Paskutinio Vytauto Žalakevičiaus filmo premjera per Lietuvos televiziją

Vytautas Žalakevičius
Vytautas Žalakevičius
  © LRT
lrt.lt
2009-02-25 14:46

Lietuvos televizija naujam gyvenimui prikėlė lietuvių kino klasiko, režisieriaus Vytauto Žalakevičiaus filmą „Žvėris, kylantis iš jūros“.

Kovo 1 d., 21.15 val. - televizinė šio filmo premjera. Tai paskutinis V. Žalakevičiaus filmas. „Žvėris, kylantis iš jūros“ tik kelis kartus buvo parodytas kino salėse, todėl plačiajai auditorijai liko nežinomas.

Lietuvos televizijos laidoje „Kultūra“ kino režisierius Algimantas Puipa sakė, kad šio filmo grįžimas į ekranus po 17 metų pertraukos „...prilygsta sensacijai, kokią sukeltų žymaus dailininko nežinomos drobės atradimas“.

Filmas sukurtas 1992 metais pagal Jevgenijaus Zamiatino apysaką „Potvynis“. Scenarijaus autorius ir režisierius – Vytautas Žalakevičius. Operatorius – Jonas Tomaševičius. Kompozitorius – Jevgenij Doga (Moldova). Dailininkas – Vytautas Kalinauskas. Montažas – Mingailė Murmulaitienė. Prodiuseris – Kęstutis Petrulis.

Vaidino Kostas Smoriginas, Asta Motuzaitė, Jelena Trepetova (Rusija), Arvydas Lebeliūnas.

Filmo buvo sukurtas studijos „Fora film“ iš Maskvos užsakymu, todėl įgarsintas rusiškai – per Lietuvos televiziją jis bus rodomas su lietuviškais titrais.

Vieša filmo premjera įvyko 1993 metų rudenį Maskvos Presnios kino centre. Knygoje apie Vytautą Žalakevičių „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje“ Laimonas Tapinas rašo : „ Kai Lietuvoje praėjus pusmečiui po filmo „Žvėris...“ pastatymo pustuštėje „Eoss“ salėje bus „surengta“ jo videojuostos premjera, o žmonės galės matyti ir girdėti tik dalį „filmo“, pasipils recenzijos – gegužė kaip sykis tinkamas skleidimosi metas. Recenzijose – ilgos istorijos apie J. Zamiatiną ir nervingi pastebėjimai – neatitinka Zamiatino, pasiilgimas azartiškos septintojo dešimtmečio ruletės ir pasipiktinimas – filmas atspindi rusiškas realijas (tarsi kuri nors tauta turėtų meilės, aistros, nusikaltimo ir bausmės ar atgailos monopolį)...Vieniems kino kritikams atrodys, kad filme nėra nė lašo politikos, nors juosta buvo kuriama 1991-aisiais (politinio potvynio metais), kiti jame įžvelgs revoliucinį – baisiausią potvynį...“

Filmas „Žvėris kylantis iš jūros“ 1993 metais buvo apdovanotas dviejų festivalių pagrindiniais prizais – Šiaurės šalių festivalyj, Ruane, Prancūzijoje ir Gubio kino festivalyje, Italijoje. Pastarajame festivalyje komisijos pirmininkas buvo legendinis italų režisierius Mikelandželas Antonionis (Michelangelo Antonioni), o komisijoje – ne mažiau garsus italų režisierius Bernardas Berolučis (Bernardo Bertolluci), aktoriai amerikietis Harvis Keitelis (Harvey Keitel) ir prancūzas Filipas Nuarė (Philippe Noiret).

