Kinija: kalnuose prie Jangdzės upės

Kinija: kalnuose prie Jangdzės upės
Kinija: kalnuose prie Jangdzės upės

Kotryna ir Rytis, užsidėję kuprines ant pečių, išvyko „atrasti“ pasaulio. Atsisakę turizmo agentūrų paslaugų, jie keliauja pasikliaudami savo jėgomis. O kuo gi jų kelionė skiriasi nuo tų, kurias dažniausiai renkasi turistai per agentūras? Specialiai svetainei www.alfa.lt Kotryna ir Rytis atskleidžia savo kelionės detales.

Kelyje į pasaulio kraštą

Žmonės šimtus metų tikėjo, kad žemė yra plokščia, daugelis keliavo norėdami pasiekti pasaulio kraštą. Atsisėdus ant jo, nuleisti kojas žemyn ir sužinoti visas pasaulio paslaptis. Panašų jausmą visai neseniai išgyvenome mes. Atsistojus ant stačios uolos krašto, kai žemiau tik skardis, o žemai teka srauni kalnų upė, galima pasijusti, jog pasiekei būtent pasaulio kraštą. Debesys plaukia visai čia pat, o danguje pasirodęs erelis tarsi patvirtina žemės krašto buvimą. Vėjas prasiskverbia pro drabužius, paliečia odą, bet jis nešaltas. Nušvilpęs toliau, jis prasklaido debesis, kad saulė pasiektų žemę. Jos spinduliai prasiskverbia pro išretintus debesis ir apšviečia žalius ryžių laukus. O pakėlus galvą, kitoje upės pusėje plyti milžiniški kalnai, kurių snieguotos viršūnės remia dangų. Ilgai žiūrint į juos, pasijunti tarsi mažytis hobitas, kviečiamas žiedo. Kalnai hipnotizuoja, kviesdami pas save. Atrodytų, jeigu žiūrėtum į juos, norėtųsi žengti žingsnį...

Moteris su asilu

Šis pasaulio pakraštys yra Kinijoje, Yunnanio provincijoje. Iš Kunmingo visą naktį važiuodami autobusu į vakarus iki Lijiango, o iš pastarojo keletą valandų į šiaurę kalnų keliais iki Qiaotou kaimelio, patenkame į Jangdzės kanjoną (angl. Yangdze river, Tiger Leaping Gorge). Tai vienas giliausių kanjonų pasaulyje, esantis Džade (angl. Jade) kalnų papėdėje (jų aukštis siekia 5596 m), o viso kanjono ilgis apie 15 km.

Važiuojant kalnų takeliais nedideliu autobusu užsupa taip, jog jautiesi tarsi plauktum laiveliu jūra, todėl gali pasidaryti bloga. Išlipus iš nedidelio autobuso, iš karto apipuola galimi kelionės pagalbininkai, siūlydami keliauti mašina, arkliu, kviesdami apsistoti pas juos viešbutyje. Prasibrovus pro juos, atrodytų išsivaduoji, atrodytų eini vienas, tačiau taip nėra. Viena moteris stebėdama mus iš lėto žingsniuoja iš paskos, eina neskubėdama, jeigu sustojame mes, sustoja ir ji, jeigu nuklystame ne į tą keliuką, ji pamodama parodo teisingą. Už kelių metrų ji iš krūmų išsiveda asilą, jau kartu seka mums iš paskos. Tegul sau seka, tarėme sau, manydami, jog jos paslaugų neprireiks.

Pasiklydome

Kelias siaurėja kildamas į viršų, idant nebūtų per status, jis vingiuoja kalnu darydamas kilpas. Praeiname vieną po kito namelį, o tolėliau matyti upė. Mūsų viena didžiausių svajonių Kinijoje – pamatyti Jangdzės upę. Dar besimokant apie civilizacijas, ji kartu su Nilu buvo mėgstamiausios ir įdomiausios upės. Žemėlapyje parašyta Jingšua (angl. Jingsha) upė, tačiau iš tiesų tai didžioji Kinijos upė, tai tik vietinis jos pavadinimas. Kylant vis aukščiau, vis labiau girdėti upės šniokštimas, ji tarsi nesustabdoma jėga daužo akmenis ir braunasi sau kelią tolyn Šanchajaus link. Daugelis bandė praplaukti ja šiame kanjone, bet žinoma, kad tik vienai ekspedicijai tai pavyko, kiti nepasiekdavo kanjono pabaigos.

Moteris su asilu vis seka, o mes įveikiame vieną kilometrą po kito. Tam tikrose atkarpose keliukas visiškai susiaurėja, eidami juo, mes jaučiamės lyg būtume stumiami nuo skardžio. Pakanka pasižiūrėti žemyn ir darosi baisu, o pakilus vėjui netgi užsikabiname už akmenų arba medelių, tikėdami, jog tai vieninteliai mūsų pagalbininkai šiame kelyje. Na, žinoma, ir dar moteris su asilu.

Pakilus į didesnį nei 2500 metrų aukštį, darosi sunkiau lipti. Tad nuolat sustojame, išgeriame vandens arba suvalgome vaisių. Keletą obuolių davėme ir moteriai, ji, žinoma, nustebo. Pereiname kaimelius, kur vietiniai vilki savo nacionaliniais drabužiais, gyvena įprastą gyvenimą, šerdami kiaules, tvarkydami daržus.

Kelyje orientuotis nėra sudėtinga, nes ant akmenų nupieštos rodyklės, tiesa, jau antrąją dieną nebuvo rodyklių ir pasiklydome, beveik pusę dienos skynėmės kelią pasitikėdami nuojauta, kuri mūsų neapgavo.

Viršūnėje

Kildami į viršų mes dar nežinojome, kas mūsų laukia. Pirmasis didelis išbandymas – tai pakilimas į pačią kalno viršūnę, apie 2800 m. Kalnas toks status, jog kelyje į jį padarytos net 28 kilpos. Sveikata nerizikuodami „nusileidžiame“ savo principams ir paprašome pusę dienos kantriai šalia mūsų žengusios moters pagalbos. Deramės, kol pasiekę 80 juanių (1 juanis apie 0,4 Lt) kainą, išsinuomojame asilą. Šis rodydamas nepatenkintą snukį pradedą didįjį savo kopimą. Nuolat slystant jo kanopoms, asilas prašosi sustoti, tačiau moteris neleidžia jam apie tai nė pagalvoti, netgi mums paprašius.

Po gero pusvalandžio lipimo pasiekiame viršūnę. Atsisveikiname su moterimi ir pamatome tai, kas ilgai išliks atmintyje: patį pasaulio kraštą. Pučia stiprus vėjas, tačiau kaip įbesti žiūrime į atsivėrusį vaizdą: kalnai, upė, skrendantis erelis, saulė, debesis, dangus...

Kinija: kalnuose prie Jangdzės upės

Kinija: kalnuose prie Jangdzės upės
+1