Liudas Mikalauskas: žmonių meilės nekeisčiau į jokius pinigus

Liudas Mikalauskas (nuotr. www.lmta.lt)
Liudas Mikalauskas (nuotr. www.lmta.lt)
Laimius STRAŽNICKAS | „Savaitė“
2008-12-27 06:00

Kiekvieną savaitgalį LTV laidoje „Triumfo arka“ persikūnijantis vis į kitą herojų 23-ejų Liudas MIKALAUSKAS nuoširdžiai sako, jog be gerbėjų jo svajonės nueitų perniek.

Ko tavo sieloje dabar daugiau — šventinio džiaugsmo ar vidinio nerimo?

Šiemet kaip niekada nejaučiu Kalėdų nuotaikos. Namie pasipuošiau eglutę, tačiau neturiu laiko ja džiaugtis. Tenka važinėti su koncertais po Lietuvą ir kurti Kalėdų nuotaiką kitiems. Jei ne žmonių nuoširdūs žvilgsniai koncertų metu, tai išvis būtų kaip Grinčui, kuriam Kalėdas pavogė. O dėl „Triumfo arkos“, tai labai jaudinuosi. Labiausiai bijau nuvilti žmones, kurie mane taip nuoširdžiai palaiko. Jei nenuvilsiu, vadinasi, būsiu pasiekęs tai, dėl ko atėjau į šį projektą.

Ką tau reiškia dalyvavimas „Triumfo arkoje“?

Galimybę parodyti tikrąjį meną, kuris mane užbūręs. Įtikinti žmones, kad opera tai nėra taip „baisu“, kaip jiems atrodė anksčiau. Jei mūsų visų dalyvavimas prisidės prie šio žanro sužydėjimo, tai būsime pasiekę daugiau, nei tikėjomės.

Kaip patekai į „Triumfo arką“?

Projekto organizatoriai pakvietė į perklausą, o mano dainavimo pasiklausę keturi kompetentingi muzikai, mane atrinko. Labai stengiausi, nes įvairiuose konkursuose ne kartą teko pastebėti, kad dauguma geriausius kūrinius pasilieka vėlesniems turams, į kuriuos net nepatenka.

Ar šiame konkurse išmokai ko nors naujo?

Kadangi dabartiniame ketvertuke tik du atlikėjai esame nuo pat pradžių, tad sunkiausia yra mums. Teko ne kartą save raminti: morališkai šis konkursas labai sunkus, nes trunka ilgai. Žinoma, turi labai susikaupti prieš kiekvieną pasirodymą, nes tave mato visa Lietuva. Išmokau dar labiau atsiduoti darbui, nes kai tave taip palaiko žiūrovai, privalai jų nenuvilti.

Ar išgarsėjęs sulauki daugiau kvietimų koncertuoti?

Kvietimų padaugėjo, tačiau ne vien dėl šio projekto, nes kviečia tie, kurie kvietė ir praeitais metais. Tikrai neslėpsiu, didelę šio projekto įtaką viliuosi pajusti ateity.

Ar tau, daugelio tarptautinių konkursų nugalėtojui, nebūtų skaudu, jei nelaimėtum šio vietinės reikšmės konkurso?

Šio konkurso tikrai negalima pavadinti vietinės reikšmės, nes dauguma jo dalyvių yra arba daugelio tarptautinių konkursų laureatai arba ne vienerius metus dainuojantys pasaulio scenose. Tad nemanau, kad šis konkursas nusileidžia kai kuriems tarptautiniams konkursams. O pralaimėti, žinoma, skaudu. Man jau ne kartą teko ne tik laimėti, bet ir pralaimėti. Pastebėjau, kad pralaimėjęs pradedu dar daugiau dirbti, bijodamas, kad tos akimirkos nepasikartotų. Nesvarbu, kas laimės šį projektą, jau mes visi labai daug laimėjome. Man svarbu ne piniginis prizas, o žmonių meilė, kurią turiu dabar. Aš jos nekeisčiau į jokius pinigus.

Tau svarbesnė klausytojų ar vertinimo komisijos nuomonė?

