kuriai žemaitiškai mylįs prisipažindavai?“ — pasidomiu. „Galiu ir žemaitiškai „mon tu patinki“, — ir juokiamės abu. „Je, je, — sako Žemaitijos poliglotas. — Tiesą pasakysiu: dabar man gyvenime kažko trūksta, tačiau ko — nežinau.“

Pagyrimai žemaičių kraštui

Kadaise Vidas rašė: „Iki graudulio liūdna, kad ne visai beturime tėviškės. Neturiu ir aš parodyti savo vaikams. Nebėra to medžio, kurį mano bočiai sodino, to upelio, kuriame basas pats varlinėjau. Metams bėgant stiprėja gimtinės ilgesys. Norime mintimis apglėbti visą kraštą, su kuriuo ilgesingai jauti skaudžiai ir švelniai susijęs. O kai prieš kurį laiką netoli Gondingos piliakalnio pasisėmiau rieškučiomis vėsaus Babrungo vandens, prisipažinsiu, pasidarė silpna iš džiaugsmo. Tą akimirką lyg sugrįžau į vaikystę.“ Ir, rodos, susigraudina šis stiprus žemaitis, mylintis tėviškę tokia didžiule, metų nenugludinta meile.

Pirmasis blynas prisvilo

Lietuvos televizijos Vaikų laidų redakcija — pirmoji ir vienintelė Vidmanto Puplauskio darbovietė. Birutė Petrauskaitė, vyriausioji redaktorė, debiutantui užsako parašyti scenarijų laidai apie Alžyro vaikus, mat, atrodė, kad juos skriaudžia kapitalistai ir reikia ginti. “Mada buvo tada kritikuoti tuos kapitalistus, — prisiminė scenaristas. — Parašiau scenarijų su vaidinimais ir visokiais išsigalvojimais. Ir pateko tas mano scenarijus į rankas puikiam režisieriui Henrikui Šablevičiui, su kuriuo vėliau teko šauniai dirbti. O tada Šoblė (taip jį vadino) mano pirmąjį kūrinį televizijai išdėjo į šuns dienas. Sugalvojau parašyti naują scenarijų. Su režisieriumi kažkaip susišnekėjome, ir laida išėjo į eterį. Įpyniau ir savo fotoreportažą. Laida gražiai nuskambėjo. O man pasidarė įdomu repeticijose, pradėjau suvokti, ko televizijai reikia. Galiu pasakyti, kad Šablevičius buvo mano pirmasis ir geriausias mokytojas.“

Interviu po fortepijonu

„Rengiant laidas su vaikais visko pasitaikydavo, — prisipažįsta Vidas. — Prisimenu, redaktorė Aldona Šimaitytė manimi pasitikėjo ir kviesdavo vesti jos laidas. Vadinosi tos laidos „Mažasis žiūrovas atėjo į studiją“. Myliu vaikus, bet kartais būdavo sunku su jais susikalbėti.“

Nebuvo tada televizijoje vaizdo įrašų, programas transliuodavo tiesiogiai. Vedėjui — didelė atsakomybė: neišmontuosi, jei kas ne taip. Tad tekdavo visaip suktis, kad pašnekovas gerai pakalbėtų ir laida būtų parodyta laiku. O V. Puplauskis garsėjo mažųjų psichologijos supratimu, mokėjimu juos įtraukti į pašnekesį. Buvę televizijos darbuotojai kai kurias jo vaikams skirtas laidas su šypsena prisimena iki šiol.

Studijoje vyko laida su gal ketverių metų berniuku. Vedėjas jį kalbina ir šiaip, ir taip, vaikas tyli, lyg vandens į burną prisisėmęs. „Eilėraštį, rodos, turėjo kažkokį pasakyti, dar kažką, — prisiminė tolimus vaizdus Vidmantas. — Matau, kad nieko nebus. Studijoje žmonių daug, vaikas išsigandęs. Laukiam, kada jis prabils. Tada aš jam sakau: „Pasislėpkime po fortepijonu“. Vaikas sutiko. Operatoriai tuoj puolė mudu rodyti, kaip keturpėsti palindom po tuo dideliu juodu fortepijonu ir pradėjom šnekėtis. Matau, kad vaikas atsipalaiduoja, gal saugus pasijuto nuo visų pasislėpęs. Paprašiau, kad pasakytų tą eilėraštį. Ir pasakė, lindėdamas po tuo išganingu fortepijonu“, — šypsosi Vidas, prisiminęs kelių dešimčių metų senumo humoristinį įvykį.

