Rotušė – miesto pasididžiavimas

Kauno rotušė
Kauno rotušė
  © Andrius Vaitkevičius
Laimius Stranžickas | „Savaitė“
2009-05-24 08:11

Kiekvienas miestas, šimtmečiais skaičiuojantis savo istoriją, didžiuojasi svarbiausiu savo pastatu — rotuše, pagrindine miesto savivaldos įstaiga.

Turgaus aikštės pažiba

Vakarų Europoje savivalda susiformavo XII a., dalies miestų gyventojams išsivadavus nuo feodalų priklausomybės. Miestams buvo suteikiamos Kulmo, Magdeburgo teisės ir kitos privilegijos, tarp jų — teisė rinkti magistratą. Jis, įsikūręs rotušėje, tvarkė organizacinius ir gynybinius miesto reikalus, sprendė civilines bylas. Greta rotušės esančioje aikštėje paprastai būdavo rengiami turgūs ir mugės, kurių metu buvo skelbiami municipaliteto ar magistrato priimti sprendimai.

Lietuvoje rotušes, daugiausia dviejų aukštų pastatus su bokštu, pradėta statyti XIV a. pabaigoje, miestams įgijus savivaldos (daugiausia Magdeburgo) teises. Rotušės dažniausiai stovėjo turgaus aikštės viduryje. Pirmasis aukštas paprastai buvo skiriamas prekybos reikalams. Specialiai įrengtose patalpose buvo saugomi ilgio, masės matų ir saikų pavyzdžiai. Antrajame aukšte buvo raštinė, miesto tarybos, teismo patalpos ir — svarbiausia — reprezentacinė salė posėdžiams, priėmimams.

Rotušės bokštas buvo ryškus miesto akcentas, dažnai turėjo laikrodį, metalinę vėtrungę. Bokšto viduje būdavo įrengtas archyvas, rūsyje — kalėjimas.

Lietuvoje iš viso buvo pastatyta apie 180 rotušių. Lietuvą prijungus prie Rusijos, mažesnių miestelių savivalda buvo panaikinta. Nuo XVIII a. pabaigos naujų rotušių nebebuvo statoma, dauguma senųjų sunyko arba buvo nugriautos, kai kurios pertvarkytos į cerkves.

Šiuo metu Lietuvoje yra išlikusios trys rotušės — Vilniaus, Kauno ir Kėdainių.

Pirmoji Lietuvoje

Pirmoji Lietuvoje rotušė buvo pastatyta Vilniuje. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila 1387 m. Merkinėje išduota privilegija suteikė Vilniaus miestui Magdeburgo teises. Didysis kunigaikštis Žygimantas Kęstutis išplėtė miestiečių teises 1432 m. privilegija.

Istorikų nuomone, pirmasis rotušės pastatas Vilniuje atsirado pradėjus veikti Magdeburgo teisėms ir formuojantis miestiečių savivaldai. Seniausia rotušė (minima 1432 m.) stovėjo ten, kur ir dabar. Joje buvo įrengti posėdžių kambariai, teismo salės, pirklių bendruomenės kambarys, miesto iždinė, raštinė, archyvas, patalpos saiko matams, grūdų atsargoms, ginklų sandėliui, rūsyje — kalėjimas. Prie rotušės stovėjo stulpas, vadinamas „pilotu“, prie kurio buvo plakami nusikaltėliai, vykdomos mirties bausmės.

Laikui bėgant Vilniaus rotušė ne kartą buvo perstatoma ir rekonstruojama. 1545 m. rotušė buvo vaizduojama kaip gotikinis dviejų aukštų statinys su bokštu. 1662 m. pastato bokšte buvo įmontuotas miesto laikrodis — jis, garsiai mušdamas valandas, pranešdavo miesto gyventojams laiką. Bokšto balkone sekmadieniais ir iškilmių progomis grieždavo orkestras.

1749 m. rotušei labai pakenkė mieste kilęs gaisras. Ją atstatyti buvo pavesta architektui Jonui Kristupui Glaubicui. 1769 m. darbai buvo baigti, tačiau po dešimties metų dėl silpnų pamatų pradėjo svirti rotušės bokštas. Jį remontavo Laurynas Stuoka-Gucevičius. Deja, bokštas griuvo ir apgadino dalį rotušės pastato.

Miesto magistratūroje ilgai buvo ginčijamasi dėl rotušės atstatymo. Ją atkurti buvo patikėta L. Stuokai-Gucevičiui, pasiūliusiam kukliausią ir lengviausiai įgyvendinamą projektą.

Rotušės pertvarkymo darbai buvo radėti 1785 m., o baigti praėjus beveik metams po architekto mirties — 1799-aisiais. Pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos patalpos matavimo prietaisams laikyti, sargybos ir raštininkų kambariai, iš čia buvo galima įeiti į krautuves ir kalėjimą. Antrajame aukšte — reprezentacinė vaito salė, teismo ir pirklių patalpos, lobynai ir didžioji salė.

