Juozas Baranauskas: naktimis sapnuoju televiziją

Juozas Gediminas Baranauskas (nuotr. www.lrs.lt)
Juozas Gediminas Baranauskas (nuotr. www.lrs.lt)
Regina Mikalauskaitė | „Savaitė“
2008-11-14 06:00

Dar tik aušta rudeniška diena. Virš Neries driekiasi pilkšvas rūkas. Dar būtų saldus miegas, bet jau bunda vyturiai. Ankstyvas paukštis ir Juozas Baranauskas. Tyliai papusryčiauja, palieka miegančią žmoną ir ant pirštų galų ištipena iš namų.

Rytmečio kelionė — į Kalvarijų turgų. „Pas ponią Zitą iš Ukmergės — labai skani varškė. Ukmergiškė sako, kad mane dar prisimena iš televizijos laidų. Į turgų ir atgal einu pėstute, kaip patarė mane operavęs chirurgas Giedrius Uždavinys“, — kalba buvęs ilgametis Lietuvos televizijos diktorius, ypač gerai pažįstamas vyresnės kartos žiūrovams. Dabar jam — 72-eji. Moterų širdis virpinęs tuometinis gražuolis dabar atrodo griežtesnių veido bruožų, o ir šypsena lyg skausmingesnė. Gyvenimas žmogui sveikatos nepridėjo, greičiau negailestingai atėmė.

reklama

Tėvas nežinojo, kelintoje klasėje mokėsi

Juozas išaugo be mamos. Susirgusi nepagydoma liga, ji paliko du našlaičius: aštuonerių metukų Juozą ir jaunesnį Romualdą, vėliau dirbusį operatoriumi Lietuvos televizijoje.

„Vaikystė buvo sunki. Prisimenu, didžiausia mano svajonė buvo pavalgyti. Tėvas blaškėsi po kelis darbus, mumis, savo vaikais, menkai rūpinosi. Nelabai domėjosi ir mudviejų su broliu mokslais. Net nežinojo, kelintoje klasėje mokiausi. Verčiausi sunkiai, tad nutariau stoti į tuomet vadinamą Darbo jaunimo mokyklą ir dirbti. Turėjau už ką bent maisto nusipirkti. O tėvas sugebėjo iškrėsti „pokštą“ — vedė dvidešimčia metų jaunesnę bendradarbę, labai gražią merginą iš alaus daryklos, kur abu dirbo. Bet... Nenoriu apie tai kalbėti“, — atsiduso vyriškis, prisiminęs vaikystę.

Tolesnė biografija tęsėsi Rygos karo mokykloje, vėliau — Vilniaus universiteto Teisės fakultete. Išvengęs tarnybos sovietinėje kariuomenėje, jaunuolis ėmė stotis ant kojų.

Kojas šaldė vandens dubenyje

Lietuvoje pradėjo žybsėti pirmųjų televizorių ekranai. Ir Juozas Baranauskas, metus išdirbęs radijuje, buvo paskirtas besikuriančios televizijos pirmuoju diktoriumi. Prisipažįsta, kad nelabai norėjo palikti radiją — patiko ten, o čia laukė nežinia. Bet sutiko.

Įsimintina data buvo 1957 metų balandžio 30 diena: iš Vilniaus buvo transliuojama pirmoji Lietuvos televizijos laida.

„Laida prasidėjo 19 valandą 45 minutės. Nerimas ir baimė mus, darbuotojus, kaustė visą dieną. Kaip pavyks? Juk „eisim gyvi“, kaip tada sakydavo, eteris tiesioginis, jokių vaizdo įrašų nebuvo. Mus matė tik 32 televizorių savininkai. Laida buvo transliuojama iš mažutės studijos. Pirmą kartą į mikrofoną prabilau taip: „Dėmesio! Kalba ir rodo Vilnius. Labas vakaras draugai žiūrovai. Pradedame Vilniaus televizijos bandomąją programą“. Tekstą prisimenu iki šios dienos, nors praėjo daugiau nei penkiasdešimt metų. Po to parodėme meninį ir kažkokį mokslo populiarinimo filmą. Tuo mūsų pirmoji programa ir buvo baigta. Jaučiausi susijaudinęs nuo įtampos, bet laimingas, kad pirmasis „išėjimas į eterį“ pavyko“, — pasakoja Juozas Baranauskas, kurį būtų galima pavadinti ir pirmąja televizijos žvaigžde, nors tada žvaigždėtųjų dar nebuvo.