„Papasakok, kaip dar vienas tavo laidos dalyvis pasakė, kaip kalba varna“, — paprašau. „Je, — tvirtinaVidas, — tai, rodos, buvo dailininko Bogdano sūnus. Irgi mažiukas. Klausiu, kaip kalba varnos. Tyli. Dar kartą klausiu — tyla. Juk vaikai ilgai mąsto. Po ilgos pauzės susimąstė mažasis varnų kalbos žinovas ir nušvitęs visu balsu kad sukarks: „Karrr!“

Kelią rodė Leninas

H.Šablevičius V. Puplauskį prisiviliojo į kino grupę, įžvelgęs jo kinematografinių gebėjimų. Čia Vidas atrado veiklos kino dokumentikoje: iš pradžių dirbo scenaristu, vėliau ir režisieriumi. Jo filmai buvo gerai vertinami, laimėjo premijų, apdovanojimų, buvo rodomi ne vien Lietuvoje, bet ir Europos, Amerikos, Azijos šalyse.

Pirmąjį dokumentinį filmą „Darbas“ apie Klaipėdos laivų statyklos darbininkus V. Puplauskis sukūrė 1971 metais.

“Istorija buvo tokia, — pasakoja Vidas. — Šoblė išėjo į kino studiją, tad nebuvo kam televizijoje imtis to filmo. Viskas pakibo ore. Siūlė vienam, kitam žinomam režisieriui, tačiau šie nesutiko. O filmo trūks plyš reikia, planai Maskvoje patvirtinti, darbo terminai nustatyti. Tada aš sakau valdžiai: „Leiskit man, padarysiu aš tą filmą.“ Jie ilgai galvojo, pagaliau sutiko.“

O paskui pasipylė kiti planai, darbai. Šypsosi savo santūria šypsena prisiminęs Lenino šimtosioms gimimo metinėms skirtą filmavimą. Juk to įvykio garbei tada visa Tarybų Sąjunga nėrėsi iš kailio, kaip šią datą iškilmingiau paminėti. Stengėsi neatsilikti ir Lietuvos televizija, nutarusi pakeliauti Lenino keliais.

Filmas apie Leniną buvo patikėtas jaunam scenaristui ir režisieriui V. Puplauskiui.

„Išvažiavom į Rusiją ieškoti tų Lenino kelių dviem automobiliais su visa filmavimo brigada. Važiuojam per stepes, kažkur už Volgos, už Kazanės... Ieškom, kur didysis revoliucionierius paliko pėdsakus. Stepėse dulkės, kelių nėra. Visą dieną važiuojam, dulkes ryjam. Ir staiga! Žiūrim — ant kalnelio pastatytas kažkoks skydas. O! Sakom, bus parašyta, kur važiuoti. Atsiduriam prie to kalniuko. O ten — Lenino portretas, su kepuryte. Nudžiugę skaitom: „Pravilnim putiom idiote, tovarišči“ (“Teisingu keliu einate, draugai”). Ir rodė tą kelią į priekį ištiesta ranka Leninas. Važiuojam ta kryptim. Naktį suradome kažkokį kolūkį. Permiegojom ir tolyn važiavom. Biesas žino, kur važiavom. Lyg iki Astrachanės, dar kažkur. Visur tų pėdsakų ieškojom. Kelionė buvo didelė, daug prifilmavom, parodėm, ką matėm, ir žiūrovams.“

Gyvenimo metraštininkas

V. Puplauskis sako, kad kino dokumentikos dėka galima ir po daugelio metų matyti tuometį tikrovišką gyvenimą su visais svarbiausiais įvykiais. „Dokumentinių filmų tiesa įveikia laiko išbandymus“, — teigia Vidas, kurį kinas viliojo nuo jaunystės ir tebevilioja iki šiol. „Kai pradėjau dirbti televizijoje, pavydėdavau net tiems, kurie nešioja operatoriaus kameros stovą“, — priduria.

Prityręs kinematografininkas sako, kad kurti filmą — nelengvas darbas. Juk reikia ir medžiagą surinkti, scenarijų parašyti, nufilmuoti, sumontuoti, įgarsinti... Visa tai, pasak jo, „į vieną peklą sueina, subėga, susimaišo daugelio įvairių profesijų norai, gebėjimai, ambicijos. Kai visa ta maišalynė pasibaigia, o darbo rezultatai atgula į vaizdajuostes ar į filmo dėžutes, pamanai, kad iš tikrųjų kažką „pagimdei“. Tik bėda, kad negali kaip ta pelėda tvirtinti, jog visi vaikai išsirito gražūs. O savo paguodai galiu pasakyti, kad man neteko filmuoti keptais paršiukais nukrautų stalų, dainelėmis vadinamąjį elitą linksminančių mergelių”.

