Tyla tarp dviejų žmonių gali būti švelni ir jauki, kai žvilgsnis pasako daugiau nei žodžiai. Tačiau kartais ji virsta siena, už kurios kaupiasi neišsakyti jausmai, nuoskaudos, nepasitenkinimas. Iš noro išvengti konflikto gimsta atstumas, o iš nutylėjimų – nesusikalbėjimas. Kai tylėjimas tampa kasdienybe, jis pamažu ištrina artumo pojūtį ir santykius paverčia dviem paralelėmis, kurios nesusiliečia.

Yra vaikų, kurie, regis, gimsta su radaru. Jie jautriai pagauna suaugusiųjų nuotaikas dar prieš suprasdami savo jausmus. Jiems nereikia, kad mama ką nors paaiškintų; jie jau žino, kad kažkas negerai. Iš jos eisenos, atodūsio, tono, tylėjimo. Ir blogiausia, kad vaikas beveik visada prieina prie tos pačios išvados: tai mano kaltė.