Ekranas apnuogina žmogų

Juozas Baranauskas jausdavo didžiulę atsakomybę. Įtampa, nervai vargindavo diktorių. Niekada laida nebūdavo patenkintas. Vis rasdavo trūkumų. Kadangi vaizdo įrašų, kad galėtum į save pažiūrėti iš šalies ir klaidas pamatyti, nebuvo, tai mokėsi savotiškai — iš kitų klaidų. „Kitų klaidas, jiems nežinant, prisiimdavau sau, taisydavau, kad jų nekartočiau. Eteris — žiaurus: parodo ne tik išorę, bet ir žmogaus vidų. Tai žinodami kai kurie kviestieji pašnekovai neidavo į televiziją. Ekranas taip panuogina žmogų, kad neįmanoma apsimesti, neturi už ko pasislėpti. Sakyčiau, kad ekranas yra žiaurus išmėginimas, nes įžvalgesnis už rentgeną“, — buvęs diktorius dėstė savo darbo subtilybes.

„Jaudinimosi kadre įveikti vis dėlto nesugebėjau“ — prisipažino Juozas. Kadaise jis sakė, kai prieš kamerą nebesijaudinsiąs, jausis ekrane nereikalingas. Dirbo televizijos diktoriumi 36 metus. Skaitė ne vien žinias. Aukštas, gražus diktorius vedė ir tuomet žiūrovų mėgstamus didžiulius žemdirbių konkursus, kai, pasak jo, į televiziją „suvažiuodavo visa Lietuva“, vyko ir įdomūs pramonės darbuotojų, būsimųjų darbininkų, turėjusių savo laidą „Pamaina“, konkursai, daug masinių renginių, reikalaujančių profesionalios vedėjo rankos.

Skaitydavo tariamam žiūrovui

J.Baranauskas už ekrano neįsivaizdavo minios klausytojų. Jis „matė“ vienintelį savo žiūrovą: pagyvenusį, vidutinio išsilavinimo, įdėmiai jo klausantį. „Tas žmogus atrodė lyg mano antrininkas, sakantis, kas gerai, o ko man trūksta“, — prisiminimais dalijosi Juozas.

Buvo ir juokingų atsitikimų. Plačiai pasklido nuotrauka, kur diktorius J.Baranauskas sėdi kadre, o ant grindų — dubuo su vandeniu, kuriame mirksta kojos. „Merkdavome kojas į dubenį su šaltu vandeniu, nes studijoje būdavo 40 laipsnių karščio, o mes sėdėdavom suplukę su privalomais kostiumais. Juokingiausia būdavo, kai reikėdavo užleisti vietą kokiam nors pašnekovui. Tada diktorius turėdavo keturpėsčias iššliaužti iš studijos taip atsargiai, kad kamera netyčia to neparodytų visai Lietuvai“, — juokėsi Juozas.

Žiūrovai mylimiems diktoriams už jų profesionalumą, puikią kalbos kultūrą, malonų balsą atsidėkodavo nuoširdžia meile. Tik vieno nežinojo žiūrovai, kad, pasak J.Baranausko, televizijos žmonės tada gaudavo „sočiai“ radiacijos.

„Po „Panoramos“ pareinu namo, valgau vadinamuosius naktipiečius, nes dieną nepavalgysi. Jausdavausi išsekęs, jėgų nebūdavo“, — pasiguodė darbo sunkumais.

