Interneto karaliai ir elgetos

Privatumas internete
Privatumas internete

Ką bendra turi legendinis Odisėjas, apsimetęs elgeta, ir šiuolaikiniai internautai, besidangstantys kaukėmis ir slapyvardžiais?

Pasibaigus Trojos karui Odisėjo kelionė namo, turbūt prisimenate, truko dešimtį metų. Po daugybės tekusių sunkių išbandymų jis pagaliau grįžo. Tačiau tai dar nebuvo laiminga pabaiga. Grįžęs Odisėjas, padedamas Atėnės, apsimeta elgeta ir pasiprašo prieglobsčio pas vieną iš savo tarnų. Kodėl verčiu prisiminti šį literatūros šedevrą? Todėl, kad VIII amžiuje prieš mūsų erą Homero sukurta epinė poema „Odisėja“ tik dar labiau paryškina įvairiais laikais gyvenančių žmonių panašumus – nuslėpti savo tapatybę dėl įvairiausių priežasčių buvo būdinga visais laikais, tik technologijos ir motyvai skyrėsi.

Psichologijos veidrodis

Tiriant šiandienos reiškinius, pažvelgti į tolimą tolimą žmonijos praeitį visada pravartu. Šį kartą tai padaryti paakino Tomas Kajokas, medicinos daktaras, psichoanalitikas psichoterapeutas, privačios Vilniaus toksikologijos klinikos gydytojas toksikologas, laisvalaikiu besidomintis tuo, kas vyksta lietuviškoje interneto erdvėje ir renkantis medžiagą būsimiems psichoanalitiniams apibendrinimams.

Daugelis žmonių, rašančių savo tinklaraščius ir dalyvaujančių diskusijose, yra nežinomi ar žinomi tik artimiausiam draugų dienoraštininkų būriui dėl to, kad slepiasi už šešėlių, kaukių, slapyvardžių. Viduramžiais ar dar ankstesniais laikais žmonės taip pat mėgdavo keisti savo tapatybę – kai kas važiuodavo iš miesto į miestą ir prisistatydavo kita pavarde, galėdavo atkeliauti nežinia iš kur ir apie save pasakoti ką panorėję, karaliai persirengdavo elgetomis ir eidavo į gatves norėdami sužinoti, kuo gyvena miestiečiai, ką jie kalba apie karaliaus valdžią, kokios nuotaikos vyrauja.

„Dabar toks metas, kai pagal asmens kodą apie žmogų galima sužinoti beveik viską – ir ne tik apie jį, bet ir apie artimuosius. Žmogus nebeturi jokios paslapties. Gyvenimas po didinamuoju stiklu psichologiškai kartais labai išvargina, – įsitikinęs p. Kajokas. – Tinklaraštininkai atspindi labai seną tradiciją – pasislėpti už kaukės, tapti nežinomam ir pakeitus tapatybę stebėti gyvenimą, žmones ir įvykius. Todėl negalima teigti, kad noras dangstytis kaukėmis atsirado kompiuterių amžiuje. Tinklaraščiai yra tokia vieta, kokią mes su nostalgija anuomet žinodavome esant Londone – apie parką, kuriame kas panorėjęs galėjo laisvai reikšti savo asmeninę nuomonę arba užrašyti ir pakabinti popieriaus lapą su savo mintimis. Dabar tokia vieta yra internetas.“

Internetas labai įvairus ir jame rašantys žmonės taip pat, todėl p. Kajokas nerizikuotų vertindamas šį reiškinį visko krauti į vieną pintinę. Internete galima rasti visą žmogiškosios psichologijos spektrą: dalis jų – neurotiškos asmenybės, žmonės, kamuojami įvairiausių vidinių konfliktų, turintys psichologinių bėdų, tačiau didelė dalis dėl įvairiausių priežasčių siekia vienintelio tikslo: dangstantis kauke, slapyvardžiu, inkognito, reikšti tikrąją savo nuomonę. Tai gali būti aktualu aukštiems pareigūnams, diplomatinių tarnybų atstovams, suvaržytiems įvairių protokolo taisyklių, normų. Slapyvardis tokiems asmenims suteikia galimybę pareikšti kitokią nuomonę, negu žmogus privalėtų kalbėti paisydamas savo pareigų. Internetinis slapyvardis gali būti reikalingas tada, kai realiame pasaulyje tenka riboti savo nuomonės reiškimą. Slapyvardžiai, kaukės, kurios padeda slėptis, psichoanalitiko teigimu, išduoda žmogaus norą būti kuo nors, turėti panašių savybių, priskiriamų kaukei, kuria jis dangstosi.

