Klimato kaitos sušildytos smegenys

Andrius Užkalnis
Andrius Užkalnis
  © Asmeninis albumas

Neatspėjai, skaitytojau – tai nebus dar vienas straipsnis apie tai, kad „žmogaus sukeltos klimato kaitos“ karingiausi išpažinėjai yra mūsų gerovei pavojingi aferistai. Iškart paaiškinu, kad klimato kaitos neneigiu, nes man atrodo, kad klimatas kito nuo to laiko, kai buvo sukurta Visata. Žemėje jis kis tol, kol mūsų planetos nepraris besiplečianti mirštanti saulė po milijonų metų.

Straipsnis bus apie tai, kad aršiausi „žmogaus sukeltos klimato kaitos“ išpažinėjai, ir jiems liudijimus rašantys akademinio pasaulio atstovai yra patys sau gręsiantys dūšios ligoniai. Gailestinga visuomenė juos izoliuotų ir maitintų perkoštu maistu, apsaugojusi nuo aštrių daiktų, tačiau kadangi nekviečiu visuomenės būti gailestinga, siūlau jiems dažniau duoti į rankas pieštukus arba kompiuterio klaviatūras. Tegu jie parodo viską, ką moka.

Kad nemanytumėt, kad tuščiažodžiauju, štai nuoroda į straipsnį sekmadienio Londono laikraštyje „The Times“. Kaip kai kuriems skaitytojams yra tekę girdėti, tai gerbiamas leidinys, ne kokia keistuolių brošiūrą, kurią dalina prie metro jaunimas paklaikusiomis akimis. http://technology.timesonline.co.uk/tol/news/tech_and_web/article5489134.ece

Anglų kalbos nemokantiems ar perskaityti neturintiems laiko: straipsnis apie tai, kad kiekviena Jūsų vykdoma „Google“ paieška irgi kenkia gamtai. Kai Jūs ieškote internete duomenų apie tai, kiek galėjo kainuoti kaimyno automobilis arba norėjote sužinoti, ką anksčiau gyvenime yra veikęs Andrius Užkalnis (kad paskui galėtumėte pasidalinti komentarų skiltyse), kiekvienos dvi tokios paieškos, per Google serverių veiklą, kuriai reikia energijos, išmeta į atmosferą tiek pat anglies dvideginio, kiek jo sukuriama tam, kad būtų užvirintas vanduo arbatos puodeliui.

Priminsiu, kad populiari „žmogaus sukeltos klimato kaitos“ teorija teigia, kad dėl papildomo anglies dvideginio kinta klimatas, ir dėl to kyla grėsmė civilizacijai ir mūsų žydrajai planetai.

Palauk, sakys man kritikai – tu, Užkalni, kaip visuomet paimi kažkokius puspročius, frykus ir ekstremalius atvejus, ir bandai diskredituoti normalią idėją. Oi, sakau aš Jums, kad taip būtų... Šį tyrimą atliko ne koks nors parlamento pirmininkas, vedantis šou ir parduodantis namus prie jūros, ne realybės šou nugalėtojas Jums ir man kuriantis įstatymus ir ne parlamente žindanti kūdikį motina-aktorė.

Rimtą tyrimą atliko rimtas Harvardo Universiteto fizikas, kuris ruošia platesnę studiją apie tai, kokį poveikį gamtai turi kompiuteriai (reikia manyti, kompiuterio, kuriuo ta studija atliekama, poveikis, kaip ir tų kompiuterių, kurių ekranuose ji bus skaitoma, kaip ir gamtos sąnaudos jos laikymui bei ieškojimui Google serveriuose galės būti atskiros studijos tema, kai tik bus išskirtas finansavimas).

Teigiamas aspektas čia būtų toks: matyt, po Vakarų akademinės visuomenės verksmų apie tai, kaip vis sunkiau gauti finansavimą tyrimams, galima būtų sakyti, kad, atrodo, tą finansavimą vis dėlto gauti dar nepakankamai sunku, jei šitam briedui kažkas kažkur išskyrė pinigų. Todėl mokslui, atrodo, nėra dėl ko bijoti.

Juoktis iš to, kokį liepto galą pasiekė neurotiški savigraužos, jau nebesurandantys, kuo dar apkaltinti žmogų ir civilizaciją ir dėl ko dar jaustis blogai, jau net nebegražu, ypač tokiam rimtam rašytojui, kaip aš. Juo labiau, kad šis atvejis net nebepanašus į savigraužą: kad galėtum graužti, turi būti dantys, o čia dantys jau atšipę, beliko tik kažkoks metaforinis nykščio čiulpimas, sustingusiomis akimis spoksant priešais save.

Gaila, straipsnis nesiūlo etiškų ir Alo Goro patvirtintų būdų informacijai gauti, išjungus kompiuterį ir apsieinant be universitetų (ten kompiuteris prie kompiuterio, grotuvas prie grotuvo) ar bibliotekų (bibliotekos, gerbiamieji, yra ne tik pilnos šilumos, šviesos ir kitokios velniavos, ėdančios energiją, ten dūzgia bufetuose kavos aparatai bei bibliotekininkės naudoja ne tik kompiuterius, bet ir kaitina vandenį arbatai ir įkrauna mobiliuosius telefonus – patys suprantate, kad tai planetos griovimo štabas, o ne tinkama vieta žinioms skleisti).

Akivaizdu kad ir pats tyrėjas nesidomėjo, kaip etiškiau skleisti žinias. O atsakymą jau seniai rado žmonės Irane ir kitose valstybėse, kur nebijoma pagalvoti truputį radikaliau. Šventą dieną, penktadienį, atsakingas religinis darbuotojas (pats mokęsis, beje, iš knygų, nei iš kompiuterių, ir šėtoniškojo interneto pats neskaitąs ir kitiems nepatariąs), skaito miniai pamokslą, kuriame išdėstoma viskas, ką tai miniai reikia žinoti visais jai aktualiais klausimais. Atskiri individai, klaidingai manantys, kad žmonėms reikia žinoti daugiau, paprastai apie tai mano arba tyliai, arba iš už šalies ribų.

Šiek tiek energijos sunaudoja garsiakalbis, bet to negalima net lyginti su ta energijos sąnauda, kuri būtų, jei visa susirinkusi minia eitų prie savo kompiuterių ir savarankiškai, netvarkingai ir neorganizuotai domėtųsi viskuo iš eilės. Ten informacijos visi gauna lygiai tiek, kiek reikia. Po pamokslo toje pačioje aikštėje kai kada būna viešas nusikaltėlių korimas, kuris yra lyg vaizdinė priemonė, subtiliai paryškinanti pagrindinio pamokslo pagrindinius akcentus.

Panašų požiūrį į neatsakingą informacijos sklaidą propaguoja ir tokios šalys, kaip Šiaurės Korėja ir Turkmėnija (jų ekonominius modelius paprastai gina jau kiti Harvardo mokslininkai, tiesa, dažniausiai nuolatinę gyvenamąją vietą pasirenkantys visgi Kalifornijoje, o ne Turkmenbaši mieste).

Baltarusijoje, pavyzdžiui, nors ir nėra visiškai apribotas interneto naudojimas, prezidentas pats asmeniškai ir išsamiai aptaria visus klausimus, kurie turi dominti, gali dominti ir privalo dominti gyventojus, todėl televizijos transliavimas ilgiau nei keturias valandas per dieną yra netikslingas.