1808 m. Rusijos caro Aleksandro I nurodymu Vilniaus magistratas buvo išvaikytas, pastatas perduotas Mažajam teatrui. 1845 m. čia įsikūrė nuolatinis miesto teatras. Pritaikant pastatą teatro reikmėms, buvo suniokota nemaža rotušės interjero dalis. Teatras čia veikė iki 1922-ųjų. Vėliau rūmai stovėjo nenaudojami ir pradėjo nykti.

1936 m. buvo pradėtas Vilniaus rotušės remontas pagal architekto Stefano Narembskio projektą. Buvo stengiamasi pastatui sugrąžinti, kiek įmanoma, seną rūmų išvaizdą. Norėta jį pritaikyti miesto reprezentacinėms reikmėms. Tačiau planams sutrukdė prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas.

Po karo, nuo 1944-ųjų iki 1995-ųjų, rotušėje veikė Lietuvos dailės muziejus.

Nuo 1995 m. rotušėje savo veiklą vykdė Lietuvos menininkų rūmai, perkelti iš dabartinio Prezidentūros pastato S. Daukanto aikštėje. Buvo restauruotas Vilniaus mero reprezentacinis kabinetas (Mero menė), sutvarkytas pastato interjeras.

Dabar Vilniaus rotušėje organizuojami reprezentaciniai ir protokoliniai miesto renginiai.

Siautėjo studentai

Kauno senamiestyje, netoli Nemuno ir Neries santakos iškilusi į rytus atgręžta ir 53 m bokštu paženklinta rotušė, dar vadinama Baltąja gulbe, pirmą kartą paminėta 1493 m. Hanzos dokumentuose. Manoma, kad tuo metu ji buvo vienaukštė, be bokšto ir skliautuotais rūsiais.

Antrojoje XVI a. pusėje Vilniaus meistras Benediktas Choinovskis sukūrė naują rotušę — buvo pastatytas antras aukštas ir pristatytas aštuonių aukštų bokštas. Pirmojo aukšto patalpos pritaikytos prekybai ir kalėjimo sargybai, antrojo — magistratui, teismui, kanceliarijai, iždui, archyvui, bokšto rūsiai — kalėjimui, kiti rūsiai — prekėms laikyti.

1771–1780 m. pagal architekto Jono Matekerio projektą rotušė vėl buvo rekonstruota: pastatas paaukštintas, išmūryti nauji karnizai, pertvarkytas bokštas, perplanuotas vidus.

1824 m. buvusioje rotušėje įkurta stačiatikių cerkvė, vėliau — artilerijos šaudmenų sandėlis. 1836 m. vyko trečioji pastato rekonstrukcija. Architektas Karolis Podčašinskis jame įrengė laikinąją Rusijos caro rezidenciją. Tada pastatas šalia gotikos ir baroko įgavo klasicizmo bruožų.

1850 m. bokšte įrengtas ugniagesių stebėjimo punktas, vėliau pastate veikė teatras, 1869–1944 m. — Kauno miesto savivaldybė, po Antrojo pasaulinio karo — Centrinio valstybinio archyvo Kauno filialas, 1951–1960 m. — Kauno politechnikos instituto Statybos fakultetas.

1965 m., kai gerokai apgadintą pastatą paliko Kauno politechnikos instituto studentai, rotušė pirmą kartą liko be šeimininkų.

1969 m. pastatas buvo pradėtas restauruoti pagal architekto Žibarto Simanavičiaus projektą. Baigiant darbus kilo mintis ant bokšto iškelti senąją vėtrungę, kurią teko atkurti pagal autentiškus 1883 m. piešinius. Vėtrungę iš geležies nukalė to meto meistras Jokūbas Juchnevičius. Pagaminus naują vėtrungę lenkiškas užrašas buvo pakeistas lietuvišku: „Bokštas restauruotas miesto lėšomis 1774 metais.“

1974 m. pirmojo ir antrojo aukštų patalpos buvo pritaikytos Santuokų rūmams, o pastato rūsiai — Keramikos muziejui. Tuomet pastatas buvo nudažytas jugoslaviškais sintetiniais „nekvėpuojančiais“ dažais, kurie ilgainiui gerokai pakenkė išorinių sienų būklei — tinkas pradėjo drėkti, pelyti, trūkinėti. 2005 m. rotušę vėl teko restauruoti.

Šiuo metu rotušėje ne tik tuokiamasi, bet ir priimami garbingi miesto svečiai, pasirašomos sutartys, vyksta oficialūs renginiai.

Šeimininkavo ir svetimšaliai

Vienas gausiausiai turistų ir meno mylėtojų lankomų pastatų Kėdainiuose — dviaukštė mūrinė renesansinio stiliaus rotušė, žvelgianti į Didžiosios rinkos aikštę.