Jei žmonės vienijasi apie kokią nors politinę, pilietinę idėją, jiems visiems patinka šunys arba tatuiruotės, nieko bloga čia nėra, – sutariame su pašnekovu. Kompiuteriai, kaip ir kitos naujosios technologijos, padeda greitai, beveik tą pačią sekundę, apsikeisti svarbia informacija, sužinoti kitų nuomonę ir dėl to daugybei žmonių toks bendravimas priimtinas, juk atsakymo sulauki po kelių akimirkų.

Interneto ekshibicionistai

Internetas – puiki terpė psichologiniam ekshibicionizmui vešėti. „Kai kurie komentatoriai dalyvauja visuose įmanomuose forumuose, tinklaraščiuose ir visur palieka savo falinį pėdsaką, – tokia p. Kajoko stebėjimų išvada. – Dažniausiai tai vyrai. Jų komentarai visada su seksualine potekste – jie vartoja necenzūrinius žodžius, kartais tiesmukai, kartais kiek pridengia, įžeidinėja. Jų kalbose vyrauja truputį iškrypėliška nuotaika. Būdinga tai, kad tie patys komentarai kartojasi visose svetainėse. Toks žmogus siekia parodyti visur vis tą patį „daiktą“, nes nieko daugiau negali pasakyti, jokių argumentų neturi.“

Internetiniai ekshibicionistai gali būti iš tiesų intelektualūs, protingi ar bent jau sudaryti tokių žmonių įspūdį. „Kolekcionuoju jų pasisakymus ir matau tai, kas akivaizdu, – jie apsiskaitę, išmano istoriją, domisi politika, bet kažkuriuo momentu vis tiek pademonstruoja savo seksualinę neapykantą ar seksualinę lyg ir potenciją“, – pažymi medikas. Psichologiniai ekshibicionistai labai užgaulūs. Kai kurie iš jų nuolat rašo komentarus kitais slapyvardžiais ir taip sudaro įspūdį neva koks nors reiškinys yra paplitęs. Vienas interneto komentatorius, kurį psichoanalitikas stebi pagal IP adresą, įvairiuose portaluose yra pasireiškęs 400 kartų. Jis yra visiškas anonimas. Savo komentarus deda į skirtingas svetaines. Toks tiražavimas ir yra organas, kurį jis visiems rodo. Jo komentaruose dažnai rasi paniekinamą žodį „pydaras“. Būdinga, kad tokie žmonės yra homofobiškų pažiūrų. Psichologinį pasitenkinimą ir malonumą jie taip pat jaučia bei provokuoja ir kitus taip pat elgtis – parodyti, ką turį. Tokie žmonės ir patys suvokia, kad elgiasi ne visai gerai. Jų gyvenime įvykus kokiems nors pozityviems dalykams, išsisprendus vidinėms problemoms, jie gali tuo nebeužsiimti ir išnykti iš komentatorių rato.

Visi puikiai žinome – internete labai daug neapykantos. Kodėl dauguma komentarų dergiantys kitą? Psichoterapeuto stebėjimų rezultatai leidžia teigti, kad kitus dažniausiai nuolat plūsta tie patys žmonės. Jie neturi vieno priešo, o puola visus – nuo politikų iki žmogžudžių. Šie žmonės kažkokią savyje slypinčią neapykantą arba savo santykį su visuomene demonstruoja kiekviena proga. Anksčiau, kai nebūdavo interneto, visokių užrašų atsirasdavo ant tualetų sienų – dabar šie rašinėtojai persikėlė į internetą. „Bjauriai rašančiųjų nėra tiek daug, kaip gali pasirodyti, bet jų bjaurastis skleidžiama aktyviai ir sudaro gausos įspūdį. Nuolat tai daro keli šimtai, na, gal vienas kitas tūkstantis, bet tikrai ne visa Lietuva“, – į kritiką reaguoti blaiviai siūlo p. Kajokas.