Man svarbiau žiūrovų nuomonė. Juk dainuojame jiems. Jei jiems patinkame, galime gyvuoti kaip menininkai. Yra daug dainininkų, kuriuos nežinia už ką vertina profesionalai, tačiau klausytojams ne visada patinka. Manau, jiems blogiau, nes salėse daugiausia klauso ir ploja ne profesionalai, o paprasti žmonės.

Kodėl kartais komisija pašykšti tau pagyrų, tačiau žiūrovai apipila simpatijomis? 

Nežinau... Kyla įvairių minčių, tačiau jos nesusijusios su mano dainavimu. Žinoma, kai padainuoji ne taip, kaip norėjai, sutinki ir su komisijos vertinimais. Tačiau kartais... Ką padarysi... Svarbiausia stengiuosi visada prisiminti jų išsakytas pastabas ir kitą kartą nedaryti to, kas jiems nepatinka. Suprantu, jiems reikia subtilumo, brandumo, o aš dar labai jaunas, mano dainavime vyrauja jaunatviškas maksimalizmas. Manau, žiūrovams tai ir patinka. Man norisi šėlti scenoje, nors pastebėjau, kad dėl komisijos pastabų pradėjau save varžyti ir elgtis scenoje santūriau.

Koks žanras tau arčiausiai širdies?

Opera yra mano didžiausia meilė. Prieš mokydamasis naują operos ariją su malonumu domiuosi personažo charakteristika. Be galo įdomu, kai gali virsti karaliumi, šmeižiku, šėtonu, pagyvenusiu žmogumi... Tada manyje tarsi kažkas užverda, ši muzika tiesiog išprovokuoja natūralų jausmą. To nepasakyčiau apie operetę ar miuziklą. Ten nejaučiu tokio didelio vidinio pasitenkinimo.

Kas pasikeitė tavo gyvenime, kai tave kiekvieną savaitę ėmė rodyti per televiziją?

Žmonės atpažįsta, pagausėjo koncertų, užmokestis už juos truputėlį padidėjo. Tačiau man svarbiausia, kad koncertuose padaugėjo žiūrovų. Būdavo labai keista matyti pilnutėlę salę, o dabar keista, kai matai bent vieną tuščią vietą salėje. Tai didžiausia mūsų meno pergalė ir didžiausias pasikeitimas mano gyvenime.

Gal dėl to kartais pasigirsta balsų, neva, Liudas užrietė nosį?..

Tokie žodžiai mane labai skaudina, skaudina ir mano draugus. Jie mane pažįsta geriau nei bet kuris tai teigiantis žmogus, tad ir jų nuomonė man svarbesnė. Aš tikrai negalvoju, kad esu pasipūtęs.

Kokie žmonės sudaro tavo gerbėjų daugumą? 

Koncertuose pastebiu įvairiausio amžiaus žmonių. Dažnai prieina paprašyti autografo ir jaunas berniukas, kuris pasakoja, kad muzikos mokykloje jau pradėjęs groti klarnetu, ir pagyvenusi moteris, kuri visą gyvenimą vaikščiojo į Kauno valstybinį muzikinį teatrą.

Ar manai, kad dabar, kai tapai populiarus, daug lengviau galėsi susikrauti ir turtus?

Gal juokaujate?.. Mūsų žanro atlikėjams pralobti, manau, neįmanoma. Mes juk ne popatlikėjai. Na, gal pavyks įsigyti naujesnį automobilį, nes manasis „dyzeliukas“ jau prašosi į pensiją. O šiaip nuomojuosi butą Kaune ir kol kas neįsivaizduoju, kaip įsigyti nuosavą. Gal ateityje... Jau pradėjau taupyti šiai savo svajonei. Be to, ne dėl pinigų aš dainuoju, o todėl, kad tai — mano viso gyvenimo svajonė. Aš nesu karjeristas. Antraip jau seniai būčiau pasidavęs provokacijoms išvažiuoti iš Lietuvos. Aš dainuoju, nes tai man patinka ir trokštu dainuoti čia. O tai toli gražu negalima pavadinti jokia karjera.

Kodėl, iš pradžių pradėjęs studijuoti kultūros vadybą, persimetei į klasikinį dainavimą?

