„Pasaulio vyriausybė“ – tai Bilderbergo klubas

Antikvarinė kėdė
Antikvarinė kėdė
  © „Lietuvos žinios“
Arūnas Marcinkevičius | „Savaitė“
2008-11-09 08:00

Po Antrojo pasaulinio karo amerikiečiai suvokė: vien karinių bazių Senajame kontinente ar Vakarų gynybos bloko NATO maža. Reikėjo nematomos rankos, kuri valdytų kur kas daugiau.

Kaip amerikiečiai pasiliko Europoje

Šių metų birželio 5-8 d. Virdžinijos valstijoje, netoli Vašingtono, įvyko eilinis metinis Bilderbergo klubo narių susirinkimas. Tai itin slaptas klubas, tarp savo „globaliojo elito“ narių turintis politikų, finansininkų, transnacionalinių korporacijų atstovų, slaptųjų tarnybų vadovų bei patikimų žurnalistų. Kaip visada, plačiajai žiniasklaidai nebuvo išplatinta jokios informacijos. Tad kas gi tai per „Džeimsų Bondų“ klubas, apie kurį tiek mažai žinoma?

Tokio klubo įkūrimo iniciatoriai buvo amerikiečiai. Po antrojo pasaulinio karo jie labai jau nenorėjo palikti strategiškai jiems svarbaus kontinento — Europos, o ir sovietinės invazijos grėsme buvo gana reali. 1954 metų gegužę Olandijos mieste Osterbeke, viešbutyje „Bilderberg“ (taip atsirado ir organizacijos pavadinimas) įvyko pirmasis šio klubo susirinkimas. Kadangi jau tuomet europiečiai buvo gana priešiškai nusiteikę ir prieš Amerikos vyriausybę, ir jos slaptąsias tarnybas bei armiją, šįkart amerikiečiai pasielgė gudriau. Minėtąjį klubą tarsi subūrė transnacionalinių korporacijų (TNK) — ir būtent europietiškosios „zonos“ — vadovai. Tam iš pradžių netgi buvo įkurtas klubas „Aljansas“, kuris vėliau ir virto Bilderbergo grupe.

Klubo pirmininku buvo išrinktas Olandijos karalienės vyras, o bendras narių skaičius buvo 80 žmonių. Tai D.Rokfeleris, jo fondo prezidentas, Karnegio fondo prezidentas, Rotšildų, Šrioderio bankų atstovai, Londono karališkojo tarptautinių santykių instituto ekspertai, pora vadovaujančių redaktorių iš „New York Times“ ir, aišku, CŽV analitikų. Vienas iš pagrindinių šio susibūrusio klubo uždavinių buvo sukurti europietišką supervalstybę su vienu centriniu banku ir vieninga valiuta. Ir visa tai, aišku, kontroliuotų JAV. Ateities tikslai buvo dar globalesni — iš europinės erdvės išsiveržti į pasaulio platumas. Tai yra — valdyti visą pasaulį.

Klubas kaip masonų ložė

Bilderbergo klubas „sukonstruotas“ kaip tipinė masonų ložė, tai yra, griežtos piramidės principu. Jo struktūrą sudaro trys pagrindiniai ratai. Išorinis ratas yra pakankamai platus ir vienija apie 80 proc. visų šio klubo susirinkimuose dalyvaujančių asmenų. Šio rato nariai žino tik dalį klubo vykdomos (o juo labiau kuriamos) strategijos bei siekiamų tikrųjų tikslų. Antrasis ratas jau yra žymiai uždaresnis. Tai Valdymo komitetas (apie 35 asmenys), kuris valdo apie 90 proc. Bilderbergo klubo informacijos.

