Kubilius: kita gyvenimo pusė

Andrius KUBILIUS
Andrius KUBILIUS
  © INNA

Pas tuomet dar būsimą premjerą Andrių Kubilių pavyksta įsiprašyti pokalbio į namus tik vėlų penktadienio vakarą. Jis mažumą pavargęs, ką tik grįžęs iš koalicijos dėlionės, sako, savaitgalį vėl dėlios. Laikas beprotiškai įtemptas, nes kiekvieną dieną vis plačiau šiepiasi krizės dantys. Tiek pasaulyje, tiek Lietuvoje.

Pasaulis jau senokai susirūpinęs ekonomine neganda. O Lietuvoje iki pat pralaimėtų rinkimų valdantieji visais būdais ramino ir guodė, kad viskas gerai, pinigų yra, ekonomika auga.

reklama

A. Kubilius be smulkinimosi paskelbė, kad reikės veržtis diržus. Daugiau nei penkiais milijardais mažinti išlaidas, nes biudžeto nesurinksime, o pasiskolinti nebus iš ko. Sako, net kai kurie bankininkai ėmė niurnėti, kad toks gąsdinimas kenkia ekonomikai. Tačiau A. Kubilius žiūri kitaip: „Kaip tu gali priimti planą, užtektinai radikalų ir ganėtinai žiaurų, jeigu neįvardiji, dėl ko jį darai. Neįvardiji, kokia duobė laukia.“ Sako, situacija tokia pati kaip 1999-aisiais, kai jis pirmą kartą tapo premjeru, tik yra papildoma bėda – dabar visas pasaulis karščiuoja. Atsidūsta, kad tokia prasta jo patirtis – ateiti prasidedant sunkmečiui.

Kita vertus, tikrieji lyderiai sunkmečiu ir išryškėja. Gruodžio 8 sulaukęs penkiasdešimt dvejų, naujasis Vyriausybės vadovas skuba ir kitus skubina, nes jau ir taip smarkiai vėluojama.

Tačiau pokalbio vakarą jis nusiteikęs kantriai iškęsti ilgus mano klausinėjimus. Ir kalbame ne tiek apie krizę ir jos įveikimo planus – apie tai jis priverstas pasakoti kone kasdien, – kiek stengiuosi suvokti, kas slypi už šiek tiek niūrokos naujojo premjeros šypsenos.

Tolyn nuo ideologijos

Andriaus tėvas – žymus literatūros mokslininkas ir kritikas, profesorius Vytautas Kubilius, deja, prieš ketvertą metų žuvęs avarijoje.

Tuomet, kai Andrius baigė formuotis ir rinkosi savo gyvenimo kelią, jo tėvas Vytautas Kubilius buvo talžomas už straipsnį „Talento mįslės“, išspausdintą 1972 metų vasario mėnesį „Nemune“. Kentėjo tiesiogine to žodžio prasme – jau apginta daktaro (dabar būtų – habilituoto daktaro) disertacija dešimčiai metų sustabdyta, kelias į tuomet tokią reglamentuotą spaudą – užvertas.

Ir esant tokiai situacijai Kubilius jaunesnysis renkasi gyvenimo kelią. Kaip pats prisipažįsta, buvo tipiškas „rašytnamio“ vaikas. Senas stalininis rašytojų namas Antakalnio gatvės pradžioje, „augi tam name prie Petro ir Povilo, – sako, – marcinkevičiai, baltakiai...“ Garsioji 22-oji vidurinė mokykla su sustiprinta literatūros klase. Ir, žinoma, Andrius joje, daug žadantis, rašantis eilėraščius – tokioje aplinkoje kitaip negali būti, „visoms panoms spėji pasigirti“, – sako su švelnia ironija.

Tad kai vienuoliktoje klasėje tėvai ima klausinėti, kokią profesiją planuoja rinktis, atsakymas natūralus: literatūra.

Čia tėvas ir parodė didį pedagogo talentą. Nepuolė atkalbinėti ar juo labiau skųstis sunkia talžomojo dalia – Andrius sakosi tik iš po tėvo mirties rastų dienoraščių sužinojęs, kokia rezignacija jį buvo apėmusi anuo talžymo periodu. Viešai jis sugebėdavo išlikti kompanijos siela, šeimos linksmintojas. Tėvas tik pasakęs: „Pasižiūrėk į mane, literatūra toks ideologinis dalykas... Jei parašysi taip, kaip manai, – gausi lupti, o jeigu rašysi pagal tą kurpalį, bus visai neįdomu.“ Ir tarsi tarp kitko iš Mokslų Akademijos bibliotekos atnešė į rusų kalbą išverstą knygą apie fiziką, atomo struktūros atradėją, Nobelio premijos laureatą Ernestą Rutherfordą.