Kultūros vadybą pasirinkau bijodamas, kad nebus įmanoma išgyventi iš dainavimo. Esu kilęs iš Tauragės, o ten visada atrodė, kad tie, kurie dainuoja operoje, yra taip aukštai, kad tapti vienu iš jų beveik neįmanoma. Kai atvažiavau į Kauną studijuoti kultūros vadybos, atsirado ir drąsos. Susipažinau su įvairiais atlikėjais ir jų atliekami darbai pasirodė jau pasiekiamesni. Labai džiaugiuosi, kad atsirado mano rėmėjai Rasa ir Edmundas Inokaičiai, kurie finansiškai mane paskatino siekti šios savo svajonės, o puikios dėstytojos Sabina Martinaitytė ir Audronė Eitmanavičiūtė įtikino, kad galiu būti vienas iš jų. Be šių žmonių būčiau neišdrįsęs ką nors keisti.

Ar tavo pasirinkimui iškart pritarė tėvai?

Kai leidausi nuo Aleksoto kalno jau pasirašęs studijų sutartį, baiminausi skambinti tėvams, nes pakeičiau universitetą be jų žinios. Tačiau kai įsidrąsinau ir paskambinau, jie labai apsidžiaugė. Sakė, kad jau seniai apie tai svajoję, tik nedrįsę manęs skatinti. Jie matė, kad aš merdėju pasirinkęs specialybę, kuri nereikalauja jokios kūrybos. Labiausiai apsidžiaugė mano pirmasis dainavimo mokytojas Romualdas Eičas, kuris į mane buvo sudėjęs visas pedagogines viltis ir kurį buvau nuvylęs pasirinkęs savo pirmąją specialybę.

Įstojęs į Muzikos akademiją pasijutai savo kailyje...

Be to, gavau nuostabų kursą, su kuriuo net po ketverių metų puikiai sutariame, verkiame ir juokiamės kartu, padedame spręsti vienas kitam visas gyvenimo problemas. Akademija dabar yra tapusi mano tikraisiais namais, o dėstytojos — tarsi mano šeimos nariais.

Tau tik 23-eji, tačiau esi laimėjęs ne vieną konkursą. Koks laimėjimas tau svarbiausias?

Pavyko laimėti daug tarptautinių konkursų, ypač 2006 metais. Tais metais gavau ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos premiją „Už geriausią metų debiutą“. Kiekvienas tarptautinis konkursas man buvo didžiulė mokykla. Išmokau tvarkytis su milžiniška įtampa, kruopščiai ruoštis pasirodymams. Svarbiausias konkursas laimėtas šiemet. Tai Adamo Diduros operos dainininkų konkursas Lenkijoje, kuriame laimėjau pirmąją premiją. Gavau ir papildomą prizą: vaidmenį Varšuvos nacionalinėje operoje. Dabar tenka dažnai koncertuoti Lenkijoje.

Ar nemanai, kad tavo talentui Lietuvoje greitai pasidarys per ankšta? 

Pasaulio teatruose dainuoti tikrai nesvajoju. Sako kiekvienas randa vietą po saulę, o aš kasdien meldžiuosi, kad ta vieta man atsirastų Lietuvoje. Džiaugčiausi, jei Lietuvai reikėtų manęs taip, kaip man jos.

Kam labiausiai tau stinga laiko?

Tėvams. Gruodžio mėnesį turiu tik vieną laisvą dieną — gruodžio 25-ąją. Tad bent ją praleisiu su jais. Dar nėra buvę tokių metų, kad taip retai grįžčiau namo. Pastaruosius penkerius metus tekdavo per Bernelių mišias būti Kalėdų Seneliu Tauragės bažnyčioje, pamaldose giedoti psalmę, dalinti vaikams saldainius. Tai tapo savotiška tradicija, kurios, deja, pratęsti šiemet nepavyks.

Sakoma, kad apkūniems žmonėms lengviau dainuoti klasikinius kūrinius. Ar neketini „pataisyti“ savo figūros?

Po kiekvieno koncerto prie manęs prieina kas nors ir pasako: „Toks „kūdas“, o taip storai dainuoji“. Aš visada juokais atsakau, kad laikausi dietos, nes noriu tapti liesiausiu pasaulyje bosu. Juokas tai ar ne, tačiau pastaruoju metu man tai labai sekasi, nes dar numečiau svorio ir dabar sveriu 65 kg.