Tačiau gavęs poilsio dienų jomis ilgai nesilepindavo. Ir vėl žiūrovai matydavo savo mylimą diktorių, vėl moterys siųsdavo laiškus su meilės prisipažinimais, kviesdavo į pasimatymus. Juozas sako, kad tų laiškų turi iki šiol.

Per ilgai užsibuvo televizijoje

„Sūnaus Evaldo gimimas buvo laimingiausias įvykis mano gyvenime, — sako J.Baranauskas. — Jis — Lietuvos televizijos bendraamžis, gimė jos kūrimosi dienomis. Sūnus — chirurgas ortopedas, turi dukrą ir du sūnus. O jaunėlė mano dukra Erika — pianistė, muzikos mokytoja.“

Juozas Baranauskas pasiguodžia, kad per ilgai dirbo televizijoje. „36 metai — ilgas laiko tarpas, pusė gyvenimo. Sulaukiau ir pripažinimo, ir nusivylimų. Per ilgai tarnavau tuometei sovietinei ideologijai. Televizija pakenkė ir mano sveikatai — pasekmes jaučiu iki šiol“, — atvirai pasakoja Juozas, tačiau išsamiau pasakoti apie jį puolusias ligas nelinkęs.

Klausiu, ar grįžtų į televiziją, jei stebuklingosios jėgos sugrąžintų jaunytę. „Grįžčiau, — nustebina šypsodamasis Juozas Baranauskas. — Bet nedirbčiau taip ilgai, kiek dirbau. Pabūčiau dešimt metų ir išeičiau. Televizija ir taip giliai įėjo į mano gyvenimą. Kaip iš teatro išėję aktoriai sapnuoja sceną, taip aš naktimis sapnuoju televiziją. Kiekvieną naktį.“

Apie švytinčias moteris

Gražus, simpatingas ir elegantiškiausiu vadintas Lietuvos televizijos diktorius, vakarais pasirodydavęs ekrane, traukė ne vienos moters dėmesį. Ne viena jų savo kerais stengėsi Juozą sužavėti. Tad ir cituoju viename interviu perskaitytą garsaus Lietuvos mikrochirurgo Kęstučio Vitkaus atsakymą į klausimą, kas yra meilė.

Medikas teigė, kad meilė — tai baltymas, kuris nežinia kodėl sintetinasi, kai žmogus sutinka kitą žmogų, Pasak jo, įsimylėjimas — tai patologinė būsena, kai žmogus elgiasi nesuvokiamai kvailai. Bet tas baltymas ima irti ir suyra per metus.

Juozas išklauso tuos samprotavimus, patyli, o paskui pasipiktina: „Tai moksliniai išvedžiojimai. Niekai apie uos yrančius baltymus ir panašiai. Meilė visai kas kita“.

„Kas gi ta meilė?“ — nenurimstu. „Meilė — aistra“, — girdžiu vyrišką ir lakonišką atsakymą. „Kokia, tavo nuomone, yra ideali moteris?“ — klausinėju toliau. „Moteris turi būti moteriška. Ji turi švytėti. Mano žmonelė visada švyti. Ir jaunystėje švytėjo, ir dabar. Juk jau auksines vestuves šventėme.“

Pasidomiu, ar žmona nesisielojo dėl gerbėjų dėmesio. „Manau, ji nesidomėjo tomis gerbėjomis, nes daug dirbo ir neturėjo tam nei laiko, nei noro. Net mano vadinamųjų gerbėjų laiškų ji neskaitydavo.“

„O kokia moteris gražiausia?“ — vėl grįžtu prie moteriškumo temos. „Aistringa“, — išgirstu atsakymą. Sakau, kad teigiama, jog moters širdis — ne akmuo. O kaip jam atrodo? Juozas atsidūsta. „Būna ir akmuo, — tyliai sako. — Tai nejautrios moterys, medinės. Esi priverstas su tokia elgtis panašiai. Tau nepavyks sužadinti jos jausmų. Moteris visuomet turi apgaubti vyrą šilumą, meile.“