40 metų V. Puplauskis paskyrė televizijai, sukurdamas daugybę laidų ir 100 dokumentinių filmų. Tai: „Ne vien žmonių planeta“, „Laiškas butelyje“, „Dangaus trauka“, „Žemei ir žmogui“, „Mano pasaulis“, „Kur ežerai ežerėliai“, „Sūrių vėjų miestas“ ir daug kitų, žavėjusių „puplauskišku“ poetiškumu, žadinusių žmonių širdyse meilę Tėvynei, gamtai, darbščiam žmogui, šuniui, Vilniui, bundančiam prieš aušrą...

Ir davė, ir atėmė

Vidui sunku pasakyti, ką jam davė toji „vienintelė Lietuvoje“ gimtoji televizija. Prisipažįsta, kad televizija, filmavimai, kelionės, sutikti žmonės leido jam pamatyti šiek tiek daugiau pasaulio, negu šiaip būtų galėjęs.

Tačiau grįžti į televiziją talentingas žurnalistas ir kino režisierius dabar nebenorėtų. Šiuolaikinė televizija jo nebevilioja. Išėjo prieš kelis metus, jausdamasis nepelnytai atleistas. „Mane iš ten „išjojo“, — neiškenčia nepasiguodęs. — Padariau filmą, pažiūrėjo, sako, vertas dešimties balų. Ir tą pačią dieną parašė įsakymą, kad televizijoje naikinama kino režisieriaus pareigybė. Gerai, sakau, meskit, bet juk filmas į gamybą paleistas. Sako: parašyk pareiškimą, kad išeini iš darbo, o paskui parašyk, kad tave priimtų į darbą. Sakau, baikit tuos juokelius. Nenorit — nereikia. Aš nerašinėsiu jokių raštų.“

Laisvuoju menininku tapęs kūrėjas sako, kad ateities neįsivaizduoja, nes tai beprasmiška. „Aš to nežinau“, — teigia. Ir priduria: „Dabar linksmas nesu. Bet liūdnas irgi ne.“

O kai būna vienas ar vargina nemiga, Vidas, nemėgstantis gerti vaistų, prisimena įdomiausias savo laidas, kai kuriuos filmus, sutiktus žmones, matytus kraštus ir šiltą jūrą Kanaruose... Prisiminimai kartais užpildo sielos tuštumą, neįgyvendintus troškimus... „Verkt neverkiu, bet kartais būna liūdna. Šįryt gerai išsimiegojau, tai linksmiau gyventi.“

Žemaitijos paslaptingų eglynų ilgesys

Gal dėl to, jog kuklus žemaitis nemėgsta pasigirti, nedaugelis žino, kad Vidmantas užsibrėžė atlikti didelį darbą. Gavo iš Kultūros ministerijos kūrybinę stipendiją ir kuria filmą apie žemaičius. „Rašyti apie gimtinę scenarijų svajojau 30 metų, — tikina. — Teks pakeliauti po šalis, kur gyvena lietuviai: Latviją, Karaliaučių, Sibirą, gal net į Braziliją nukeliausiu. Darbas nemažas, bet įdomus. Rašyti pasižadėjau ir antrą scenarijų — apie Aukštaitiją. O dabar važinėju, kalbuosi, mąstau. Turiu slaptą viltį: gal man ir režisuoti filmą „Kas mes esame” patikės...“

Darbštus žmogus negali nusėdėti be darbo. Tad V. Puplauskis dar sugalvojo rašyti memuarus apie žmones, su kuriais dirbo, sėmėsi gyvenimo patirties. “Kaupiu medžiagą apie televizijos žmones: režisierius, operatorius, artistus, redaktorius, su kuriais bendravome ne vieną dešimtmetį”, — prisipažįsta be kūrybinės veiklos nenustygstantis žemaitis, kurio širdis atvira grožiui, gėriui ir mėlyniesiems Žemaitijos eglynams.

Baigiantis mūsų susitikimui, klausiu: „Kaip reikėtų tą mudviejų pasiplepėjimą pavadinti?“ Vidas pamąsto ir „drūtai“, kaip ir dera žemaičiui, išrėžia: „Pavadink „Gal tiesiog — Puplauskis“.