Andrius perskaitė, susižavėjo ir nuėjo. Dešimčiai metų, neskaitant studijų.

Pilietiškumo poreikis

Praėjusiame numeryje „Lyderio“ skiltyje rašėme apie Rimantą Vaitkų, „IBM Lietuva“ vadovą, beje, ką tik paskirtą Rytų skirstomųjų tinklų generaliniu direktoriumi. Jis irgi fizikas, Andriaus Kubiliaus kurso draugas. R. Vaitkus penkiolika metų tarnauja dirba įvairaus lygio vadybininku - ir vis dar svajoja grįžti prie mokslo.

O A. Kubiliaus balse negirdėti nostalgijos gaidų, kai kalba pasisuka apie fiziką. Ne, nesigaili apsisprendimo tapti fiziku: „Dešimt metų dirbau ir buvo gana įdomu“, – sako.

Tačiau prasprūsta ir kitas prisipažinimas, kurio tikras knislys mokslininkas turėtų iš esmės nesuprasti. Rašydamas disertaciją apie amorfinius puslaidininkius buvo pasiekęs profesines aukštumas, skausdino savo darbo rezultatus tarptautiniuose žurnaluose anglų kalba. Tačiau užuot džiūgavęs dėl tokio dalyvavimo tarptautinėje erdvėje, fizikas Andrius daro netikėtą viražą: „Bet paskui pamatai, kad pasaulyje yra kokie penkiolika dvidešimt žmonių, kurie tokia tema kažką daro. Tu esi vienas iš jų, jie tave cituoja, tu juos – ir tada galvoji: o kokia čia didelė prasmė?“

Šį, tarsi netyčia išsprūdusį, sakinį, atrodo, galima laikyti pačia tikriausia manifestacija, kad į Sąjūdį ir politiką ateita neatsitiktinai – būta vidinio visuomeniškumo poreikio. Nors tėvas grakščiai atgrasė nuo filologijos, tačiau jo patirtis, jo pozicija negalėjo nepalikti pėdsako sūnaus pažiūrose. Asmenybę formuoja asmenybė.

„Gyvenimas dažnai reikalauja ir neprotingumo, ir tuščio heroizmo“, – skaitome 1972 metų gegužės 12 diena datuotame Vytauto Kubiliaus dienoraščio lapelyje. Tą dieną Kaune susidegino devyniolikmetis Romas Kalanta.

Apie kitą ryškų savo likimo vingį – Sąjūdį – Andrius pasakoja dar paprasčiau. Sako, su kitu draugu fiziku pateko į kažkokį Sąjūdžio susirinkimą, ten paprašyta jaunų vyrų tvarkai palaikyti. Fizikai – vien jauni vyrai. Tad su draugu ir atsistojo: galim paieškoti. Nuo to ir prasidėjo.

Pirmoji politinė akcija, pasakoja, buvo gana įspūdinga. Reikėjo sukviesti į mitingą. „Su tuo pačiu draugeliu ėmėmės. Ant krūtinės – didelėm raidėm kvietimas į mitingą, o ant nugaros – Gorbačiovo portretas. Kad milicija neluptų“, – prisimena. Ir prisipažįsta, kad Sąjūdžio radimosi metu, 1988-ųjų pabaigoje, jau retai pasirodydavo darbe. „Mane toleravo, kad esu deleguotas į Sąjūdį“, – pusiau juokais pasiaiškina. Tačiau priduria, kad vis dėlto gana greitai iškilo esminio apsisprendimo klausimas – dirbti čia ar ten: „Arba pasakai, kad dalyvauji Sąjūdyje, turi tą barą ir veži, arba pasakai, kad lieki fizikos srityje.“ Andrius pasirinko Sąjūdį – dar tada, kai iki Nepriklausomybės buvo beveik pusantrų metų, o iki politinio tikrumo – dar daugiau.

