Popierinės knygos mirtis

Knygos
Knygos
  © Saulius Žiūra / Fotobankas

Europos Sąjunga pradėjo kurti skaitmeninę biblioteką „Europeana“, joje planuojama sukaupti visą Europos kultūrinį paveldą. „Google“ elektroninė biblioteka jau siūlo per 7 mln. knygų, išleistų iki 2004 metų pabaigos. Sausio mėnesį Vokietijoje bus pradėta elektroninių laikraščių gamyba. Ar tai reiškia, kad artėja popierinių knygų (ir apskritai visų leidinių) eros galas?

Atsisėsti vakare į odinį fotelį priešais židinį ir atsiversti gerą knygą – argi tai nėra daugelio svajonė? Ir ne tik atsiversti tą knygą, bet ir pajusti jos svorį rankose, pirštais lytėti jos popierių, išgirsti verčiamų lapų šiugždesį, užuosti specifinį knygos kvapą.

reklama

O ar bandėte skaityti knygą kompiuteryje? Na, gerai, jei tai darėte darbo vietoje, pasislėpę nuo viršininkų – skaityti ekrane gal ir saugiau bei patogiau už popierinę knygą ant stalo. O kaip su nešiojamuoju kompiuteriu fotelyje? Arba lovoje? Ar kitose gana... subtiliose vietose, kuriose žmonės kažkodėl mėgsta skaityti? Turbūt nei patogu, nei gera.

Fotelio sindromas

„Netikiu, kad ir ateityje elektroninė knyga visiškai pakeis klasikinę knygą. El. knyga turi ateitį, bet kitokią, o šį kitoniškumą lemia ekrano ir užrašyto žodžio opozicija, – prieš kelerius metus portale „chronicart.com“ teigė prancūzas kultūros teoretikas, urbanistas Paulis Virilio. – Tai dvi oponuojančios viena kitai sistemos: vienoje pusėje knyga, istorinė sistema su savo praeitimi, atmintimi, o kitoje – el. knyga, nauja sistema, kuri gimdo informatikos pasaulį be istorijos, bet su ateitimi.“

Ši „istorinė sistema su savo praeitimi“ yra gerokai supančiojusi žmonijos rankas: šimtmečių įpročiai ir šimtmečius kauptos popierinių knygų bibliotekos sukūrė tvirtą stereotipą apie knygą ir fotelį, tad visa, kas neturi knygos formos, svorio ir kvapo, yra nuoširdžiai atmetama kaip nepatogu, net rimčiau neįvertinus naujovės komfortiškumo.

Ko tik neprisigalvojo technologijų pasaulis, kad patenkintų „fotelio sindromą“: kuriamas net elektroninis popierius – ploni lapai, kad jie atrodytų kaip popieriniai, tik raidės jame būtų skaitmeninės. Skaitai tokią knygą kaip pačią įprasčiausią, užvertei paskutinį lapą, prijungei prie kompiuterio, paspaudi mygtuką „įkrauti“ – ir štai rankose jau visiškai kita knyga: tuose pačiuose lapuose – kito kūrinio tekstas.

Patogu ir įprasta? Be abejo. Tačiau tokios knygos – dar tik ateitis. Šiuo metu skaitytojams siūlomi technologiškai daug prastesni variantai, apriboti šiuo metu naudojamų medžiagų ir technologijų.

Prieš metus kompiuterininkų pasaulis džiaugsmingai krykštavo dėl pirmosios išties „padorios“ elektroninės knygos „Sony Reader“, delninį kompiuterį primenančio įrenginio, tik didesniu ekranu (įstrižainė – 15,5 cm). 300 gramų sveriančią knygą jau gali nusistverti susirangęs fotelyje, įsimesti prieš kelionę į kuprinę ir t.t. Tiesa, ši knyga teturi vieną lapą – ekraną, kuriame skaitomos knygos puslapius reikia versti vieną po kito įrenginio valdikliais. Nors įprastos knygos koncepcijos neatitinka, bet iš tiesų netgi patogiau.

„Sony Reader“ – toli gražu ne viskas, ką technologijų pasaulis gali pasiūlyti elektroninėms knygoms skaityti. Tinka praktiškai bet kuris įrenginys, turintis ekraną, didesnį už biudžetinio mobiliojo telefono: delniniai kompiuteriai, lengvi planšetiniai kompiuteriai, modernūs mobilieji telefonai (pvz., į „iPhone“ ar „Xperia“ ekranai jau tikrai patogūs), netgi mažieji interneto kompiuteriukai (“Asus EeePC, „MSI Wind“, „Acer Aspire One“ ir t.t.). Tiesa, jie jau gerokai toliau nuo fotelio stereotipo nei „Sony Reader“, tačiau įpratus naudotis suteikia tokį patį skaitymo malonumą kaip ir įprasta knyga.

Įpratimas – antras prigimimas, tad pereiti prie elektroninių knygų tiek žmogui, tiek visai knygų rinkai lengva tikrai nebus. Tačiau įgijus naują įprotį jau popierinės knygos atrodytų nepatogios ir gremėzdiškos. Šis straipsnio autorius antrus metus skaito elektronines knygas „Nokia e61“ mobiliojo telefono ekrane ir, jei yra pasirinkimas, jau mieliau čiumpa elektroninį leidinį nei popierinį. Tam yra priežasčių.

