Tailandas: krioklių stebuklas

Tailandas: krioklių stebuklas
Tailandas: krioklių stebuklas

Kotryna ir Rytis, užsidėję kuprines ant pečių, išvyko „atrasti“ pasaulio. Atsisakę turizmo agentūrų paslaugų, jie keliauja pasikliaudami savo jėgomis. O kuo gi jų kelionė skiriasi nuo tų, kurias dažniausiai renkasi turistai per agentūras? Specialiai svetainei Alfa.lt Kotryna ir Rytis atskleidžia savo kelionės detales.

Keliaudami Tailande patyrėme, ką reiškia keliones organizuoti patiems, nesirenkant jau paruoštų turistinių pasiūlymų. Viena, pačiam susikurti kelionę daug įdomiau, antra, tu nepriklausai grupei vedžiojamų turistų „Prašome pažiūrėti čia, o štai dabar ten“, trečia – taip daug, daug pigiau. Norite įsitikinti?

Kelio iki Kančanabūrio paieškos

Ankstyvas rytas Bankoke. Einame iš lėto Kao San gatve (angl. Khao San Road), pamėgta keliautojų su kuprinėmis (angl. backpackers). Naktį čia buvo labai linksma, tai matyti iš daugybės šiukšlių ir tuščių alaus butelių. Darbininkai greitai šluoja šiukšles, už jų važiuojančios mašinos plauna gatves – reikia viską paruošti naujai dienai ir naujai beprotiškai nakčiai.

Bankoke mes jau praleidome keletą dienų, tad norime vykti į sutiktų keliautojų rekomenduotą Kančanabūrio (angl. Kanchanaburi) miestą, esantį į vakarus nuo Tailando sostinės. Pirmiausia turime susirasti autobusų stotį, iš kurios nuvyksime į norimą vietą. Stovime gatvėje, ieškodami turizmo agentūros, kur galėtume susirinkti mus dominančią informaciją. Viena dar uždaryta, o štai kita, už kelių žingsnių, jau pradėjusi darbą. Pasitikęs vyras, tikriausiai agentūros savininkas, vos kalbėdamas angliškai paklausia, ko pageidautume. Pasakome miesto pavadinimą ir parodome lapelį, ant kurio tailandietiškai parašytas Kančanabūrio pavadinimas. Jis mikliai puola skambinėti bei ieškoti mums autobuso. Štai keletas pasiūlymų: „Vienas autobusas išvyksta apie pietus, o kitas apie 16 val. Pirmojo kaina 400 batų (100 batų yra apie 7,6 Lt), antrojo – 300 batų.“ Hmm, brangu. Dar prieš kelias dienas sužinojome, jog nuvykti galima už 100 batų.

Vykstame į kitą agentūrą, ji kiek toliau, tad sėdame į taksi. Padėkojame vairuotojui, atvežusiam mus prie turizmo agentūros durų, kur didelėmis raidėmis parašyta TAT (angl. Tourism Authority of Thailand). Tai suteikia patikimumo. Tokius užrašus gali pasikabinti tik valstybės tikrinamos ir iškeltus kriterijus atitinkančios turizmo agentūros.

Mus pasitinka kavos puodelį rankoje laikantis apsimiegojęs tailandietis. Jo kolegos taipogi tik pradeda darbo dieną, todėl biure ramu ir tylu. Pasisveikinęs angliškai, jis mums pasiūlo atsisėsti prie savo darbo stalo. Įsitaisome ir pradedame pasakoti, jog norime nuvykti į Kančanabūrį, pamatyti miestą, aplankyti žinomas vietas. Jis netikėtai nutraukia mūsų pasakojimą ir pradeda pats pasakoti, kokias mums vietas verta aplankyti – būtent tas, apie kurias mes galvojome. Oho, jis atrodo išmanantis savo darbą, patikimas žmogus. Jis mikliai išsitraukia aplanką, kur surašytos mus dominančios vietos, o viskas pavadinta „Trijų dienų kelionė Kančanabūrio mieste“. Viskas atrodo labai patrauklu: transportas nuo Bankoko viešbučio durų iki pat viešbučio Kančanabūryje, pietūs restoranuose, nuvežimas į turistines vietas, gido paslaugos, nakvynė. Puiku! O kiek visa tai kainuoja? Vienam asmeniui 4200 batų (320 Lt). Kaip visada viskas gražu, kol nesužinai kainos.

Brangu, tai gerokai per daug, nes mūsų numatytą trijų dienų biudžetą viršys dvigubai. Nutariame elgtis kaip visuomet – viską organizuosime patys.

Sėdame į taksi, sumokame 100 batų ir atvykstame į Bankoko šiaurės vakarų autobusų stotį. Čia sužinome, jog į Kančanabūrį autobusai važiuoja kas pusę valandos, o vieno bilieto kaina 100 batų vienam asmeniui. Net nesitikėjome, jog vietiniame autobuse bus bilietus tikrinanti moteris, kuri tuo pat metu dalija keleiviams geriamo vandens, padeda, jeigu kažkam reikia pagalbos ar informacijos. Tokių paslaugų net Tailando taip vadinamuose VIP autobusuose negavome.

