Vietnamas: motorolerių megapoliai

Vietnamas: motorolerių megapoliai
Vietnamas: motorolerių megapoliai

Kotryna ir Rytis, užsidėję kuprines ant pečių, išvyko „atrasti“ pasaulio. Atsisakę turizmo agentūrų paslaugų, jie keliauja pasikliaudami savo jėgomis. O kuo gi jų kelionė skiriasi nuo tų, kurias dažniausiai renkasi turistai per agentūras? Specialiai svetainei www.alfa.lt Kotryna ir Rytis atskleidžia savo kelionės detales.

Miesto simbolis

Visi Lietuvos gyventojai susėda ant motorolerių ir pasileidžia kiek didesnio nei Vilnius miesto gatvėmis. Ir ką gi turime – ogi Saigoną (arba angl. Ho Chi Miną – oficialus miesto pavadinimas). Taip, būtent toks būtų šio eksperimento rezultatas, nes daugiau nei 3 mln. motorolerių yra oficialiai registruoti Saigone. Ne veltui ši transporto priemonė jau spėjo tapti miesto simboliu kaip Eifelio bokštas Paryžiuje ar Operos rūmai Sidnėjuje.

O mes vairuoti miesto gatvėmis neišdrįsome, pernelyg didelė rizika. Matėme ne vieną pleistrais apsiklijavusį vietnamietį ir turistą. Pakankamai prisižiūrėjome ir štai tokių vaizdų: motorolerių vairuotojai išsirikiuoja prie šviesoforo baltos linijos. Raudona šviesa, tačiau kai kuriems ji nėra kliūtis ir jie tiesiog kerta gatvę. Kiti kantriai laukia žalios. Ji užsidega ir koks pusšimtis motorolerių pajuda iš savo vietos. Griausmas didžiulis, ir tarsi bičių spiečius pro tave praūžia šalmuoti dviračių riteriai. :) Jeigu nereikia pereiti gatvės, tuomet šį reginį stebi šaltai, netgi susidomėjęs, tačiau, jeigu reikia atsidurti kitoje gatvės pusėje, tuomet vertėtų iš anksto pasirūpinti testamentu...

Pereiti gatvę – iššūkis

Gatvės perėjimo metodika tokiuose Vietnamo didmiesčiuose, kaip Saigonas arba Hanojus, absoliučiai skiriasi nuo europietiškosios. Galbūt Italijoje galima pasijusti panašiai. Viena paprasta taisyklė galioja Pietryčių Azijoje: kuo didesnė tavo transporto priemonė, tuo turi daugiau galių bei teisių gatvėje. Važiuoti autobusu yra saugu, nes visi praleidžia. Toliau rikiuojasi visureigis, lengvasis automobilis, motoroleris ir pėsčiasis. Tiksliau sakant, pastarasis teisių neturi, jis privalo pasinaudoti galimybe pereiti gatvę tik tuomet, jeigu kelių žingsnių atstumu nėra nė vienos aukščiau išvardytos transporto priemonės. Žalia šviesa nėra joks pagalbininkas, nes netikėtai pro degantį raudoną šviesoforą greitai kažkas pralekia. Nuolat kyla klausimas, kam tuomet jie apskritai braižo pėsčiųjų perėjas, jeigu jomis neįmanoma pasinaudoti.

Gali dienų dienas vaikščioti Hanojaus gatvėmis Senajame kvartale (angl. the Old Quarter), tačiau, paklausus, ar ką nors matei, kokie pastatai išliko atmintyje, neretai teks pasakyti, jog matei tik šaligatvį ir daugybę motorolerių. Jie išnyra iš bet kokio kampo, pralekia visai šalia tavo kojų, tad net nėra laiko kada pakelti galvą ir apsidairyti. Jeigu prireikia pereiti gatvę, tuomet įkvepi oro, susikimbi už rankų, jeigu eini dviese, ir tvirtai žengi. Eini tiesiai, žingsnis po žingsnio, nors atrodo, jog netrukus tave pervažiuos. Lekiantys motoroleriai skirstosi, vienas lenkia iš priekio, kitas iš nugaros, net nesitiki, jog tokia transporto jūra prasiskiria tau einant. Svarbiausia nesudvejoti, nes tuomet ir lenkiantis vairuotojas pradės mėtytis, bandys lenkti taip, anaip ir nežinia, kuo tai gali baigtis. Taip pereini gatvę, pasidžiaugi savo žygdarbiu ir toliau akylai stebi vairuotojus.

Greitai įvertini privalumus

Motoroleriai iš „priešų“ visiškai lengvai gali tapti sąjungininku. Pakanka sutikti su nuolatiniu siūlymu būti pavežtam. Netgi ir atokiausiuose miesto kampeliuose galima sutikti ratuotų vežėjų, kurie atrodo, kad miega ant motorolerio, tačiau prisiartinus pašoka ir siūlosi pavežti, kur tiktai reikia. Kainos nėra didelės. Štai, pavyzdžiui, nuo Hanojaus centro (stotelės prie ežero) iki Ho Ši Mino (angl. Ho Chi Minh) mauzoliejaus pakaks 15 000 dongų (10 000d yra apie 1,5 Lt). Tuomet kruopščiai užsidedi šalmą, atsisėdi už vairuotojo nugaros, įsikimbi į sėdynę ir pasileidi gatvėmis. Laikytis tenka tvirtai, nes bet kuriuo momentu vairuotojas gali staigiai pasukti vairą norėdamas greičiau pravažiuoti sankryžą arba aplenkti pėsčiąjį. Štai tuomet kartu su vairuotoju pradedi keikti lėtai žingsniuojančius pėsčiuosius, kurie trukdo važiuoti. Taip po keleto minučių pereini į kitą „barikadų“ pusę, tampi motorolerių vairuotojų sąjungininku.

Kelionės metu sutikta vietnamietė Mai paaiškino, jog motoroleriai tapo tokie populiarūs Vietname dėl keleto priežasčių. Pirma, visuomeninis transportas nėra pakankamai išvystytas, kad patenkintų gyventojų poreikius. Antra, motoroleriai yra pigi transporto priemonė (naujas motoroleris kainuoja apie 2-3 tūkstančius litų). Mašinos Vietname negaminamos, o atsivežtos kainuoja labai daug dėl taikomų muitų. Trečia, tik pagrindiniai keliai šalyje yra padorios būklės, todėl kaimo takeliais dvirate priemone daug lengviau važiuoti. Ir ketvirta, galima greitai nusigauti į norimą vietą. Belieka tik įsivaizduoti, kokios būtų spūstys miestuose, jeigu visi vietnamiečiai susėstų į automobilius, kaip padidėtų oro užterštumas. Gaila, kad Lietuvoje oro sąlygos neleidžia ilgai džiaugtis motorolerio vairavimu.

Keliaudami savo jėgomis ne kartą išbandėme važiavimo motoroleriu privalumus. Tačiau tai darome tik nedideliuose miesteliuose arba užmiesčiuose, nes vairuoti tokiame mieste kaip Saigonas būtų neįmanoma.

Vietnamas: motorolerių megapoliai

Vietnamas: motorolerių megapoliai
+1