Sausio 13-oji: už laisvę sumokėta brangiai

Sausio 13-oji
Sausio 13-oji
  © Andrius Petrulevičius

Tai uždaryk mane, Tėvyne, savyje,
Kaip giesmę gerklėje mirtis uždaro,
Taip kaip uždaro vakarą naktis,
O tu man atsakai: „Aš tavo laisvė“.

Laisvės gynėjų dieną, Sausio 13-ąją, daugelyje Lietuvos miestų ir miestelių suliepsnos laužai. Atminimui tų, kurie žuvo arba buvo sunkiai sužeisti krauju permirkusios lietuvių tautai nakties įvykiuose.

Per šią kruviną akciją žuvo 14 civilių gyventojų, daugiau kaip 500 žmonių buvo sužeista. Prabėgo 18 metų nuo vieno skaudžiausių Lietuvos istorijos laikmečių, bet priespaudos ir teroro palikti pėdsakai iki šiol išliko 1991 m. įvykių dalyvių širdyse ir prisiminimuose.

„Tankai Karoliniškėse, važiuojantys Televizijos bokšto link, ties „Kometos“ parduotuve pradeda šaudyti tuščiais šoviniais... Užgrobusi radijo ir televizijos pastatus tankų kolona važiuoja prie Aukščiausiosios Tarybos rūmų, čia susirinkę apie 20 tūkst. parlamento gynėjų... Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V. Landsbergis prašo deputačių moterų eiti namo. Jos atsisako... Skambina visų Lietuvos bažnyčių varpai, aukojamos šv. Mišios už žuvusius... Pradedami rengti apsaugos įtvirtinimai aplink AT rūmus, budinčių žmonių daugėja... AT pirmininkas V. Landsbergis praneša, kad su kariškiais pavyko susitarti ir jie pažadėjo, jog ateinančią naktį nebus jokių karinių akcijų“, – tai tik Lietuvos istoriją perrašiusių Sausio 13-osios įvykių trupiniai.

Su Alfa.lt skaitytojais apie Sausio 13 d. įvykius prisiminimais pasidalijo Nepriklausomybės akto signataras bei Sausio 13-osios laidotuvių komisijos pirmininkas Zigmas Vaišvila.

Buvote tragiškų Lietuvai įvykių liudininku. Kokios mintys apima po aštuoniolikos metų artėjant Sausio 13-ajai?

Mes su bendražygiais, Aukščiausios Tarybos gynėjais, susitinkame sausio 12 d. 19 val. prie rūmų sutartoje vietoje. Norisi pabūti ramiai drauge, susikaupti, prisiminti žuvusius, dar kartą atsakyti į kankinantį klausimą – susivokti, ar viską, ką galėjai ir privalėjai, padarei tuo metu.

Jubiliejiniais Sąjūdžio metais ir artėjant Sausio 13-ajai visų Lietuvos apskričių mokyklose susitikau su moksleiviais, mokytojais. Nors, atrodo, praėjo tiek nedaug metų, supratau, kad pasikeitė visa karta. Išaugo sąmoningas, protingas ir smalsus jaunimas. Deja, žinios mokyklose tiek apie sausio įvykius, tiek apie Kovo 11-ąją ir visą Atgimimo laikotarpį daugiau fasadinės, paviršutiniškos.

Daugeliui žmonių nežinomas vienas ar kitas esminis įvykis, visų įvykių tikroji esmė ir prasmė. Yra ir teigiamų prošvaisčių, praėjusiais metais Lietuvos istorikai pabandė pirmą kartą aprašyti Sąjūdžio istoriją.

Kokie prisiminimai išliko iš tos nakties įvykių?

Prisiminimų begalė, jie plaukte plaukia atmintyje, nors prasidėjus sausio neramumams suskaičiavau gal tik 10 valandų miego per savaitę. Svarbiausia ir grėsmingiausia iškilusio pavojaus akivaizdoje buvo NEŽINIA. Ji visus beprotiškai veikė, nemažai žmonių tokios įtampos greitai neišlaikė. Norėjai padaryti viską, ką privalai ir ką gali suspėti padaryti, paguosti, paremti vienas kitą pečiu ar nuoširdžiu žodžiu.

Sausio 12-osios vakarą, po savaitės nebuvimo namuose, buvau ištrūkęs namo išsimaudyti ir persirengti. Iššokęs iš vonios, virtuvėje televizoriaus ekrane pamačiau Eglės Bučelytės paskutiniąsias reportažo akimirkas ir drauge su uošviu išlėkėme prie Aukščiausiosios Tarybos. Į vidų patekau jau tik pro vieno tualeto langą – viskas buvo užblokuota.