Tikrasis agresyvumas dažniausiai liejamas nepasirašant jokiu nuolatiniu slapyvardžiu ar vardu. Dažniausiai neapykanta neargumentuojama, ji tiesiog išspjaunama, išmetama. Taip patenkinamas komentatoriaus poreikis pasitaškyti savo viduje susikaupusiais purvais. Dalis žmonių geriau jaučiasi tada, kai mušasi. Jie stengiasi išprovokuoti kokią nors paties kritikos taikinio, pavyzdžiui, straipsnio autoriaus, reakciją. Jie laukia, kad įžeidimas paveiks. Kartais vieni komentatoriai ima puldinėti kitus, lygiai su tokiu pat įniršiu, su kokiu kritikavo straipsnio autorių. „Įžeidaus, argumentais nepagrįsto kritiško komentaro tikslas yra sukelti kokias nors neigiamas pasekmes tam, kuris įžeidinėjamas arba neargumentuotai puolamas, – net neabejoja gydytojas. – Tai yra lyg atpildo akcija, noras už ką nors atkeršyti – labai dažnai ne už blogus, o kaip tik už gerus darbus, už talentą. Žmonės, kurie linkę elgtis asocialiai, nesvarbu – gatvėje ar internete, – siekia destrukcijos.“

Argumentuotai suformuluotas nepasitenkinimas, konstruktyvi kritika ir tokia pat reakcija į ją gimdo pozityvius veiksmus – galbūt atsakomąjį straipsnį, kuriame analizuojama ir kita problemos pusė, galbūt inicijuojama kokia pagalbos akcija, argumentuotos pastabos protingam žmogui padeda tobulėti, žinoma, jei kritikuotojo toks tikslas, o ne puolimas dėl puolimo.

Vienareikšmiškai pasakyti, kad aktyvus gyvenimas internete yra geras ar blogas reiškinys, negalima. Internetas atveria naujų pažinčių vartus, virtualiai susitinka žmonės, kurie gyvenime niekada negalėtų to padaryti, tai padeda rasti bendraminčių siauroje profesinėje srityje, įsijungti į bendruomenę, kurioje visada gali gauti atsakymą, palaikymą. Kai kam internetas – vienintelis langas į gyvenimą, pavyzdžiui, neįgaliems žmonėms. Namie vaikus auginančios mamos keičiasi joms labai svarbia informacija ir tai yra puikios internetinės bendruomenės pavyzdys.

„Daliai žmonių, jaučiančių socialinę baimę, internetas tarsi padeda paskraidyti lėktuvu neįlipus į lėktuvą, – vaizdingai apibūdina p. Kajokas. – Vis dėlto intensyvus gyvenimas virtualybėje gali būti požymis ir to, kad gyvenime stinga tikrų vertingų kontaktų. Jei būtų kitaip, tiesiog netektų tiek daug laiko leisti prie kompiuterio. Jei žmogus dienų dienomis nesitraukia nuo ekrano, tai gali reikšti, kad jo gyvenime yra vienokia ar kitokia krizė. Kodėl šios durys pasidarė geresnės už tas, kurios atsidaro į gatvę?“

Visai neseniai svarstėme – ar televizija nukonkuruos kino teatrus? Nenukonkuravo. Kino salės pilnos žiūrovų. Svarstoma, ar popierines knygas pakeis elektroninės? Ar vietoj popierinių laikraščių skaitytojai rinksis elektroninį jų variantą? Ar virtualus gyvenimas išstums pašnekesius prie keturių akių?

„Internetas – didžiulių pagundų vieta. Tai vieta, iš kurios iš tiesų kartais gali nesinorėti išeiti. Tačiau nemanau, kad daugumai žmonių virtualus gyvenimas pakeistų realų, – į mano paskutinį klausimą atsako psichoanalitikas. – Į tai galima laikinai įnikti kaip kartais įninkama į įvairius dalykus, bet internete išbūti ilgą laiką neįmanoma. Ilgai naršant, persisotinama ir natūraliai atsitraukiama. Jei ne, priežasčių reikėtų ieškoti ne internete, o savyje, savo gyvenime.“