„Akropolyje“ – „juodoji“ Volando akcija

Saulius Spurga
Saulius Spurga

Naktį į sekmadienį apie 7 tūkst. vilniečių Akropolio „Maximoje“ „juodojo“ išpardavimo metu galėjo įsigyti daug prekių su 40 proc. nuolaida. Nors pats akcijos sumanymas dangstomas tariamai tauriais ketinimais, sutikite, jog vis dėlto tame buvo kažkas žeminančio ir nenatūralaus.

„Maxima“ koreguoja pirkimo įpročius

Michailo Bulgakovo romane „Meistras ir Margarita“ yra epizodas, kai Volandas Varjetė teatre surengia juodosios magijos seansą, nukerta galvą konferansjė Bengalskiui, o po to damoms dykai išdalina prabangius rūbus bei brangenybes ir visus apipila červoncų lietumi. Varjetė susirinkę maskviečiai patenka į tikrą ekstazę. Po kiek laiko išdalinti drabužiai pranyksta – damos lieka visiškai plikos. Dingsta ir červoncai.

Šis romane piešiamas vaizdas turi kažką bendro su „Maximos“ akcija. Nenorėčiau niekuo priekaištauti gyventojams, kurių dauguma, akivaizdu, priklauso vidutines ar menkas pajamas gaunančių žmonių grupei (čia verta pažymėti tik tai, kad šie „ties skurdo riba“ gyvenantys piliečiai naktį sukėlė milžiniškas automobilių grūstis visuose link „Akropolio“ vedančiuose keliuose). Akivaizdu, kad tikroji laimėtoja šioje situacijoje yra „Maxima“. Ji šia akcija gal pernelyg daug ir neuždirbo, tačiau sukėlė eilinį skandalą, pasitarnausiantį jos įvaizdžiui ir reklamai.

Pristatydama akciją „Maxima LT“ atstovė spaudai Renata Saulytė kalbėjo: „Mes norime pasiūlyti žmonėms kitokį būdą sutaupyti kažkiek koreguojant jų pačių pirkimo įpročius, kad jie galėtų ateiti ir ramiai apsipirkti. Dieną žmonės įprastai tvarkosi savo būtinus reikalus, o naktį gali sau ateiti apsipirkti“.

Tam, kad garantuotų „ramų apsipirkimą“, „Maxima“ nusamdė tris saugos tarnybas. Jų darbuotojai didžiulių pastangų dėka kelias valandas po vidurnakčio sugebėjo neįleisti minios į parduotuvę, nes ši ir taip buvo perpildyta pirkėjais, kurie „ramiai“ ir, „Maximos“ supratimu, taupydami laiką, jau prieš keturias valandas buvo susikrovę vežimėlius prekių ir laukė kilometrinėje eilėje.

Žmonių gudrumas yra beribis. Žinodami, kad „Maximoje“ yra specialios kasos pirkėjams su vaikais, kai kurie pakėlė naktį vaikus ir vyko apsipirkti su jais.

Visagaliai prekybos tinklai

Viešai „Maximos“ išsakomi motyvai, kad taip buvo stengiamasi skatinti Lietuvoje smukusį pramonės prekių vartojimą, kad siekiama paskatinti pirkėjus apsipirkti Lietuvoje, o ne Lenkijoje – žinoma, nieko verti. Kelių valandų pirkimas, net jei tikrai pašėlęs, Lietuvos ekonomikoje nieko nepakeis. Tai tiesiog reklamos akcija, kurią palydi volandiška šypsena, o gal ir garsus Volando kvatojimas. Kas jūs prieš mano galią, mano tvirtovę – man reikia tik pajudinti pirštą, ir jūs atroposite pas mane ant kelių, - tokia yra paslėpta mintis. Jūs mėginate uždėti mums 20 proc. antkainį? Gėrėkitės, ką mes išdarinėjam net nuleidę 40 proc.! Jūs piktinatės mūsų „LEO LT“? Tačiau prieš mus jūs – tik šliužai, pamojam piršteliu – ir šliaužiate pas mus ant kelių, mums panorėjus visi kaip vienas sugužėsite į mūsų šventyklą, jei tik, žinoma, apsauga nesulaužys kaulų.

