KNYGŲ APŽVALGA: ką žada netikėtų svečių pasirodymas

Vytautas V. Landsbergis "Gediminas ir keturi seneliai" ("Knygų aidai" nuotr.)
Vytautas V. Landsbergis "Gediminas ir keturi seneliai" ("Knygų aidai" nuotr.)

Vytautas V. Landsbergis knygelėje „Gediminas ir keturi seneliai“ pasakoja apie paslaptingą atsitikimą, visiškai aišku, su kuo susijusį. O perskaičius trumpą teksto pristatymą knygos pabaigoje – tai stebuklinga istorija „apie berniuką Gediminą, kuris vieną dieną sulaukė keturių netikėtų svečių, keturių senelių – Tingelio, Žioplelio, Poilsėlio ir Lepūnėlio. Jie įsiprašo pas berniuką į svečius ir Gediminas netikėtai ima... labai tingėti“ – beveik visas siužetas jau ir išlukštentas... Siužetas, bet ne pats tekstas, mat Landsbergis nėra naujokas nei vaikų literatūroje, nei vaikų teatro scenoje.

Vytautas V. Landsbergis, Gediminas ir keturi seneliai. Vilnius: Dominicus Lituanus, 2007.

Kaip minėta, „Gediminas ir keturi seneliai“ jau savo pavadinimu daug apie save pasako. Tai smagi pasakaitė, rašytojas meistriškai jungia stebuklinės pasakos ir realios, buitiškos gyvensenos plotmes. Seneliukų antgamtiškumas atsveria kiemo smėliadėžės kasdieniškumą, ryškus herojaus-išvaduotojo motyvas (Aurelijos, naujosios kaimynės, diagnozė) bei įvairūs pasikartojimai, kurių dalį galime drąsiai sieti su nonsenso poetika:

– Nieko nesuprantu, – gūžtelėjo pečiais gydytojas, – nupirkite jam šešias rūšis vaisių, šešias saldumynų, šešias vitaminų ir tegu paguli dar šešetą dienų... O tada, jei reikalai nepasitaisys, aš vėl ateisiu ir mes ką nors sugalvosime. Gal teks paguldyti į mūsų ligoninės šeštą skyrių, esantį šeštame aukšte... Ir kokius šešis kartus nuodugniai ištirti? (p. 44)

Čia veikia tipinis herojus-vienišius („Gal tik viena savybė šį vaiką nuo kitų skyrė. Jis neturėjo artimų daugų“; p. 5), kuris daugumoje knyginių tekstų būna linkęs įvairiausius draugus sau išsigalvoti. Daug vaikų jaučiasi vieniši (čia suaugusieji turėtų kukliai nunerti galvas), todėl kaipmat ima tapatintis su knygų herojais: herojais-atstumtaisiais, nes ne visuomet šalia turi ­bendraamžių, o tik tėčius, mamas, vyresniuosius brolius ir seseris, labai užsiėmusius savo rimtais reikalais. Migloti, neaiškūs ir kaip labai rimti deklaruojami suaugusiųjų kasdieniai darbai vaiko sąmonėje kelia įspūdį, jog ir patys suaugusieji yra labai svarbūs – kaip opozicija paties vaiko svarbumui – ir todėl beveik nerasime vaiko, nesvajojančio kuo greičiau užaugti, būti dideliu kaip tėtis, brolis ir t. t. Šiame kontekste, lygiai taip pat kaip ir Astridos Lindgren „Mažylis ir Karlsonas“ laimi vaikų simpatijas, taip ir „Gediminas ir keturi seneliai“ – labai spėriai, nuo pat pirmo puslapio – patraukia savo pusėn. Tai didelis laimėjimas ir pats tinkamiausias metas nuotykiams prasidėti: berniuką Gediminą paeiliui aplanko keturi seneliai, visi didumo „sulig kankorėžiu“. Gediminas kaip vaikas yra labai socialus, labai pamokytas: žino, kad žaisliukus­ reikia tvarkyti, kad tik juos sutvarkius galima eiti į kiemą; žodžiu, ką po ko daryti. Ir kaip su svečiais elgtis, netgi visai netikėtais – kaip mandagiam būti, neatsisakyti pasitarnauti. Gediminą vienas paskui kitą aplanko ypatingai tingūs, lepūs, neišsigalvoti Tingelis, Žioplelis, Poilsėlis ir Lepūnėlis – galima sakyti, tikra­ ydų puokštė. Apeliuodami į jo gerą širdį, naivoką nuolankumą, seneliai pas berniuką „kuriam laikui“ apsistoja. Akcentuojamas pagalbos suteikimo ir nuotykio elementas – ką papasakos senelis, kokia vingri bus jo gyvenimo ir atvykimo istorija. Mat Gediminas susipranta bent tiek – įdomių istorijų, taigi savotiškos naudos ir pramogos, galįs iš senelių sulaukti. Kaip ir kitose knygos vietose, taip ir šių veikėjų lūpomis autorius šiek tiek paeiliuoja, šiek tiek pašmaikštauja („kaip tyčia tais metais į Mėnulį atskrido du amerikiečių kosmonautai – Tomas ir Džeris. Paslapčiom įsiropščiau į jų raketą – tik zvimbt – ir aš vėl Žemėje!“, – išsipasakoja senelis Poilsėlis, p. 39). Tačiau, svečiams įsikūrus, berniukas atgula lovon. Skaitytojas greitai perkanda, kokiomis sunkiomis ligomis Gediminas serga. Plėtojama tema – tinginystė – yra neatsiejama nuo vaikų. Prabilti apie aplaidumą, nenorą atlikti savo pareigas ar tiesiog pristatyti namuose vaikų laukiančias smulkias pareigas ir atsakomybę – didaktiška, taigi rizikinga. Tačiau čia ir atsiskleidžia autoriaus gebėjimas tekstu dominti, išlaikyti įtampą ir vilkti suaugusiųjų vertinamą moralą į puikius nematomus marškinius: kadangi siužetas toks nuspėjamas, o prie moralinės ir etinės reikalo pusės prieinama netikėtai ir taip nekaltai, – tinguliu užsikrečiama, – tad pasaką skaitantis vaikas jaučiasi visada esąs priekyje, vienu žingsneliu toliau už patį Gediminą. Toks santykis skaitytoją užkrečia, jis pats pradeda „sirgti“ už berniuką, norėti, kad šiam visa kas susiklostytų sėkmingai, nes Gediminas yra herojus, kuris jau pelnė prielankumą savo nuoširdumu, adekvačia ne­pasipūtusia laikysena.