Buvau nustebintas, kad kai kas, save laikantis patriotu, „Draugystės“ viešbutyje neišgirdo pabūklų šūvių prie Radijo ir televizijos komiteto, nes pramigo. Raginimai rūmus ir jų prieigas palikti moterims, jų atsisakymai tai daryti.

Labiausiai kankino nežinia, kur šeima. Gerokai vėliau sužinojau, kad tą naktį mano sesuo Edita, medikė, atvyko pas mus į namus ir išgabeno maskuotės dėlei subintuotas mūsų dukras – penkerių metukų Vaivą ir dešimties Jūratę – į Žagarę pas mano krikšto tėvelius. Vėliau iš Žagarės jos paslapčia buvo išgabentos į Klaipėdą, kur Jūratė pusę metų lankė mokyklą svetima išgalvota pavarde žmonos Reginos buvusios auklėtojos Strigauskienės klasėje. Žmoną Reginą savo bute priglaudė bendradarbė Salvinija Kocienė. Pirmąją žinią iš Reginos gavau po kelių dienų, kai nuo jos į rūmus gynėjams atkeliavo iš mūsų buto rūsio pažįstama „tašė“ su naminių kompotų, uogienių ir konservuotų agurkų stiklainiais. Kažkurią naktį į rūmus ją trumpam kažkas įleido, pasimatėme...

Ir visa tai, ir dar, ir dar... – per vieną naktį. Daugoka.

Prisiminkite išskirtinius Sausio 13-osios nakties faktus?

Žmonės prie Aukščiausios Tarybos buvo vieningi – barikados, įtvirtinimai, gynėjų maitinimas, paguoda, psichologinė pagalba, informacijos rinkimas ir teikimas. Taip pat ir nelegalių ginklų, parankinių šalto ginklo priemonių telkimas, Molotovo kokteilių gamyba, treniravimasis, šaudymo pratybos rūsyje. Malda.

Susiveikėme karinę ryšio stotelę ir sekėme tarybinės armijos tankistų radijo pokalbius. Aukščiausios Tarybos apsaugos skyriaus ryšininkas Tadas Vyšniauskas, trumpabangininkas, užmezgė ryšį su kolegomis sportininkais kitose šalyse, kuriuo naudojantis ir man teko bendrauti su diskutuojančiais politikais Vokietijoje. JAV karo Vietname dalyvio lietuvio Andriaus Eivos patarimai ir pasiaukojimas, ruošiantis gintis prieš galimą antpuolį iš oro, pasiruošimai galimai dujų atakai... Galima tęsti ir tęsti.

Net penkias paras po šios nakties Lietuvoje neįregistruotas nė vienas nusikaltimas! Ar galėtume tai įsivaizduoti šiandien? Kas turėtų atsitikti, kad kažkas panašaus įvyktų ir šiandien?!

Buvote Sausio 13-osios Laidotuvių komisijos pirmininku. Kokia atsakomybė Jus slėgė?

Valstybinės Sausio 13-osios laidotuvių komisijos pirmininku, matyt, tapau savaime. Dėl panašių priežasčių vėliau buvau ir pasieniečio Gintaro Žagunio, Medininkų tragedijos aukų valstybinių laidotuvių komisijų pirmininku, nes dirbdamas vyriausybėje kuravau visas šias sritis.

Dėl Sausio 13-osios sunkiausia buvo psichologiškai, kai teko bendrauti su žuvusiųjų artimaisiais, klausti jų, kuo mes Jums galėtume padėti...

Dėl ko buvo kovota 1991-ųjų sausio 13-ąją?

Kova buvo už Laisvę – Lietuvos laisvę. Vainikuota vasario 9 d. plebiscitu, kurio metu net 90,47 proc. balsavo „taip“ iš visų turinčių teisę balsuoti rinkėjų. Vasario 11 d. Aukščiausioji Taryba priėmė iki šiol galiojantį konstitucinį įstatymą, kuriuo paskelbta, kad Lietuva yra Nepriklausoma Demokratinė Respublika. Vasario 11-ąją Lietuvą pripažino Islandija, netrukusi susilaukti TSRS ekonominių sankcijų.

Tauta visada liks skolinga žuvusiems. Tiems kukliems ir pasiaukojusiems žmonėms, kurių vardų mūsų istorija nežino ir gal nesužinos. Bet jie savo, Lietuvos Respublikos piliečio, pareigą atliko deramai.

Matėte, kaip Lietuva grūmėsi dėl laisvės 1991 m. Kokia tautos dvasia buvo tada ir kokia yra dabar?

Tuomet dvasia buvo paprasta, didi ir skaidri. O šiandien? Tikiu tauta. Manau, kad prireikus mes vėl būtume beveik visi drauge. O ir tuomet, kaip visais laikais, buvo ir silpnesnių, ir išdavikų.

Sausio 13-oji: už laisvę sumokėta brangiai

Sausio 13-oji
+23