KNYGŲ APŽVALGA: smagi provokacija – „Juzefas Pilsudskis – Lietuvos gelbėtojas“

„XX a. Lietuvos ir pasaulio istorija“
„XX a. Lietuvos ir pasaulio istorija“

Istorija mėgsta būti perrašoma. Nebūkime naivūs: ji perrašoma ne tik tuomet, kai to užsimano pasaulio galingieji. Istorija suspįsta naujomis spalvomis tuomet, kai a) atrandami iki tol nežinomi faktai; b) atsiranda iki tol negirdėti liudijimai; c) susiformuoja istorinės sąlygos šiems faktams ir liudijimams publikuoti.

I. Kapleris, A. Meištas, K. Mickevičius, Ž. Tamkutonytė - Mikailienė. „XX a. Lietuvos ir pasaulio istorija“. Vilnius: K. Mickevičiaus leidykla ,,Briedis“, 2009.

Šiek tiek oksimoroną primenanti įžanga skirta pristatyti puikią leidyklos „Briedis“ išleistą knygą – „XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija“. Šis istorijos vadovėlis priklauso leidyklos leidžiamų vadovėlių „Laikas“ ciklui, kuris kviečia iš naujo permąstyti kai kuriuos mūsų šalies įvykius. Anot knygos anotacijos, daugelis dabartinių problemų yra ne vienerius metus trukusio dvasinio žmonių žalojimo išdava. Taigi knygos tikslas – užčiuopti vietą, kur istorijos chirurgai atliko netinkamą pjūvį ir persiūti ligi šiol kraujuojančią žaizdą.

Praėjusio amžiaus Lietuvos istorija prasideda 1863-1864 metų sukilimu prieš carinę Rusiją. Po to sekę knygnešių laikai, pirmųjų lietuviškųjų laikraščių „Aušra“, „Varpas“ ir „Tėvynės sargas“ atsiradimas bei tautinis lietuvių atgimimas. Istorijos vadovėlio autoriai, analizuodami daugybę skirtingų kintamųjų, bando daryti apibendrinimus apie tai, kokią įtaką ikikarinės Lituvos suklestėjimui turėjo ne tik sparti pramonės, bet ir kultūros raida.

Vertinga tai, kad Lietuvos istorija šioje knygoje nagrinėjama lygiagrečiai su pačiais svarbiausiais pasaulio įvykiais. Nepaisant to, kokia mažytė ir pasaulio galingųjų akivaizdoje nereikšminga būtų Lietuva, jai darė įtaką dvi didžiosios imperijos – Vokietijos ir Rusijos. Todėl, vadovėlio sumanytojų nuomone, verta dar kartą pasigilinti į abiejų pasaulinių karų priežastis, Lenkijos nepriklausomybės atgavimą, Spalio revoliucijos atgarsius. Galų gale keliamas klausimas, ar ne visi šie istoriniai kataklizmai ir lėmė diktatoriškus A. Smetonos žingsnius, sovietų okupaciją, beprasmę tūkstančių partizanų žūtį ir dabartinį mūsų tautos nusmurgimą...

Gali būti, kad kai kas Lietuvoje net nežino to, kad 1918 m. vasario 16-ąją nepriklausomybę paskelbusi Taryba nusprendė įvesti Lietuvoje konstitucinę monarchiją. Šalies karaliumi Mindaugu II buvo paskeltas nedidelės katalikiškos Vokietijos grafystės hercogas Vilhelmas fon Urachas. Gali būti, kad daugelis žmonių net neįsivaizduoja, kad tuometinis Lenkijos vadovas Juzefas Pilsudskis, kurį kartais taip mėgstame keikti dėl prarasto Vilniaus, iš tiesų svajojo apie Abiejų Tautų Respubliką, kurią vadino Lietuva?

„Visi nori taikos, niekam nerūpi nei Lietuva, nei Vilnius. Lenkijos premjeras Spa konferencijoje jau beveik atidavė Vilnių Voldemarui. Jeigu dabar Vilniaus neišgelbėsime, tai istorija to mums nedovanos. Maža to. Turime kovoti, kad atkurtume istorinę Lietuvą“ (iš J. Pilsudskio pokalbio su gen. L. Želigovskiu 1920 m. spalio 1 d.) (p. 110).

Galima drąsiai teigti, kad „XX amžiaus Lietuvos ir pasaulio istorija“ formuoja tik naują požiūrį į mūsų šalies istoriją. Didelė dalis knygoje publikuojamų faktų prieštarauja tam, ko mus mokė sovietmečio vadovėliai, ir netgi tam, kas aprašyta legendinėje A. Šapokos istorijoje. Griaunami mitai, iš užmaršties prikeliami nauji didvyriai – tokie kaip besišypsantys partizanai ant knygos viršelio. Galbūt šitaip norima atiduoti duoklę visiems tiems, kurie dar mena Sovietmečio žiaurumus? Galbūt. Antra vertus, nors ir visa tai ir skamba spekuliatyviai, bet atrodo stipriai.

Ypač, kad knygos autorių nuomone, Lietuvos priklausomybę nuo Rusijos galima drąsiai įvardinti kolonijiniais santykiais. Kaip kolonijinė santvarka žlugo Didžiosios Britanijos užimtoje Indijoje, Prancūzijos ir Ispanijos – Afrikoje, Ispanijos ir Portugalijos – Pietų Amerikoje, taip ji privalėjo žlugti ir Lietuvoje. Nepaisant GULAGO kalėjimų, Sibiro tremčių ir kitų kruviną komunistinio režimo prigimtį atspindinčių simbolių.

Skaudi sovietinė patirtis, nors knygoje – tai ir pagrindinis akcentas, autorių manymu, vis tik nėra tai, kuo baigiasi Lietuvos ar pasaulio istorija. Visa tai tęsiasi iki pat šių dienų: Medininkų žudynės, Maskvos pučas 1991-aisiais, „rožinė revoliucija“ Gruzijoje 2003-aisiais ir 2004-ųjų „oranžinė“ revoliucija Ukrainoje. Galų gale seka „Bronzinio kario“ istorija Estijoje, karas Kaukaze ir „paskutiniojo Europos diktatoriaus“ gretimoje Baltarusijoje agonija... Susidaro įspūdis, kad turbūt visiems buvusios Rusijos imperijos vasalams dar teks ne kartą perrašinėti savo istoriją.

Be galo naudinga, kad knygos tekstą papildo daugiau kaip 1500 iliustracijų, čia ir žemėlapiai, ir schemos, ir sąvokų paaiškinimai. Intriguojantys atvartai skirti istorinėms įdomybėms, nuotaika kelia karikatūros ir nuotraukos, skirtingų laikmečių laikraščių ar knygų faksimilės. Akį džiugina gyvasis žodis – publicistika, ir interviu citatos, populiarūs šūkiai, trumpai tariant, galite susidėlioti tikrai įspūdingą XX amžiaus istorijos mozaiką.