Tačiau jis to nesureikšmina, ir čia yra vienas iš didžiųjų keblumų: kaip nesureikšminti ir nenuvertinti apsisprendimo atsiduoti vien Sąjūdžio veiklai, kai dar niekas neaišku. Juk daugeliui, tarp jų ir šių eilučių autoriui, Sąjūdis buvo visuomeninė veikla, ne darbas. Negalėjai taip viską mesti ir eiti paskui gražią viziją. Andrius kažkodėl galėjo.

Čia nejučiom grįžti prie Andriaus tėvo Vytauto Kubiliaus dienoraščio: „Kompromisai reikalingi, kitaip negali išlikti kultūra. Reikalinga Valančiaus taktika. Bet kada kompromisai užmuša žmogiškumą, tai nebereikalinga ir pati kultūra.“

Tai parašyta tą vasarą, kai tėvas jau antrus metus buvo murkdomas „nuodėmės“ už „Talento mįsles“ dumble. Andrius tą vasarą baigė vidurinę ir rinkosi fiziką – neutralų mokslą ideologizuotoje sovietinėje tikrovėje.

Pasirinko, bet tik tam tikram laikui. Paskui kovingas tėvo genas grąžino į visuomeninį gyvenimą. „Sąjūdis man buvo toks sielos laisvės polėkis“, – sako.

Premjeras per dvi minutes

Keliasi be dvidešimt septynios, pusę aštuonių jau darbe. Ten kava, laikraščiai, pyragaitis. Pastarasis, sako, kas dveji treji metai keičiasi. Anksčiau būdavo kava su vadinamuoju „kubiliniu“ pyragaičiu – toks keptas pyragaitis su obuoliu. „O dabar jau kokie dveji metai perėjau prie spurgų.“ Paklaustas, kodėl kavą geria ne namie, su žmona, teisinasi, kad jų bute nuo senų laikų daug žmonių, tad vien dėl to turi laikytis nustatyto grafiko – kam kada keltis, kam kada į vonią.

Vis dėlto žmona Rasa sutinka, kad Andrius pirmiausia ne namų žmogus. Bet sako tai su tokia meile, kad supranti: jiems to „namiškumo“ užtenka. Vienas išeina anksti ryte, kita – vakare koncertuoti su Nacionaliniu simfoniniu orkestru, be viso to dar veikla Mstislavo Rostropovičiaus labdaros ir paramos fonde, kuriam Rasa, matyti, atiduoda visą širdį. Ir tą penktadienio vakarą, jau pokalbio su būsimuoju premjeru pabaigoje, R. Kubilienė grįžo iš Biržų, kur koncertavo su jaunaisiais talentais. Grįžo nupirkusi bandelių ir obuolių – sako, labai skanūs pakely pasitaikė. Andrius, pertraukęs mūsų šnekesį, užduoda porą klausimų: kaip sekėsi, kiek publikos susirinko, ir iš karto jauti – šitie žmonės vienas kitą myli.

Klausiamas, kada parsiranda vakare – ne, ne šiuo pasiutusiu valdžios formavimo etapu, bet normaliai, vidutiniškai, – sako: septintą anksčiausiai, dažnai būna devintą ir vėliau. Tada krinta į fotelį, dar Rasos senelės palikimą, vakarienė, laikraštis, televizorius, „dar dešimt minučių spėji nusnausti, kaip žmona sako: „Matai, kaip oras išeina iš kūno“, – vadinasi, iš darbo parsineštas adrenalinas išsibaigė.

Ir neatrodo, kad tas žvėriškas tempas premjerą vargintų. Paklaustas, ką skaito, džiaugiasi atradęs „Amazon“ interneto parduotuvę, iš ten kadaise prarijo Tomo Clancy politinių detektyvų seriją, mums pažįstamą dėl pirmojo šios serijos romano Raudonojo Spalio medžioklė, kuriame veikėjo prototipu tapo sovietinį povandeninį laivą į Gotlando salą nuplukdęs kapitonas Jonas Pleškys, garsios aktorės Eugenijos Pleškytės brolis. Deja, kaip pastebi pašnekovas, ši istorija romane tik epizodinė, be to, ir kapitonui suteiktas visai ne lietuviškas, o kažkoks vengriškas vardas...