Entuziastas

Po keleto valandų jau stovėjome Kančanabūrio autobusų stotyje. Žinojome, jog už keleto šimtų metrų yra valstybinis turizmo informacijos centras. Tikėjomės, kad nebesutiksime tokių „malonių“ darbuotojų, kurie siūlo tik tas keliones, už kurias gauna komisinius tiesiogiai. Iš tvankios gatvės įneriame į vėsias centro patalpas, kur mus pasitinka guvus senukas. Aktyviai mojuodamas rankomis ir gerai kalbėdamas angliškai jis netgi mūsų neklausydamas pasiūlo keletą maršrutų, kuriems reikėtų bent jau savaitės. Jis tikras savo veiklos fanatikas, netgi žemėlapius pats sudaręs, viešojo transporto tvarkaraščius surašęs ant vieno lapo, kad tik keliautojams būtų patogu. Viską reikia organizuoti mums patiems. Bet kai suskaičiavome, kiek kainuos aplankyti visas norimas vietas ir dar daugiau, gauname viso labo keletą šimtų batų. Čia tai patrauklu! Štai ką reiškia organizuoti keliones patiems, atsispiriant paruoštų turistinių kelionių patogumui.

Nuostabus vandens pasaulis

Labiausiai troškome aplankyti Eravano (angl. Erawan) vandens parką. Ankstyvą rytą atvykome į autobusų stotį, rankoje laikydami lapelį su tailandietišku užrašu „Eravanas“. Toks užsirašymas padeda išvengti nesusikalbėjimo, nes, jeigu kasininkė nemoka anglų kalbos, suprantamai ištarti norimos vietovės pavadinimą yra be galo sunku. Nusipirkę bilietą įsėdame į nediduką autobusą, primenantį kažkada Lietuvos gatvėmis važinėjusį LAZ‘ą. Dėl nedidelių tarpų tarp sėdynių sunku ištiesti kojas, todėl jas ištiesiame praėjimo link. Kuklūs tailandiečiai tiesiog jas perlipa. Greta įsitaiso prancūzų studentų grupelė.

Pro langą atsiveria visas gamtos grožis: kalnai, upeliai, vietiniai gyventojai nešini ryšulėliu malkų. Nedidukas autobusas greitai įveikia viena posūkį po kito, kol po dviejų valandų kelionės pasiekia Eravano nacionalinio parko teritorijos ribas. Įvažiavimas 200 batų. Prieš patekdami į magišką vandens pasaulį, mes nusiperkame didžiulį ananasą, kurį už 40 batų mums parduoda šalia autobusų stotelės įsitaisiusi moteris. Ji mikliai supjausto vaisių ir paduoda mums, kartu su mediniais pagaliukais, naudojamais tarsi nedideliais iešmais. Pasistiprinę įžengiame į parką.

Nedideliu keliuku pasiekiame bambukų giraitę, o už jos jau pirmasis krioklys. Eravane iš viso jų yra septyni. Skaidrus it krištolas šniokščiantis vanduo, didžiuliai akmenys, apačioje plaukiojančios didelės žuvys sudaro nepaprasto grožio paveikslą. Kartu su prancūzais nedrąsiai įbrendame į šaltą vandenį ir plaukiame kartu su žuvimis. Įpratusios gauti maisto iš žmonių jos keletą kartų įgnybia į koją, duodamos suprasti, jog jau laikas jas maitinti. Atsigaivinę kopiame toliau.

Vienas krioklys gražesnis už kitą, vienas aukštas, kitas įdomios formos tarsi vonia, kuriai neatsispiriame, ir išsitiesiame joje.

Pasiekus septintąjį slenkstį kelias baigiasi, jau laikas grįžti, nes paskutinis autobusas į Kančanabūrį išvyksta už pusantros valandos. Nenorėdami pasilikti čia nakvoti leidžiamės žemyn. Autobusas čia pat, dar spėjame nusipirkti sultingų braškių ir bananų, augančių gretimuose kaimeliuose. Suglaudę kojas ir valgydami gardžius vaisius grįžtame į miestą.

Sutaupėme dvigubai

Skyrę Kančanabūriui dar keletą dienų, aplankome istorinį muziejų, skirtą atminti Antrojo pasaulinio karo metais statyto geležinkelio tiesėjams, didžiulį krioklį Saijoknoi (angl. Sai Yok Noi) bei drėgme persmelktą olą.

Nežinome, ar panašius išgyvenimus būtume patyrę pasirinkę Bankoko turizmo agentūros pasiūlymą (dviem asmenims 8400 batų), tačiau tikrai žinome, kad pamatę netgi daugiau sutaupėme nemažą pinigų sumą. Viską planuodami patys, Kančanabūryje išleidome apie 4000 batų.

Tailandas: krioklių stebuklas

Tailandas: krioklių stebuklas
+2