Iš vaikystės prisimenu skaudų poetišką filmą „Nuvarytus arklius nušauna, tiesa?“ Jame pasakojama apie JAV vykdytą vadinamą šokių maratoną Didžiosios depresijos metu, paskutinę vargšų viltį. Kas šoks ilgiausiai, dienomis ir naktimis – laimės prizą. Maratono dalyviams tai kankinantis išbandymas, tačiau kitiems, organizatoriams – būdas susikrauti kapitalą. Susikrauti ne kaip kitaip, o iš didžiulės dalyvių įtampos (kai kurie jų net miršta), manipuliuojant jais (daromas spaudimas maratono metu dalyvių porai susituokti).

Panašūs maratonai vyko ir Lietuvoje vadinamuoju Lietuvos istorijos „Gariūnų laiku“. Buvo ir konkursas, kas Vilniuje ilgiausiai išsėdės „ant stulpo“. Krizės metu visa tai turėtų atgyti. Dirva palanki – prisiminkime, net ir ekonomikos klestėjimo metu studentų porelė Kaune viešai pasimylėjo konkuruodama dėl gana menko prizo - fotoaparato.

Kas imsis teisti „Maximas“? Tokių nesimato. Seimas pamėgino sutramdyti prekybos tinklus, tačiau puolė iškart atgailauti, rautis nuo galvos plaukus kaip Dostojevskio romano herojus, atsitiktinės narsos polėkyje įžeidęs generolą.

Prie kasos – su sauskelnėmis

Sovietiniais laikais labiausiai gundė Vakarų parduotuvės, jose siūlomas gausus prekių asortimentas. Tiesa, atkūrus Nepriklausomybę greitai paaiškėjo, kad šitai yra lengviausiai pasiekiamas dalykas, užtat sukurti tolygią Vakarams socialinę sanklodą – nesulyginamai sudėtingiau.

Turbūt yra gerai, kad turime lietuviškų prekybos tinklų, kurie, be kita ko, prisideda ir prie lietuviškų produktų eksporto. Kita vertus, nežabotas prekybininkų apetitas lėmė socialinės atskirties valstybėje didėjimą ir prisidėjo prie to, kad daugelis žmonių buvo išstumti iš Lietuvos. Prekybos tinklų darbuotojai buvo visiškai nevertinami, jie turėjo suktis dieną naktį kaip tie šokių maratono dalyviai, o po to buvo išspiriami gatvėn. Prieš kelerius metus kažkas iš Lietuvos paskambino į tarptautinį BBC radiją, kai tiesioginiame eteryje buvo nagrinėjama vergovės tema, ir papasakojo, kad Lietuvoje darbuotojos prie kasų sėdi su sauskelnėmis, nes administracija valandų valandas neleidžia joms nueiti net į tualetą. Nežinau, kiek tuose žodžiuose teisybės, tačiau negaliu atsistebėti matydamas, kad parduotuvėje netoli tos vietos, kur gyvenu, visos pardavėjos kas dvi savaitės išnyksta ir atsiranda naujos, vėl iš naujo besimokančios dirbti kasos aparatais. Galų gale, ar šitokia kaita naudinga pačiam prekybos tinklui, skaičiuojančiam milijoninius pelnus? O kada mūsų prekybininkai pasieks tokį socialinio atsakingumo lygį kaip didžiausias Šveicarijos prekybos tinklas „Migros“, atsisakęs prekiauti alkoholiniais gėrimais ir tabako gaminiais?

Atsakymas turbūt paprastas – pasikeisti turi ne tik prekybos centrai, bet ir patys piliečiai. Įsiskverbę į miestų centrus akropoliai nurungė ir nykiomis vietomis pavertė Vilniaus bei Kauno senamiesčius, iššlavė smulkųjį ir vidutinį verslą iš Lietuvos miestų ir miestelių. Galima buvo – ir reikėjo – šiuo požiūriu vietos savivaldybėms būti principingesnėms. Kita vertus, akropolius daugelis gyventojų dievina, jie tapo jau beveik nacionalinio būdo dalimi, vos ne pasididžiavimo šaltiniu. Ką gi, tebūnie.