Planas – chuliganas

Rūta Grinevičiūtė
Rūta Grinevičiūtė

„Permainų koalicijai“ jau turėtų skaudėti sprandą nuo „grūšių“ už jos krizės įveikimo planą. Ir kodėl neturėtų skaudėti, jei tame plane visa atsakomybė už krizę perleidžiama mums, eiliniams duonos valgytojams? Ir mokesčiai auga tik mums, ir socialinė parama pjaunama tik nuo mūsų biudžetų, algos įšaldomos irgi – tik mums arba tiems, kurie dirba mums – mokytojams, dėstytojams, gydytojams.

Kiaulystė, o ne planas. Tarėsi, tarėsi, bet nesugebėjo bent jau „dėl akių“, vardan to, kad krizė visiems skaudėtų vienodai, bent jau dividendus 20 proc. apmokestinti ir „įsodrinti“. Kur tau jie apmokestins! Juolab privers dividendus gaunančius solidariai prisidėti prie socialinio draudimo. Juk dividendai – turtingųjų alga, o turtingųjų lūkesčių nuvilti negalima, nes jie yra valstybės pamatas, pilioriai ir stogas. Nusivylęs verslininkas gali išsitraukti savo plytą iš valstybės pamato ir nusinešti ją ten, kur jam labiau apsimoka. Čia jo šventa teisė.

Likusieji turi tik šventas pareigas.

Taip jau buvo bent porą kartų per atkurtos nepriklausomybės laikus. Komunistai, eldėdėpistai, o dabar – socialdemokratai valstybę praskolina, dešinieji ateina atstatyti pajamų ir išlaidų balanso. Radikaliausiai iš visų to siekę A. Abišala, 1991–1992 m. žiemą užšaldęs radiatorius.

Šią žiemą atėjo laikas pamoką kartoti. Valdovų rūmai, valstybės lėšomis statomi vandens pramogų parkai, stadionai, „universalios arenos“, Guggenheim'ai, milijardinė pinigų plovykla – „Vilnius – Europos kultūros sostinė“. Maža? „Leo LT“ dovana maksimų berniukams. Dar trūksta? Sutartinai ir sąmoningai išpūstas nekilnojamojo turto rinkos burbulas. Valstybė kompensuoja palūkanų dalį, bankai skolina nebodami klientų mokumo, nekilnojamo turto spekuliantai („vystytojai“) kelia kainas iki beprotybės.

Mes galvojome, kad tai – ne apie mus. Nėjome, neprotestavome. Priešingai, leidome pjudyti tuos, kurie mėgino gintis ir gynė mus. A. Račas, rinkęs parašus prieš „Leo“ monstro kūrimą, judėjimas „Lietuva be kabučių“, gynęs Vilnių nuo akiplėšiškos privatizacijos, Naujoji kairė... Durneliai. Arba papirkti...

Nes juk sveiko proto žmonės parsiduoda arba yra verslininkai. Pastarasis žodis reiškia ne gebėjimą ką nors pasiūlyti rinkai, kad ji tam kažkam neatsispirtų. Žodis „verslas“ lietuviškoje vartosenoje reiškia gebėjimą prieiti prie valdžios ir nusipirkti privilegiją, pavyzdžiui, plėsti milžiniškų prekybos centrų tinklą ir naikinti pavienius, smulkius bandytojus išgyventi ne valstybės sąskaita. Smulkus – tai jau ne verslas, smulkus yra kvailys patentininkas, kurio kitų metų sausio 1 d. nebeliks.

Tokios valstybės gyvenimo ir išgyvenimo logika diktuoja tai, kas parašyta naujosios valdančiosios daugumos krizės įveikimo plane. Norint išsaugoti valstybę, kilus krizei reikia veržti diržus, reikia pradėti gyventi realybėje – pagal pajamas, kurios, be abejo, yra labai mažos. Ir didžiausią kainą sumokės tie, kuriuos mušė, o jie tylėjo. Kurie nepasirašė prieš „Leo LT“, kurie neprotestavo, kai jų pinigais buvo statomi ne vaikų darželiai, bet Valdovų rūmai. Mokės tie, kurie nematė bėdos, t. y. tylėjo, neprotestavo, kad mokytojai, gydytojai, socialiniai darbuotojai gauna pensijos dydžio algas, o aukštoji biurokratija ir jos globojamos dujotekanos, maksimos, eikos ir bankai auginasi neuždirbtų, o po politikos kilimu susiveiktų turtų lašinius.

Žinoma, galima turėti vilties, kad tie, kurie gelbės valstybę subalansuodami jos biudžetą, pagailės ir mūsų. Galima pasapnuoti, kad naujoji valdžia padalins atsakomybę už krizę visiems tolygiai. Pavyzdžiui, ne Europos Komisijai, o savai vyriausybei pareikalavus VP dešimtukas sumokės visą kainą už dalį energetinio monopolio. Tegul sumoka kelis milijardus, tegul išparduoda dalį turto, tegul susimažina apetitus.

Tegul savo dalį sumoka ir bankai bei nekilnojamo turto spekuliantai. Doras Seimas jau pirmąją darbo savaitę pakeistų įstatymus, leidžiančius ir už menkas skolas bankams, energetinėms bendrovėms išmesti šeimas su vaikais net ir iš vienintelio jų būsto. Mano galva, bankai privalo prisiimti bent dalį nuostolių už tai, kad kartu su valdžia ir spekuliantais pūtė nekilnojamojo turto burbulą.

Tegul dabar atsipjauna nuo savo pelno lašinių ir neaugina palūkanų tiems, kuriuos, manau, sąmoningai apgavo! Labiausiai – jaunas šeimas, kurios, sumokėjusios pusę milijono už butą kartoninėmis sienomis, iki amžiaus galo įsipareigojo vergauti bankui. Sąžininga valdžia, mano galva, padalytų atsakomybę visiems šito veiksmo dalyviams.

(Rašau tai drąsiai, nes tuomet, kai šitas kainų burbulas tik buvo pučiamas, su kolegomis parengiau keliolika laidų, kuriose buvo dėstomi argumentai nesiskolinti, nepirkti, nepasiduoti psichozei. Tada mane vadino „papirkta“, „kvaile“, „paksiste“, kuri neigia laisvą rinką. Dabar laisva rinka baigia paneigti pati save.)

Dar būtų neblogai, jeigu naujoji valdžia, atimdama iš smulkių verslininkų patentus, nestumtų jų iš Lietuvos, bet suteiktų jiems erdvės apribodama prekybos centrų veiklą savaitgaliais ir vakarais. Tegul tada prekiauja mažieji, tegul išgyvena.