Nepatinka atlapaširdžiai

Daugelį metų televizijoje dirbęs Juozas Baranauskas sako, kad nejaučia savo amžiaus. Atrodo, kad jam penkiasdešimt. Gal dėl to nepasidavė metams, kad gyveno aktyviai net išėjęs iš televizijos. Vieną kadenciją dirbo Seimo nariu, paskui — Aukščiausiajame teisme. Lyg prisiminęs kadaise įgytą teisininko profesiją. Dabar jau ketverius metus nebedirba. Pensininkas. Nors toks statusas kažkaip nedera šiam žmogui. Apgailestauja, kad nebeturi šuns Džilio, anksčiau praskaidrindavusio jo dienas.

Juozas save vadina racionaliu žmogumi — turi pamatuoti, įsitikinti, o tada veikti. Ką sumano, stengiasi įgyvendinti. Nors utopinių planų neturi. Vadovaujasi programa minimum ir maksimum. Racionaliam mąstymui gal padeda ir nuo vaikystės lydinti meilė matematikai.

Sugraudinti Juozą lengva, to jis neslepia. Tačiau vyrišką jo ašarą retas matė. Nemėgsta atlapaširdžių žmonių. Nevertina jų. Tikina, kad ir pats atlapaširdis niekuomet nebuvo. „Esu sąžiningas, doras, — sako. — Man dorovė yra svarbiausia gyvenime.“

Juozas labiausiai vertina savo šeimą. „Verčiuosi per galvą ir viską darau tik dėl jos. Dar sovietmečiu turėjau antrą darbą, nors oficialiai dirbti antraeilėse pareigose buvo draudžiama“, — prisipažįsta.

Didžiausias noras

Susipažinę šokių vakare, Juozas ir Stanislava gražiai nugyveno ilgą gyvenimą. „Žmona — mano pirmoji ir tikroji meilė“, — prisipažįsta vyriškis žiūrėdamas į savo Stanislavą, vaišinančia mus kava ir pačios keptu nuostabaus skonio obuolių pyragu.

Už automobilio vaito Juozas sėda tik tada, kai reikia nuvažiuoti į sodą prie Žaliųjų ežerų. Stebisi, kad šiemet daug obuolių užderėjo. „Po medžiais tiek antaninių pribyrėję, kad nežinome kur dėti“, — pasakoja.

„Kokia tavo, Juozai, didžiausia dovana vaikams?“ — klausiu. „ Manu, kad didžiausia dovana jiems — tai meilė, rūpinimasis, dėmesys“, — atsako tėvas ir senelis. Prisipažįsta: kai sūnus ir dukra buvo dar vaikai, buvęs jiem griežtas, bet teisingas. „Jiems buvo leista pereiti iki vienuoliktos ar dvyliktos, ir jie pareidavo. Jei kur užtrukdavo, skambindavo, — pasididžiuoja.

Dabar sūnus ir dukra su savo šeimomis gyvena atskirai. Juozas su žmona liko vieni erdviame bute. Jiedu pasikalba apie gyvenimą, pasižiūri televizijos laidas, daugiausia tas, kuriuose mažiau smurto. O vakare jiedu mėgsta žiūrėti pro langą. Iš penkto aukšto gerai matyti Konstitucijos prospekto dangoraižių žiburiai, o mėnulis apšviečia miestą, kuriame per gyvenimą tiek daug visko įvyko.

Koks dabar didžiausias Juozo Baranausko noras? Ištvėręs sunkias operacijas, jis neprarado meilės žmogui, Tėvynei. Sako: „Dabar labiausiai trokštu sveikatos“. Ir neiškenčia neprisipažinęs, kad labiausiai gailisi, jog netapo diplomatu: „Apie diplomatiją svajojau visą gyvenimą. Bet neteko...“