Penki dalykai, kurių nežinojote apie inkviziciją

Inkvizicija (nuotr. hrphotocontest.com)
Inkvizicija (nuotr. hrphotocontest.com)
Alfa.lt
2009-01-02 00:05

Atrodo, kad mokykloje mums apie inkviziciją pasakojo visą amžinybę, bet, nors mokytojai stengėsi, vis tiek liko neatskleisti keli svarbūs dalykai. AskMen.com rado penkis faktus apie inkviziciją, kurių tikriausiai nežinojote:

1. Ispanų inkvizicija nebuvo didžioji inkvizicija

Daugelis mano, kad ispanų inkvizicija buvo pati žiauriausia inkvizicija, tačiau ji buvo tik bendro judėjimo dalis, vietinė didžiosios inkvizicijos tarnyba. Inkvizicija prasidėjo maždaug XIII amžiaus pirmojoje pusėje Pietų Prancūzijoje. Inkvizitorių veikla plėtėsi į Italiją, Vokietiją, vėliau atsirado ir tolimose kolonijose, tokiose kaip Meksikoje ir Peru. Popiežius leido surengti ispanų inkviziciją tik 1478 metais, kai bendroji inkvizicija vyko jau beveik 250 metų.

2. Žydai nebuvo inkvizicijos objektas

Dažnai daroma klaidinga prielaida, kad inkvizicija išskirtinai atliekama žydų tikėjimą išpažįstantiems piliečiams. Tačiau tai toli gražu netiesa. Iš tikrųjų katalikų bažnyčios jurisdikcijai priklausė tik tie, kurie buvo krikštyti krikščionys. Kadangi inkvizicijos tikslas buvo atsikratyti arba pamokyti eretikus, jų žiaurumo objektas buvo „neteisingai“ praktikuojantys katalikai ir žydai bei musulmonai, atsivertę į krikščionišką tikėjimą, bet slapta grįžę prie senosios religijos. Inkvizitoriai smarkiai persistengė gaudydami religijos „nešvarumus“: musulmonas, užsisakęs kuskuso viešoje smuklėje, buvo traktuojamas kaip tariamas eretikas.

3. Vis dar egzistuoja inkvizicijos institucijos

Paskutinė inkvizicijos auka, pasmerkta mirčiai, buvo pasmaugta 1826 metais, o ispanų inkvizicija formaliai buvo panaikinta 1834 m. Tačiau katalikų bažnyčios biurokratiniame aparate vis dar egzistuoja inkvizicijos teismus kontroliavusi institucija – Šventoji Tikėjimo doktrinų kongregacija. Jos pagrindinė funkcija yra saugoti katalikų pasaulio tikėjimo ir moralės doktrinas. Nors kongregacijos tikslas yra išlikęs toks pats kaip ir inkvizicijos laikais, galime džiaugtis, kad bažnyčios naudojamos įtakos priemonės tikrai sušvelnėjo.

4. „Trečiasis laipsnis“ – inkvizicijos palikimas

„Trečiojo laipsnio“ procedūra – žiauriausias tardymo būdas. Dabar jis aptinkamas tik kriminaliniuose trileriuose: kietas policininkas, iš įtariamojo bandydamas išgauti svarbios informacijos, jį šiek tiek padaužo. Frazė „trečiojo laipsnio“ tardymas atspindi per inkviziciją naudojamą žargoną. Inkvizitoriai vertino eretikų nusikaltimus pagal penkių laipsnių skalę. Kuo aukštesnis laipsnis, tuo žiauresnis tardymas. „Pirmasis laipsnis“ leido inkvizitoriui auką nurengti ir parodyti jai kankinimo prietaisą. „Antrasis laipsnis“ leisdavo tardytojui panaudoti kankinimo prietaisą tokiam laiko tarpui, per kurį jis suspėdavo sukalbėti maldą. „Trečiasis laipsnis“ leido kankinti neribotą laiko tarpą. Pasiekusi „penktąjį laipsnį“ auka išropodavo iš kameros praradusi daug kraujo, su sulaužytais kaulais arba be kurios nors galūnės.

5. Bet kuris Didysis inkvizitorius patvirtintų: „Waterboardingas“ yra kankinimo priemonė