Vietnamas: miestas rūke – Sapa

Vietnamas: miestas rūke – Sapa
Vietnamas: miestas rūke – Sapa

Kotryna ir Rytis, užsidėję kuprines ant pečių, išvyko „atrasti“ pasaulio. Atsisakę turizmo agentūrų paslaugų, jie keliauja pasikliaudami savo jėgomis. O kuo gi jų kelionė skiriasi nuo tų, kurias dažniausiai renkasi turistai per agentūras? Specialiai svetainei www.alfa.lt Kotryna ir Rytis atskleidžia savo kelionės detales.

Iš Kinijos į Vietnamą

Visą naktį autobusu važiavome iš Kinijos Kunmingo (angl. Kunming) miesto į Hekou miestelį prie šalies sienos su Vietnamu. Antrą naktį iš eilės nakvoti autobuse ne taip patogu, todėl tikėjomės kuo greičiau kirsti sieną ir Vietname kur nors netoliese apsistoti, pasinaudoti dušu ir kiek pailsėti. Autobusas pasiekė Hekou trimis valandomis vėliau, nei planuota, ir mes nedelsdami nuėjome ieškoti, kur gi ta siena. Ji visai šalia, Kiniją ir Vietnamą skyrė nedidelis tiltas. Iš Kinijos pusės buvo nusidriekusi didžiulė eilė vežimų, pilnų visokiausių gėrybių, ir bobulyčių su krepšiais. Gerai, kad mums nereikėjo laukti šioje eilėje, nes kertantiems sieną be prekių buvo atskiras praėjimas. Pareigūnui pareikalavus parodėme, kokias knygas nešamės. Turėjome daug knygų, tas, dėl kurių bijojome, jog gali konfiskuoti, paslėpėme giliau, parodėme tik keletą. Nors viena iš knygų „Wild swans“ yra uždrausta Kinijoje, bet jie neturėjo jokio sąrašo, todėl kiek pavartę ir pažiūrėję nuotraukas knygoje grąžino. Dar kažkodėl įtariai paklausė, ar mes kalbame kiniškai. Ne, kinų kalba labai sudėtinga, mokame pasakyti tik „sveiki“ ir „ačiū“.

Vietname mūsų kuprinių niekas jau netikrino, parodę pasus su vizomis ir užpildę trumpas anketas galėjome eiti.

Tik išėjusius mus pasitiko daugybė vairuotojų ant motorolerių, siūlančių pavėžėti. Iki miestelio du kilometrai, todėl nusprendėme nueiti patys. Aišku, jei tikėtume šiais vairuotojais, iki miestelio yra 10 kilometrų, o eiti reikia 2 valandas :) Na, bet mūsų po Tailando ir Kinijos taip lengvai neapgausi.

Laokai (angl. Lao Cai) yra nedidelis miestukas prie sienos, nelabai yra į ką jame žiūrėti (išskyrus stebėti vietinius, o tai labai įdomu, atvykus į naują šalį). Nusprendėme porai dienų vykti į Sapą, esančią už 40 km. Atsisakę turistinių kelionių, įsiprašėme į krovinį autobusą, vykstantį pro mūsų norimą miestą.

Debesies viduryje

Atstumas atrodytų nedidelis, tačiau kelionė į Sapą truko daugiau nei 2 valandas. Miestelis įsikūręs 1600 metrų aukštyje virš jūros lygio, Hoang Lien Son kalnyne. Mūsų nedidelis autobusas, prikrautas įvairiausių daiktų, vos važiavo, manome, jog maksimalus greitis buvo apie 40 km/val. Atrodytų nedaug, tačiau važiuojant vingiuotu kalnų takeliu to visiškai pakako. Retsykiais netgi atrodė, jog tai labai daug, ypač posūkiuose lenkiant mašinas, kai vienas ratas nuolat išvažiuodavo iš asfaltu klotos kelio dalies ant žvyro.

Vis kylant aukščiau lenkėme didžiules ryžių terasas, drėkinamas daugybės kalnų upelių. Nameliai čia paprasti, mediniai, skardiniai, tikriausiai to visiškai pakanka, nes klimatas nėra šaltas, nors kuo aukščiau, tuo darėsi vis šalčiau. Pasiekus 1200 m aukštį „įvažiavome į debesį“. Pirma idėja buvo, jog štai, štai jis baigsis ir vėl pamatysime saulę, tačiau taip nebuvo. Netgi nustebome, kai atrodytų pačiame debesies viduryje autobusas sustojo ir vairuotojas pasakė: „Atvykome. Miestelio centras už vieno kilometro, štai ten.“ Išsikrovę kuprines pradėjome žingsniuoti jo parodytos krypties link.

Drėgna rūke

Oras čia labai drėgnas, o matomumas vos 20–30 metrų, nes toliau viską gaubia tirštas rūkas. Mašinas galima pamatyti išnyrančias iš debesies tik visiškai šalia, šiek tiek gelbėja įjungti žibintai, tačiau su motoroleriais kiek sudėtingiau. Jie tarsi kulkos pasirodo likus tik keletui metrų iki tavęs. Taip ir nesupratome, kodėl ne visi naudoja žibintus.

Eini šaligatviu ir matai tik baltą debesį. Nesitiki, jog galėsi pamatyti gražias ryžių terasas, nes tai praktiškai neįmanoma. Žengi keletą žingsnių ir prieš tave išnyra sena katalikiška bažnyčia, žaidžiantys vaikai bei pagyvenusios moterys, pasipuošusios nacionaliniais rūbais. Sapa – tai daugelio mažų genčių gimtoji vieta, todėl moterų apdarai atrodo be galo įspūdingai. Pagalvoji, kaip gražu. Bet po kelių minučių pakeiti nuomonę apie jas. Pasak daug mačiusių keliautojų, tai vienos priekabiausių gatvės prekeivių visoje Pietryčių Azijoje. Neužtenka vieną kartą pasakyti „ačiū, aš nepirksiu jokių suvenyrų“, jos seks tol, kol paspartinęs žingsnį turistas pasieks „saugų“ atstumą arba jos pamatys kitą „auką“.

Prasibrovus pro šias moteris galima toliau grožėtis nedideliu miesteliu, tiesa, stebėti apgraibomis. Pasiekę savo viešbutį (gera kaina – 5 doleriai nakčiai), paklausėme, kokie orai nusimato artimiausiomis dienomis, norėtume aplankyti gražius vaizdus, esančius už miestelio apie 10–15 km. Vadovas patikino, jog rytoj orai tikrai bus geri, švies saulė, o matomumas bus nepalyginamai geresnis nei šiandien. Apsidžiaugę ir patikėję nuėjome miegoti.

O rytojus buvo identiškas pirmajai dienai Sapoje: rūkas, drėgna, kartais lyja. Kur gi tas geras oras? Sulaukėme patikinimo, jog rytais toks oras būna visuomet, štai apie pietus bus giedra, todėl verta pasilikti dar dienai. Kiek suabejoję, nutarėme palaukti vidurdienio. Tačiau jokių pokyčių, niekas nepasikeitė. O gaila, nes apylinkės čia nuostabios. Norėdami judėti tolyn, tą pačią dieną išvykome iš miesto rūke į Vietnamo pietus.

Vietnamas: miestas rūke – Sapa

Vietnamas: miestas rūke – Sapa
+1