Pirma, knygą elektroniniame įrenginyje daug patogiau „vartyti“: ir laikyti, ir valdyti ją galima viena ranka. Antra, elektroninei knygai nereikia šviesos: ekranas pats šviečia, tad skaityti galima ir vidury nakties nedegant lempelės. Trečia: tokią knygą visada turi su savimi, kišenėje. Nereikia skirtuko: elektroninė knyga „prisimena“, kurį puslapį „užvertei“. Nereikia pieštuko ar lipnių lapelių: norimas prisiminti vietas daug paprasčiau pasižymėti. Ir nereikia net lentynų knygoms laikyti.

O kas sumokės?

Ar matėte knygynuose elektroninių knygų? Gal užsienyje tai ir įmanoma, o Lietuvoje vargiai tokių išvysite. Tačiau jau pats elektroninis formatas lemia kitokią jo įsigijimo formą: el. knygas daug paprasčiau atsisiųsti internetu.

Bėda ta, kad net ir turint kuo skaityti elektronines knygas, ne visada dar turėsite ką skaityti. Palaiminti skaitantieji angliškai ir rusiškai – jiems atviri platūs nemokami (!) interneto lobynai. Lietuviškų knygų palyginti dar nedaug. Pavyko aptikti vos porą didesnių lietuviškų elektroninių knygų svetainių – www.wee.lt (deja, knygos joje įdėtos sunkiai į skaitymo įrenginius perkeliamu formatu) ir http://anthology.lms.lt/links/ll_plius.html.

Norite susimokėti už elektroninę knygą kaip už įprastą? Visada prašom, komercinių elektroninių knygynų (daugiausia, suprantama, anglų kalba) apstu. Tačiau jei siunčiatės nemokamą knygą, net jei esate visiškai įsitikinęs, kad ji nemokama, garantijos, kad nepažeidžiate autoriaus teisių, nėra.

Elektroninėms knygoms populiarėti trukdo ne tik „fotelio sindromas“, bet ir elementarus klausimas – o kas sumokės? Jei knyga elektroniniu formatu plinta nemokamai – vadinasi, nei jos autorius, nei platintojas negauna nieko. Jei norime, kad mėgstamas autorius rašytų naujus kūrinius, užuot ėmęsis komercinių niekų – logiška būtų jam sumokėti už malonumą, patirtą skaitant knygą. Būtų gerai, kad turėtų iš ko atlyginimus darbuotojams mokėti ir leidykla, besirūpinanti, kad mus pasiektų geidžiamos knygos.

Gerai, sumokėkime. Už popierinę ar elektroninę knygą – ne taip jau svarbu. Tačiau esminis skirtumas tarp popierinės ir elektroninės knygos – pirmąja galime pasidalinti su keliais draugais ir giminaičiais, o antrąja – su visa plačiąja interneto bendruomene. T.y. jei nusiuntėte trims draugams įsigytą el. knygą el. paštu – „Perskaityk, gera knyga“ – tai gali reikšti, kad kiekvienas nusiuntė dar trims draugams, kiekvienas iš tų draugų – dar trims ir t.t. Žodžiu, jei vienas skaitytojas įsigijo už pinigus elektroninį knygos variantą – teoriškai tai reiškia, kad jis gali dalintis su visais kitais šią knygą norinčiais įsigyti žmonėmis, o sumokėta bus už vieną vienintelį egzempliorių. Knygų leidėjams toks variantas visiškai netinkamas. Jei autoriaus honoraras priklauso nuo parduotų knygos egzempliorių skaičiaus – jam irgi.

Pajamų iš elektroninių knygų klausimas – bene tiek pat svarbus elektroninių knygų paplitimui kaip ir „fotelio sindromas“. Jei leidyklos būtų suinteresuotos leisti elektronines knygas, jei šių pasiūla viršytų popierinių knygų pasiūlą, mes, skaitytojai, greitai būtume tiesiog priversti keisti įpročius ir čiupti į rankas įrenginį, kurio ekrane gali sušvisti mėgstamo autoriaus tekstas.

Apsaugoti skaitmeninę knygą, kad ją įsigijęs žmogus negalėtų niekam persiųsti? Tai itin nepopuliarus sprendimas skaitmeniniame pasaulyje, paprastai sulaukiantis visuotinio pirkėjų nepasitenkinimo ir tampantis iššūkiu įsilaužėliams – kuris pirmas sugebės įveikti apsaugą. Tad beliktų apeliuoti į skaitytojų sąmoningumą ir tikėtis, kad jie geravališkai mokės už kūrinius, nors juos gali gauti nemokamai. Tačiau pasaulio istorijoje tokio visuotinio sąmoningumo atvejų nepavyksta prisiminti.

Vis dėlto elektroninių knygų vis gausėja, tiek legalių, tiek ir abejotino legalumo. „LiveScience.com“ teigimu, popierinių leidinių atsisakymas būtų viena iš dešimties perspektyviausių aplinką tausojančių technologijų – juk tiek medžių galėtume palikti žaliuoti. Stephenas Kingas vienas pirmųjų pradeda skelbti savo knygų ištraukas internete, Paulo Coelho tik džiaugiasi, kad jo kūriniai nelegaliai plinta skaitmeniniu formatu. „Hewlett Packard“ paskelbia sukūrusi išties pigaus ir gero elektroninio popieriaus prototipą. Sausio mėnesį Vokietijoje bus pradėta masinė Didžiosios Britanijos bendrovės „Plastic Logic“ sukurtų elektroninių laikraščių gamyba. Greitai naudosimės dar neregėto dydžio „Europeana“ ir „Google book search“ skaitinių ištekliais.