Be pagrindinio prizo Gubio kino festivalyje filmas „Žvėris, kylantis iš jūros“ dar buvo apdovanotas premija „Aukso monitorius“, specialiu prizu V. Žalakevičiui už geriausią režisūrą ir specialiu prizu J. Tomaševičiui už geriausią operatoriaus darbą. Laimonas Tapinas knygoje apie Vytautą Žalakevičių rašo: „ Visus tuos prizus atsiims į Perudžią nuvažiavęs K. Smoriginas. Ten iš festivalio organizatorių išgirs dar vieną naujieną – pasirodo, dėl apdovanojimo už geriausią vaidmenį buvo ilgai svarstoma jo kandidatūra, bet žiuri galiausiai nusprendė, kad visus prizus atiduoti lietuviams būtų nepadoru...“

Įdomu ir tai, kad pagrindiniame filmo moters vaidmenyje režisierius matė Klaipėdos dramos teatro aktore Nelę Savičenko, tačiau užsakovų spaudžiamas sutiko su „Fora film“ siūlytos artistės Jelenos Trepetovos kandidatūra.

Kino kritikė Izolda Keidošiūtė apie filmą „Žvėris, kylantis iš jūros“ rašo:

„Rusų rašytojas Jevgenijus Zamiatinas jaunystėje buvo artimas bolševikams, tačiau greitai jais nusivylė ir 1931 m. emigravo į Prancūziją. Jo fantastinė utopija „Mes“ įkvėpė tokius rašytojus kaip O.Hakslis ar Dž. Orvelas. Vytautas Žalakevičius, perskaitęs Jevgenijaus Zamiatino prieš pat emigraciją parašytą romaną „Potvynis“, vos užvertęs paskutinį puslapį suprato, kad rašys pagal jį scenarijų. Vėliau jis sakė, kad šiame kūrinyje „yra daug manęs“. Prancūzijoje 1993-ieji buvo paskelbti Zamiatino metais, ir V. Žalakevičius 1992 metais ėmėsi filmuoti „Žvėrį, kylantį iš jūros“.

Trofimas ir Sofija neturi vaikų ir priima į namus beglobę Paulę Ganką. Tarp mergaitės ir Trofimo įsižiebia aistra. Apimta nevilties, Sofija nužudo Ganką. Paslaptį apie augintinės mirtį moteris atskleidžia vyrui tik gimdydama jų bendrą vaiką. Atgailaudamas Trofimas prisiims žmonos kaltę...

L.Tapinas knygoje „Laiškanešys, pasiklydęs dykumoje “ pateikia režisierius pagrindinio vaidmens atlikėjui Kostui Smoriginui sakomus žodžius: „Tas potvynis, iš vienos pusės, sakykim, amžinas, biblinis, kaip Dievo bausmė žmogui, iš kitos – potvynis, kilęs žmogaus viduje, – tai ir bausmė, ir dovana, už ką taip pat privalu sumokėti. Aukščiausia kaina.“

Štai tokią jausmų ir nevilties tragediją V.Žalakevičius ėmėsi perkelti į ekraną 1992 –sunkiais Lietuvos kinui metais. „Žvėris, iškylantis iš jūros“ buvo kuriamas minimaliomis sąlygomis, beveik visos scenos nufilmuotos Vilniuje. Režisierius tuo metu jau sunkiai sirgo, ir galima tik įsivaizduoti, kiek vidinių ir fizinių pastangų kainavo šis filmas. Filmas anais laikas Lietuvai buvo visai nereikalingas ir parodytas vos keliose uždarose peržiūrose. Tačiau filmas buvo įvertintas užsienyje. 1993 metais jis laimėjo pagrindinius prizus Šiaurės šalių festivalyje Ruane (Prancūzija) ir Gubio kino festivalyje Italijoje.

Interviu Arvydui Juozaičiui Vytautas Žalakevičius kalbėjo apie „Žvėrį, kylantį iš jūros“: „Klaiki, nuožmi istorija apie porevoliucinę Rusiją. Čia įtaigiai parodyta, kad svarbu išsaugoti savo būdą, užuot save apgaudinėjus. Aš stengiausi išlaikyti Zamiatino pasaulėjautą, bet galų gale neišlaikiau ir (šėtonišką) finalą pakeičiau krikščioniškos atgailo apoteoze.“

Nepaisant visų savo ligų, Vytautas Žalakevičius buvo kupinas naujų planų. Deja, „Žvėris, iškylantis iš jūros“ tapo paskutiniu žymaus meistro režisuotu darbu.“