KNYGŲ APŽVALGA: iškrypę, bet seksualiai patrauklūs tekstai

Pedro Almodovar "Pati Difuza ir kiti tekstai"
Pedro Almodovar "Pati Difuza ir kiti tekstai"

Įdomu, kaip jūs, Marijos žemės vaikai, jausitės, skaitydami pornografijos žvaigždės pasakojimą, kaip ji per vieną vakarą pasidulkina dešimt ir daugiau kartų? Apie vyrą, kuris laižo kito vyro užpakalį? Arba apie moterį, kuri iš meilės tampa transvestite, kad galėtų naudotis odiniu falu? Taip nuspalvintas Pati Difuzos gyvenimas, o apie jį – vienintelėje garsaus ispanų režisieriaus P. Almodovaro knygoje, išleistoje lietuviškai.

Pedro Almodovar „Pati Difuza ir kiti tekstai / vert. A. Mulevičiūtė, „Alma littera“, 2006.

Daugelį verkti privertusių dvasingų filmų „Pasikalbėk su ja“, „Blogas auklėjimas“ ar „Sugrįžimas“ režisierius Pedro Almodovaras (g. 1949) nepretenduoja į rašytojus. Todėl vienintelė jo trumpų istorijų knyga „Pati Difuza ir kiti tekstai“ neturi nieko bendro su aukščiausios prabos literatūra, ko gero tai – daugiau pikantiška žmogaus instinktų provokacija. Antra vertus, žinant gilų ir ironišką režisieriaus požiūrį į jį supantį pasaulį, knyga neatrodo nenormali, o netgi gana žaisminga.

Knygos herojė Pati Difuza vadina save tarptautine pornografinių filmų žvaigžde ir ispanų bohemos sekso simboliu. Jai patinka dulkintis, nes ji „nori, kad žmonės ją gerbtų“ (p. 85), visi su Difuza pasidulkinę vyrai ją įsimyli, ji niekuomet nemiega, mėgsta uostyti kokainą ir nenustemba, jei iš kalėjimo išėjęs žmogžudys nusprendžia ją išprievartauti. „Nemanau esanti nesveika ir jau ne pirmas kartas, kai mane prievartauja, todėl visko smulkiai nepasakosiu.“ (p. 20)

Niekada niekur nepasirodžiusio žurnalo „Mėnulis“ redaktorius, susižavėjęs Pati Difuzos fotonovele „Kiaulės dvynukės“, pasiūlo jai aprašyti savo nuotykius ir padovanoti skaitytojams. Pirmieji 16 knygos tekstų iš esmės ir atspindi naktinį Madrido gyvenimą, kupiną sekso ir narkotikų, diskotekų, filmų, meto galerijų atidarymų, nužmogėjusių žmonių, tarp kurių tik kada ne kada švysteli nuoširdesnis veidas. Už kiekvieno žmogaus slypi kompleksai, už kiekvieno nesusipratėlio –iškrypimas, susidaro įspūdis, kad visas pasaulis – iškrypėliškas arba pamišęs.

„Gyvenime yra tik pora dalykų, – aiškina mums Pati Difuza, – mylėti vyrą ir mylėti moterį.“ Anot jos, abu jie turi savo vertę, nes gamtos taip jau yra sutvarkyta, kad mes, ir vyrai, ir moterys, esame dvilyčiai, skirtingi ir paradoksalūs. „Kainas ir Abelis gyvena abiejuose tavo kiaušeliuose (jau pačiupinėjau) ir abiejose mano krūtyse (man jas pačiupinėjo), o iš viso to ir kyla polinkis į agresiją, hegemoniją, pavydą“, – tokia yra pornografijos žvaigždės gyvenimo filosofija. Ir tai yra tarytum civilinis karas. „Jei tavo kairysis kiaušelis gerbs dešinįjį ir atvirkščiai, jokių problemų, blogai bus, jei kuris nors pradės nuo kito slėpti savo norus.“ (p. 99)

Taigi aplink Difuzą – vien tik gėjai, biseksualai, seksualinių nuotykių ištroškę taksistai ir narkotikų kurjeriai. Nepakliūkime ant kabliuko – P. Almodovaras žaidžia savo žaidimą, pademonstruodamas, kad žmogaus aplinka priklauso tik nuo jo paties asmenybės. Pati Difuza tėra tam tikro moteriško tipažo atspindys: be galo mylinti gyvenimą, trokštanti malonumų ir niekada į neviltį nepuolanti mergina, kuri, deja, gyvena amžinoje vienatvėje, dėl to nuolat ieško, kas užpildytų jos „skylę“. „Tik tas, kas mąsto tik apie išorę, priima viską“, – tarp eilučių girdėti autoriaus perspėjimas.

P. Almodovaras prisipažįsta, kad Amerikoje jį visuomet pristatinėdavo kaip ispaniškąjį Andy Warholą. „Gal todėl, kad savo filmuose aš taip pat vaizduoju transvestitus ir narkomanus?“ – retoriškai klausdavo garsusis režisierius. Greičiausiai, kad P. Almodovaras, kaip ir avangardistas A. Warholas, tiesiog negalėjo susitaikyti su didžiosios dalies visuomenės bukaprotiškumu ir požiūrio siaurumu, nes tikroji kūryba gali kilti tik iš laisvės, kurios nevaržo niekas.

Pabaigoje reikėtų atkreipti dėmesį, kad kiti tekstai knygoje „Pati Difuza ir kiti tekstai“ yra ne tokie išraiškingi, turi ne tiek daug gaivalo, juose kur kas mažiau pornografijos ir erotikos. Antra vertus, į vieną vietą sutalpinti režisieriaus pamąstymai apie meną, andai rašyti laikraščiams ir žurnalams, padeda susidaryti pilnesnį asmenybės vaizdą.