Vėliau atrastas Johnas Irvingas, dabar jau ir į lietuvių kalbą verčiamas, o šiuo metu kremta buvusį politiką, populiarų rašytoją Johną Grishamą. Džiaugiasi atradęs savaitraščių „The Economist“, „Newsweek“ privalumus. Ir duoda knygų mėgėjams paprastą patarimą, kaip negaištant daug laiko atsirinkti vertą skaitalą: „Atradau labai gerą knygų pirkimo būdą oro uostuose. Užbėgi į knygynėlį, pažiūri, kurio autoriaus yra du metrai knygų, tą perki. Ir iš tikrųjų, jeigu parašyta „National bestseller“ ar „International bestseller“ – žinok, kad bus gerai.“

Čia man darosi visai nebeaišku: kaip suspėti tokius tuntus knygų perskaityti? Andrius pajuokauja, kad būnant opozicijoje tai buvo lengviau. Bet čia pat patikslina, kad tikrai ne darbe – tiesiog būnant opozicijoje lieka daugiau vakarų ir savaitgalių. Daugiau aiškumo teikia buvusio A. Kubiliaus spaudos atstovo anos premjero kadencijos metu Audriaus Bačiulio pastaba: „Andrius Kubilius yra velniškai darbštus.“ Net tada, kai siautėja vasara ir visi išleipę nuo nenoro dirbti, jį atrasi studijuojantį sudėtingiausius dokumentus. Ką ten romanai...

Skaitymo ir rašymo geną Andrius prisipažįstą paveldėjęs iš filologų tėvų – kai būna kas nors visai neaišku, sėda rašyti. Sėdint mintys pamažu klostosi, aiškėja, ką norėjai pasakyti. „Aš taip gerai jaučiuosi prie rašto darbo, – sako. Ir čia pat lengvai save paironizuoja: – Prirašom už penkias partijas drauge sudėtas. Svarbu kūrybos džiaugsmas, nors jokio autoriaus, nieko nelikę.“

Tai galbūt galėtų kiek paaiškinti, kodėl konservatorių programa tokia išsami.

Kai 1999 metais virto premjeras Gediminas Vagnorius, Andrius Kubilius kartu su dar dvylika bendraminčių pasirašė peticiją, kad už naujos Vyriausybė formavimą turi likti atsakingas prezidentas Valdas Adamkus. „Adamkus atstatydino Vagnorių – tegul Adamkus dabar ir sprendžia, ką daryti. Aš irgi kažkokius konstitucinius tekstus rėžiu“, – emocingai klosto praeities faktus A. Kubilius. Paprašytas priminti, kas tuomet vyko, juk ne visi skaitytojai buvo tokie įsijautę, patikslina: „Pasirodo, kad tai buvo Vagnoriaus grupės identifikacija, pusiau atsiskyrimas nuo Landsbergio.“ Tačiau tuometinis Seimo pirmininkas Vytautas Landsbergis gudriu manevru „susigrąžino“ nesusipratėlį – įpareigojo prižiūrėti jau premjero Rolando Pakso derybas su amerikiečių kompanija „Williams“ dėl „Mažeikių naftos“.

Praeina dar pusmetis, Paksas atsistatydina, šalyje krizė, Irena Degutienė – laikinoji premjerė. Reikia skirti naują nuolatinį premjerą... „Napoleonas Stasiškis pašoka, na kaip Stasiškis būdavo – kumščiu į stalą: mergos cit, čia vyrų reikalas dabar spręsti. Atseit per daug sudėtinga, tas „Williamsas“, biudžetas blogas, reikia Kubiliui į premjerus eiti. Aš buvau priblokštas...“

Paklaustas, ar nekilo minties neiti, jeigu išties tai buvo toks netikėtumas, atsako paprastai: „Ne, vis tiek apima švelni euforija – tavim pasitiki, vertina”. Ir išdėsto labai jau žmogišką koncepciją, kad visus paskyrimus jis gauna šiek tiek per anksti.

Kai 1992 metais atėjo į Seimą: „Dieve mano, tokia šventovė, ant kiekvieno kampo beveik žegnotis norisi, čia dievai sėdi...“ Bet per savaitę kitą pamato: čia tokie pat žmonės kaip ir jis., jis kartais net protingiau sumąsto ir pasako. „Ko gero, tai ir buvo tapimo tikresniu politiku laikas“, – tai atsakymas į klausimą, kada iš techninio darbuotojo pasidarė politiku.

Kas skiria partijos darbininką nuo politiko

Juk būtent šis klausimas buvo vienas esminių aptariant Andriaus Kubiliaus politinę biografiją, kai jis pirmą kartą tapo „antikriziniu premjeru“. Kad jis gerai suvaidino šį nelengvą vaidmenį, abejojančių nebuvo, vienintelė abejonė liko – iš kur jis toks atsirado, tai dėsnis ar atsitiktinumas?

