Butkevičius – netradicinis lyderis

S. Spurga
S. Spurga
  © Andrius Ufartas / Fotobankas

Iki paskutinės akimirkos į krūtinę mušęsis buvęs premjeras Gediminas Kirkilas galų gale nėrė į krūmus ir LSDP pirmininko rinkimuose nedalyvavo. Naujuoju partijos pirmininku tapo Algirdas Butkevičius. Su G. Kirkilo pasitraukimu pasibaigė ištisa partijos, kuri yra viena iš svarbiausių Lietuvoje, epocha. Kartu tai yra ganėtinai svarbus įvykis Lietuvos politiniame gyvenime.

Kuo šis faktas išskirtinis?

reklama

Verta paminėti keletą aspektų. Visų pirma, savaitgalį LSDP suvažiavime vykusius partijos pirmininko rinkimus pralaimėjo Algirdo Brazausko remtas kandidatas Zigmantas Balčytis. Niekam nereikia aiškinti, kokia vieta socialdemokratų partijoje tenka minėtam patriarchui. Ilgus metus partija mėgavosi išskirtinėmis sąlygomis, žinodama, kad, nors ir kas būtų, mistinis A. Brazausko populiarumas jai garantuos padorius reitingus. Po šių rinkimų paaiškėjo, kad kitas LSDP rinkimų sąrašas nebesivadins „Algirdo Brazausko koalicija“.

Verta pažymėti ir tai, kad A. Butkevičius į partiją yra perėjęs iš senosios, iki susijungimo 2000 m. egzistavusios socialdemokratų partijos. Įdomu, kad per devynerius metus takoskyra tarp atitinkamų susiliejusios partijos dalių išliko, nors, suprantama, partijos gretos pasipildė daugeliu naujų žmonių, kurie iki 2000 m. nepriklausė nei socialdemokratams, nei LDDP. Pastaroji partija visada buvo nesulyginamai gausesnė ir įtakingesnė bei siejosi su sovietiniu „gelžbetoniu“. A. Butkevičiaus išrinkimas liudija, kad partijoje vyksta giluminiai procesai: net ir partijos nariams, matyt, jau tapo nepakenčiamas jos lyderių cinizmas, jų demonstruojama panieka žmonėms, kuri pastaruoju metu tapo netgi menkai maskuojama. A. Butkevičius nedalyvavo balsuojant dėl paties „švenčiausio“ socialdemokratų projekto – „Leo LT“, ir dabar tuo viešai didžiuojasi.

A. Butkevičius – populiarus, bet neambicingas

A. Butkevičius yra patyręs politikas profesionalas, pelnęs pripažinimą ir partijoj, ir visuomenėj, tačiau jis niekada nedemonstravo ryškesnių politinių ambicijų.

Per 2008 m. Seimo rinkimus A. Butkevičius buvo vienas iš trijų kandidatų, vienmandatinėje apygardoje į Seimą patekęs jau po pirmojo rinkimų rato. Be to, nė vienas kitas kandidatas nesurinko daugiau už jį balsų (63,9 proc. Vilkaviškio rinkimų apygardoje). Į valdžią A. Butkevičius nesiveržė – nors sunku pasakyti, ar tai tokia jau teigiama politiko charakteristika. Ministru galėjo tapti jau 2000 ar 2001 m., bet vis atsikalbinėjo. Galų gale į finansų ministro krėslą atsisėdo 2004 m., bet po metų atsistatydino, nesutikdamas su tuo metu siūlyto vadinamojo solidarumo mokesčio apskaičiavimo tvarka. Tai irgi buvo ganėtinai originalus žingsnis – Lietuvoje ministrai dėl tokių „smulkmenų“ ir „principų“ paprastai neatsistatydina. 2006 m. tapo susisiekimo ministru.

Prieš šiuos LSDP pirmininko rinkimus A. Butkevičių kolegos turėjo įkalbinėti kandidatuoti. Tapęs partijos pirmininku ir gavęs įpareigojimą kandidatuoti prezidento rinkimuose A. Butkevičius pareiškė „kaip asmuo“ prezidento rinkimuose dalyvauti visai nenorįs, tik paklūstąs partijos valiai. Galų gale, padiskutuoti įvairiais klausimais su kita kandidate į prezidentus Dalia Grybauskaite būsią visai įdomu, - viešai guodėsi naujai iškeptas lyderis. Toks kuklumas – žavus, tačiau pažiūrėsime, ar jis pasitarnaus konsoliduojant partiją ir sprendžiant kitas partijos problemas, kurios yra tikrai milžiniškos.

Mėgins apginti žmogų

Iš niekur nieko tokių rinkimų rezultatų nebūna. Ir visuomenė, ir partijos nariai matė, kad partija virsta „grupės draugų“ partija, nusibraukianti nuo savęs jau ir paskutinius ideologinių socialdemokratinių apnašų likučius. Paisymas tik stipresniųjų interesų, nuolankus, net iki nusižeminimo tarnavimas monopolijoms, bet kokių principų pamynimas tapo svarbiausiu LSDP bruožu. Eiliniai partijos nariai pradėjo jausti, kad jais tiesiog naudojamasi, jais prisidengiama vykdant jokių pateisinimų neturinčius darbus.

A. Brazauskui socialdemokratų ideologija niekada nerūpėjo. Jis garsėjo savo gaspadorišku mąstymu, tačiau šis jo ūkiškumas beviltiškai ir galutinai įstrigo vakarykštėse struktūrose ir įgavo ryškų korupcinį dvoką. Socialdemokratai tapo ne šiaip liberalios ideologijos partija – de facto jie ėmė taikyti ekstremalius libertariškus principus, išpažinti laisvosios rinkos fundamentalizmą. Ir tai buvo ne šiaip ideologinė klaida. Tiesiog buvo apčiuopta, kad liberalizmas yra pats patogiausias instrumentas, kuris leidžia pateisinti bet kokias tamsias užmačias, bet kokias klaidas. Prisidengus liberalizmo skraiste buvo įteisintas stipresniųjų, plėšresniųjų ar tiesiog „gerų draugų“ nevaržomas viešpatavimas.

Siautėja monopolijos? – bet juk negalima varžyti rinkos! Darbdaviai sunkia paskutinį prakaitą iš darbininkų? - Bet juk valstybė negali kištis į darbo santykius! Žmonės išstumiami emigracijon? – Bet juk galimybė išvykti – tai laisvė, laimė, iškovojimas! Nėra teisingumo? – Prašom kreiptis į teismą, nes rūpintis teisingumu – ne vyriausybės uždavinys!