Koks buvai vaikystėje?

Manau, buvau geras vaikas. Tėvai manimi visada pasitikėdavo, išleisdavo visur. Mokiausi gerai, lankiau muzikos mokyklą, tad šlaistytis po gatves neužtekdavo laiko, o ir noro nebuvo. Turėjau ir antrą tėtį — pirmąjį dainavimo mokytoją R.Eičą. Jis dažnai mane auklėdavo, kai norėdavau išklysti iš teisingo kelio. Kartą buvau net pradėjęs dainuoti roko grupėje, tačiau turėjau baigti šią man tada malonią veiklą, nes gavau velnių nuo jo.

Kokie dėstomi dalykai labiausiai patiko?

Baigiau mokyklą 9,5 balo vidurkiu. Labai patiko matematika — valstybinis egzaminas buvo įvertintas 99 procentais. Aukštesnėse klasėse pamėgau ir istoriją, iš kurios egzamino gavau 98 procentus. Buvau realas: chemija, matematika buvo man ne mokslai, o pomėgis. Labiausiai nemėgau užsienio kalbos, tačiau pradėjęs studijuoti Muzikos akademijoje pastebėjau, kad šis dalykas man labai svarbus. Mokykloje buvau nusiteikęs nacionalistiškai ir nesimokiau rusų kalbos, o dabar teko jos pramokti per labai trumpą laiką.

Kada pradėjai draugauti su muzika?

Nuo šešerių. Kartą mokytojas R.Eičas atėjo su akordeonu į mano pirmąją klasę ir tikrino visų berniukų balsus. Sakė, kad aš neturiu klausos, tačiau stiprų balsą, nes rėkiau be proto, tad jis paėmė mane į savo berniukų chorą. Manė, kad pavyks mane perauklėti.

Kokios muzikos dažniausiai klausaisi norėdamas atsipalaiduoti?

Aktorių trio.

Kaip mėgsti leisti laisvalaikį?

Jį leidžiu su savo mergina Sigita. Kartu važiuojame arba pas mano tėvus, arba pas draugus į sodybą ant ežero kranto. Pirtis yra mano silpnybė, o ten ji puiki. Išsivanoju vanta, įšoku į ledinį ežerą. Dar bokalas šalto alaus!

Paminėk bent tris dalykus, kurie tau šiais metais buvo svarbūs?

Suradau nuostabią merginą, laimėjau Adamo Diduro konkursą. Negaliu nepaminėti ir „Triumfo arkos“.

Kam labiausiai norėtum padėkoti už savo sėkmę?

Pirmiausia — Dievui. Kad neapleidžia manęs ir veda svajonės link. Antra, savo nuostabioms pedagogėms S.Martinaitytei ir A.Eitmanavičiūtei. Be jų palaikymo, nežinau, ar būčiau atlaikęs tą psichologinę įtampą. Trečia, visiems mane palaikantiems žiūrovams. Tik jie mane skatina vis labiau stengtis.

Ar dažnai pagalvoji apie šeimos kūrimą?

Atspėjote. Žinoma, svajoju apie mylinčią šeimą. Mano puikus draugas, taip pat „Triumfo arkos“ dalyvis Egidijus Bavikinas, šiemet susilaukė dukrytės, tai aš jam taip baltai pavydžiu. Na, ateis ir mano laikas. Svajoju apie namelį Kauno rajone su sodu, kuriame išpilčiau smėlio takučius. Pasistatyčiau pavėsinę, o šalia jos augtų mano mylimas lietuviškas beržas. O ką jau kalbėti apie mylinčią žmoną...

Koks esi žmogus? 

Darbštus, mylintis, nuoširdus, draugiškas... menininkas. Išsiblaškęs, mėgstu alų, bijau kraujo.

Kur sutiksi Naujuosius?

Su Sigita Poznanėje. Esu ten pakviestas miesto teatre dainuoti naujamečiame koncerte. Tą svarbią naktį negaliu be meno! Visiems linkiu malonių ateinančių metų. Svarbiausia linkiu jaustis teisiais prieš save. Lai visi jus supantys žmonės leidžia jums gyventi taip laimingai, kaip norite. Ačiū visiems, kad leidžiate man gyventi taip jau dabar.