Dabar vėl pilna kranksinčių, kad šiandien visai kitokia situacija nei prieš dešimtmetį, kai karščiavo Rusija, o čiaudėjo jos kaimynės, dabar visas pasaulis serga, o svarbiausiu vaistu nuo finansinės negalios laiko kiek įmanoma didesnį išlaidavimą, o mūsiškis „antikrizinis premjeras“ ir toliau gieda taupymo giesmę, kuri jau praėjusiame amžiuje paseno...

Čia labai švelnia forma išdėstyta visa „antikubiliškos“ opozicijos esmė, išsakoma ne tik valdžią praradusių socialdemokratų, bet ir koalicijos partnerių. Ir tai iš dalies suprantama – jeigu „antikrizinis premjeras“ pasirodys esąs teisus, jis ilgam gali įsitvirtinti kaip naujos kartos lyderis. Ką gali džiuginti tokia perspektyva... O kad ji tikra, rodo naujausios sociologinės apklausos – neatsižvelgiant į visuotinį gąsdinimą, kad A. Kubilius numaus paskutines kelnes, auga pasitikėjimas ne tik konservatoriais, bet ir Seimu, net Vyriausybe, kurioje jų dar nėra.

Bet žinia, nuo meilės iki neapykantos – vienas žingsnis. Kai iš tikrųjų prasidės diržų veržimasis, visa meilė netruks išgaruoti. Ir anąkart tik analitikai džiūgavo, kaip grakščiai A. Kubilius išvedė šalį iš krizės. Rinkėjai už tai pasmerkė konservatorius dvi kadencijas sėdėti ant atsarginių suolelio. Dabar vėl krizė – prašom prie vairo.

A. Kubilius į tokią perspektyvą žiūri labai paprastai: šalis neturi kito pasirinkimo. Geriau patiems pasiveržti diržus, negu laukti, kaip kad nutiko latviams ar vengrams, kol Tarptautinis valiutos fondas (TVF) juos priverš. Tada jau priverš iki pat kepenų – vengrų atveju, sako, nueita net iki reikalavimo mažinti pensijas. „Antikrizinis premjeras“ kol kas tenkinasi idėja mažinti įmokas į privačius pensijų fondus. Duok Dieve, kad to užtektų...

Jis pats vis dar tiki, kad paėmus procesą į savo rankas įmanoma išvengti blogiausio, nors slapta, sako, jau šnekantis su koalicijos partneriais: ką darysime, jeigu kitąmet ekonomika smuks ne 1,5 proc., kaip prognozuojama, o kokiais 3 ar daugiau procentų? „Tada jau reikės pjaustyti su mėsom“, – atsidūsta.

Atsidūsta visiškai be džiaugsmo – kai kam vis rodosi, kad kartoja žinomą po rinkimų pasitelkiamą triuką, kai Algirdas Brazauskas, stojęs prie augančios ekonomikos vairo, rėkė apie praskolintą Lietuvą. A. Kubilius nerėkia – jis skaičiuoja, ir šitie skaičiai visai neguodžia. Jis čia pat, be jokių Finansų ministerijos išklotinių, paaiškina, iš kur atsirado tas sakralinis 5,3 milijardo litų, kuriuos reikia susimažinti – kaip minėta, tai saikingai optimistinis scenarijus. O toliau, sako, valios ir ištvermės klausimas.

Čia vėl trumpam grįžkime prie asmenybės. Yra tekę nemažai prisiklausyti nusistebėjimo gaidų, ypač tada, prieš dešimtmetį, kai A. Kubilius iš eilinio politikos biurokrato tapo ryškiu premjeru. Vėliau ta nuostaba duslesniu aidu pasikartojo, kai jis tapo partijos pirmininku – kaipgi taip, vis tiek bus po Vytauto Landsbergio padu...