Magdeburgo teises Kėdainiai gavo 1590-aisiais. Spėjama, kad pirmoji miesto rotušė buvo pastatyta Senojoje rinkoje — ji iki XVI a. pabaigos buvo pagrindinė miesto turgavietė. 1991 m. čia buvo atkastas kvadratinis gotikinio mūro rūsys. Ant jo stovėjęs mūrinis namas sudegė per 1598 m. gaisrą.

Istoriniuose dokumentuose užfiksuota, kad Kėdainių rotušė buvo pastatyta 1652–1654 m. šiaurės vakariniame Didžiosios rinkos aikštės pakraštyje, dviejų čia stovėjusių mūrinių namų vietoje. Mūrijant rotušę, abu namai buvo rekonstruoti iš pagrindų. Rekonstruotas pastatas įgavo L formą ir renesansinį stilių. Virš rotušės, ties skliautuotais vartais, iškilo mūrinis bokštas su laikrodžiu, dviem varpais ir ilgu stiebu miesto vėliavai iškelti.

Pirmojo rotušės aukšto patalpos buvo skirtos ilgio matų ir saikų tūrių etalonams saugoti bei svarstyklėms laikyti. Čia taip pat įsikūrė parduotuvės, kurias už 20 auksinų metinį mokestį nuomojo pasiturintys škotai. Vienoje iš rotušės patalpų įsikūrė viena pirmųjų Lietuvoje vaistinių. Patalpą vaistinei nuomojo škotas Tomas Čenčeris. Antrajame rotušės aukšte veikė Senųjų Kėdainių ir Jonušavos įstaigos: teismas, raštinė, vaito ir burmistro kambariai, archyvas. Viena patalpa buvo skirta miesto iždui laikyti, kita — pirklių ir amatininkų susirinkimams vesti. Rotušės rūsyje buvo įrengtas kalėjimas ir patalpa budeliui. Nors miestiečiai nemėgo budelio, jis buvo labai reikalingas miestui. Jį magistratas net buvo „paskolinęs“ sostinei — Vilniui, kur už vagies galvos nukirsdinimą jam buvo sumokėta 30 auksinų.

Rotušėje vykusiuose posėdžiuose magistrato dalyviai kalbėjo lenkiškai, o svarbesnius dokumentus rašė lotynų kalba. Imigrantams škotams ir vokiečiams buvo leista į magistratą kreiptis gimtosiomis kalbomis. Dėl to lietuviai buvo nepatenkinti ir miesto savininkams dažnai skundėsi, kad magistrato pareigūnai juos ignoruoja. Tačiau miesto savininkai svetimšaliams teikdavo ypatingą globą, nes šie materialiai buvo daug pranašesni už daugumą vietinių kėdainiškių.

Abu rotušės bokšto laikrodžio varpai skelbė magistrato posėdžių pradžią ir pabaigą, kvietė pirklių brolijos ir amatininkų cechų narius į susirinkimus, karines pratybas ir paradus. Virš rotušės plevėsavusi vėliava ne tik buvo miesto garbės simbolis, bet ir turėjo praktinę paskirtį — turgaus dieną ją iškėlus buvo skelbiama turgaus pradžia, o nuleidus — pabaiga. Be to, iškėlus vėliavą prekeiviams buvo leidžiama prekiauti tik mažmenine prekyba, o nuleidus ją — ir urmu.

Prieš prasidedant 1655 m. karui su Maskva ir Švedija, bokšto laikrodis buvo atiduotas saugoti Tilžės laikrodininkui, tačiau pasibaigus karui miestiečiai skundėsi, kad svarbiausių laikrodžio detalių jie dar nėra atgavę. 1666 m. laikrodis Kėdainiams buvo grąžintas, tačiau be kai kurių dalių ir smarkiai apgadintas. Sutaisytas ir su dviem varpais užkeltas į rotušės bokštą, jis miestui tarnavo iki 1770-ųjų. Tais metais rotušė sudegė, o iš sudegusio pastato buvo išgelbėtas tik vienas 180 kg svėręs laikrodžio varpas.

Po gaisro praėjus septyneriems metams, miesto savininko Karolio Stanislovo Radvilos dvarų generalinis komisaras pulkininkas Mykolas Radziševskis rašė, kad Kėdainiuose buvusi puošni mūrinė rotušė yra nuniokota, apirusi. Ji buvo suremontuota tik po dešimties metų.

1795 m. carinei Rusijai okupavus Lietuvą, Kėdainiuose, kaip ir kituose Lietuvos miestuose, buvo panaikinta savivalda. Ją miestiečių prašymu 1805–1817 m. buvo atkūręs tuometis miesto savininkas Dominykas Jeronimas Radvila, tačiau rotušės pastato paskirtis jau buvo kita: pirmajame pastato aukšte buvo įrengtos krautuvės, o antrajame — butai. Nuo 1835 m. rotušės pastate veikė bajorų mokykla.

 

Rotušė – miesto pasididžiavimas

Kauno rotušė