Pats siauriausias ratas — Konsultacinis komitetas, kuriame yra vos dešimt narių. Būtent jie ir žino tikruosius klubo tikslus, formuoja strategiją. Kaip taikliai dar 1975 m. pastebėjo italų žurnalas „Europeo“, „nepaisant sudėties margumo, apskritai bilderbergiečiai — tai savotiška supervyriausybė, kuri pagal savo poreikius formuoja Vakarų vyriausybes“. Šiuo metu žinoma, kad aukščiausiajam ratui priklauso Edmundas de Rotšildas, Deividas Rokfeleris, Zbignevas Bzežinskis, buvęs Italijos premjeras Romanas Prodis.

Įvairių analitikų bei žinybų skaičiavimais, Bilderbergo klubas vienija apie 383 asmenis, trečdalis iš kurių yra amerikiečiai (prezidento administracija, bankų, TNK bei žvalgybos atstovai). Kas ir kaip finansuoja minėtąją organizaciją — paslaptis.

Klubo nariai renkasi kartą per metus keturioms dienoms kokioje nors nuošalioje pilyje ar viešbutyje. Saugumas ir anonimiškumas — svarbiau už viską. Tokiame susirinkime dalyvauja apie 120 žmonių, susirinkimo nariai kaskart iš dalies keičiami. Diskusijos apie atskirų valstybių bei viso pasaulio ateitį vyksta tik už uždarų durų, įsileidžiant tik savus žurnalistus, tačiau net ir jie savo leidinių puslapiuose apie tai neužsimena nė viena eilute. Ir susirinkimo metu, ir jam pasibaigus — jokių spaudos konferencijų ar pranešimų spaudai. Dar daugiau, minėtųjų posėdžių metu net klubo nariams draudžiama bet ką užsirašinėti. Be abejo, klubo nariams draudžiama „svetimųjų“ draugijoje ką nors apie tai kalbėti.

Kodėl taip elgiamasi, 1993 m. gana atvirai prasitarė D.Rokfeleris: „Būtų neįmanoma kurti bei įgyvendinti mūsų planus visos planetos mastu, jei apie tai būtų buvę prabilta prieš keliasdešimt metų. Laimė, pasaulis dėl savo sudėtingumo palankiai priima jo valdymą supervyriausybės asmenyje. Pasirodo, viršnacionalinė valdžia, vienijanti intelektualųjį elitą ir pasaulio bankininkus, be jokių abejonių, yra labiau priimtinas pasaulio valdymo modelis, nei ankstesniais amžiais praktikuotas nacionalinis apsisprendimas. Todėl mes ir toliau liksime uždari, tuo dar labiau apsaugodami istorinių mūsų tikslų įgyvendinimą“.

Kas svarstoma už uždarų durų?

Tačiau informacija, nors ir skurdi, kartai prasiskverbia iš už itin saugiai uždarytų šio klubo vartų. Pasirodo, 1991 m. Bilderbergo klubas buvo už B.Klintono išrinkimą JAV prezidentu, o 1993-aisiais — už T.Blero paskyrimą D.Britanijos ministru pirmininku.

2006 m. Kanadoje svarstytos šios temos: grėsmė tradiciškai „baltoms“ valstybėms, į kurias masiškai migruoja „spalvotieji“; JAV, Kanados ir Meksikos galimas suvienijimas ateityje; įsiveržimas į Iraną. Be to, nuspręsta nepradėti itin taupaus automobilio masinės gamybos (4 l/100 km). Kartu buvo nuspręsta padidinti naftos kainas iki 105 JAV dolerių už 1 barelį.

2007 m. Stambule atskiru punktu svarstyta Vakarų pozicija Rusijos atžvilgiu šiai atsisakant pasirašyti Energetinę chartiją (pagal ją Rusija įsipareigoja tiekti dujas bei naftą į Vakarus ir daugiau nieko).

2008 m. klubo susirinkime Amerikoje, be abejo, viena iš pagrindinių temų buvo JAV prezidento rinkimai. Galimas daiktas, kad klubas buvo už demokratus: birželio 6 d. visiškai slaptai „Šantiji“ viešbutyje apsilankė H.Klinton su B.Obama. Juk ne veltui pastarasis savo viceprezidentu pasirinko D.Džonsoną — galima sakyti, Bilderbergo klubo „senbuvį“.