A. Kubilius tikina, kad jam labiausiai patinka tiesiog dirbti – neatsižvelgiant į tai, kas ir ką apie tave mano: „Tu žinai, ką darai, svarbiau vidinė satisfakcija, negu kaip tave vertina, ar tu toks, ar kitoks, ar organizatorius, ar politikas.“

Krizė – tai galimybė

A. Kubiliui gana dažnai lipinama niūraus intraverto etiketė. Su vienu dalyku jis sutinka – jeigu kompanija neįdomi, tai jo veide neišvengiamai atsispindi. Sakosi pavydįs partijos kolegai Arvydui Vidžiūnui, kuris sugeba labai lengvai su visais bendrauti. Jam tai, prisipažįsta, sudėtingiau: „Neatrandi kontakto – ir nebeieškai.“

Kita vertus, su dutūkstantųjų Ministrų kabineto nariais iki šiol kas vasarą plaukia baidarėmis. Jo taip mėgstami dviračių žygiai po truputį pasidarė tikra politine akcija „Suk į dešinę“, kur susirinkdavo vos ne iki šimto entuziastų. „Va ten, – sako, – turi būti siela – ir mini, ir bendrauji, ir dar su visa kompanija draugauji.“

Dviratis, galima sakyti, tapo politiko A. Kubiliaus vizitine kortele. Sako, kai sekmadienį numini šimtą kilometrų, visus per savaitę susikaupusius stresus išvalai. Net žmoną Rasą, trisdešimt aštuonerių sulaukusią, dviračiu važiuoti išmokė. Dabar lygiai su vyru mina.

Prisiminęs dviračius, Andrius juokauja, kad kebliausia būdavo apsaugininkams, kai jis pirmą kartą buvo premjeras, – drūti vyrai mindavo prakaitą braukdami. Paskui išgudrėjo: „Ar Rasa važiuos?“ – vis klausdavo. Jei važiuos, vadinasi, ir greitis lėtesnis bus, ir atstumas mažesnis.

Paklausta, kokių didžiausių netikėtumų iš savo vyro sulaukė, Rasa Kubilienė atsako: „Su juo niekad nežinai, kuo diena baigsis.“ Ir papasakoja senų dienų įspūdį, kai vienam vaikui buvo šešeri, kitam – treji metai. Sako, įlipam į pirmą pasitaikiusį traukinį, ir važiuojam link Kauno. Lazdėnai – dar ne, Vievis – išlipam ir paneriu namo. Visais vingiais, kol Stirniuose galiausiai „nulūžo“. Ir dabar, sako, jeigu Andrius pakviečia eiti trumpam pasivaikščioti, Rasa aunasi žygio batus.

Paklaustas, kaip jaučiasi antrą kartą lipdamas ant to paties grėblio, t. y. stodamas prie Vyriausybės vairo ištikus krizei, A. Kubilius, kaip ir į daugelį klausimų, atsako: „Normaliai.“ Nebėra to netikėtumo kaip prieš dešimtmetį, tada atrodė: ten dangus, ir tu ten eini tvarkytis. Dabar tiesiog suvoki, kiek reikės energijos ir nervų.

Kaip didžiausią ano buvimo premjeru slogutį A. Kubilius prisimena ne globaliąsias problemas (valdžios aparatas dirba, jei leisi, jis tau ir Vyriausybės programą per dieną parašys, ir viską, tik netrukdyk), o psichologinius trikdžius. Žemdirbiai blokuoja kelius, „Inkare“ moterys badauja. „Kažkaip taip tiesiogiai, asmeniškai priimi, – sako, – atrodo, kad jos tuoj iš bado numirs. Alekną (Sveikatos apsaugos ministrą) per dieną du kartus siųsdavau patikrinti. O tas man kaip psichologas sako: palik jas ramybėje, nesižudys tos moterys.“ Ir įvertina: nebūni psichologiškai tokiems dalykams pasiruošęs.

Šiandien jis puikiai suvokia, kokie sunkumai laukia. Tačiau tikisi ne tik atlaikyti, bet ir grąžinti valstybei prarastą dinamiką. „Man atrodo, kad mūsų genetinė ir mentalinė tvirtybė būdavo, ypač pirmąjį dešimtmetį, tas iš Sąjūdžio ateinantis ir šiaip visos situacijos lemtas dinamizmas. Gyvenimas mus privertė nebijoti jokių permainų.“ O A. Brazausko ir Gedimino Kirkilo laiku to dinamizmo neliko, gyvenimas tarsi po kokiu dangčiu, o po juo – nomenklatūros kvapas.

Tačiau kaip išsklaidyti tą kvapą? Juk sakoma, kad biurokratija galingesnė už bet kurį premjerą. Juo labiau kad ateidamas ministras atsiveda tik vieną pavaduotoją, visa komanda lieka sena.

Į tai premjeras atsako labai paprastai: reikia žinoti, ko nori. Ano pirmininkavimo laikotarpiu jo programa buvo viso labo trys puslapiai, paskubom surašyti. Ir tuos pačius visi stengėsi kuo greičiau užmiršti. Bet, sako, kai turi nors tokius metmenis, gali priminti: juk balsavome, pasižadėjome padaryti tą ir tą... Dabar su koalicijos partneriais pasiektas principinis susitarimas: mažiname biudžeto deficitą penkiais milijardais, o kokiais būdais – tai jau technologijos, ne esmė.

Lygiai kaip ir apskričių skaičius: sako, Vidaus reikalų ministerijos pareigūnai iškart surado šimtą vieną priežastį, kodėl negalima naikinti apskričių. Būsimasis premjeras į tai: man visai neįdomu, politinis sprendimas priimtas, jūsų rūpestis atrasti, kaip tai padaryti. „Jeigu nežinai, ko nori pasiekti, tada, be abejo, gyveni pagal aparato darbotvarkę“, – sako.

Skamba gražiai. Tikėti ar netikėti – kiekvieno apsisprendimas.

Naujasis Lietuvos premjeras neslepia ne tik sunkumų, bet ir vilties: visose šalyse didžiausi sprendimai, nulėmę dešimtmečių sėkmę, buvo priimti būtent krizės sąlygomis. „Kai yra gerai, kokį konsensusą pasieksi? Kokį aukštąjį mokslą reformuosi, kai ir be to ekonomika auga dešimt procentų?“ – retoriškai klausia. Ir primena, kad airiai tol murkdėsi Europos piniguose, kol pateko į didžiausią ekonominę duobę. Tada visos partijos sutarė, kad nebėra išeities, ir ėmėsi reformų. Mūsų kaimynai suomiai po Sovietų Sąjungos žlugimo ir baisaus nedarbo sąmoningai ėmėsi moderniųjų technologijų.

Pavyzdžių visada galima rasti. Tik ar užteks valios bei išminties? Ir tvirtumo – pastarasis kriterijus bene sunkiausiai įgyvendinamas, kai tenka dirbti koalicijoje. Didžiausia savo pirmtako Gedimino Kirkilo klaida A. Kubilius ir laiko tai, kad šis nesugebėjo (ar negalėjo?) suvienyti Vyriausybės – kiekvienas ministras dirba sau, geriausiu atveju, savo partijai, premjeras žada, bet už savo pažadus negali atsakyti. „Toks lietuviškas balaganėlis“, – sako.

Naujasis premjeras bent kol kas nelinkęs leisti tokio balaganėlio. Palinkėkime jam stiprybės, nes nuo to nemažai priklauso ir mūsų visų geresnio gyvenimo viltys.

Andrius Kubilius

Gimė 1956 metų gruodžio 8 dieną Vilniuje

Mokslai

1974 m. baigė Vilniaus 22-ąją vidurinę mokyklą.
1974–1979 m. studijavo Vilniaus universiteto Fizikos fakultete, kurį baigė ir įgijo fiziko specialybę.
1981–1984 m. studijos VU aspirantūroje.
1984–1990 m. – VU laborantas, inžinierius, mokslinis bendradarbis.

Politika

1988 m. įsitraukė į Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio veiklą.

1990–1992 m. – Sąjūdžio atsakingasis sekretorius.
Nuo 1992 m. – visų Seimų narys.

1996–1999 m. – Seimo Pirmininko pirmasis pavaduotojas.
Nuo įkūrimo 1993 m. Tėvynės sąjungos (Lietuvos konservatorių) narys. 2000–2003 m. – šios sąjungos pirmininko pirmasis pavaduotojas, nuo 2003 m. gegužės 24 d. – pirmininkas.

1999–2000 m. – Ministras Pirmininkas.
Nuo 2008 m. – Ministras Pirmininkas.

Kita veikla

Žinių ekonomikos forumo Politikos komiteto pirmininkas. 2001–2003 m. – Žinių visuomenės tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento pirmininkas. Nuo 2001 m. – tarptautinio Baltijos plėtros forumo Tarptautinės patarėjų tarybos narys.
Lietuvos šaudymo sąjungos prezidentas.

Pripažinimas

Apdovanotas Lietuvos nepriklausomybės medaliu, Didžiojo Lietuvos Kunigaikščio Gedimino ordino Komandoro kryžiumi.
Domisi.

Pomėgiai 

Knygos, politologinė literatūra, koncertai, aktyvus poilsis gamtoje.