Dirbtinis intelektas (toliau – DI) sparčiai keičia studijas ir mokslinius tyrimus, todėl akademinėje bendruomenėje vis dažniau keliamas klausimas, ar ši technologija netampa grėsme sąžiningumui. Akademinės etikos praktika rodo, kad svarbiausias iššūkis kyla ne dėl pačių technologijų, o dėl to, kaip aiškiai ir nuosekliai jomis mokame dirbti.

Šiuolaikinės demokratijos patiria rimtą egzistencinę krizę. Ypač – dėl poliarizacijos ir susipriešinimo. Poliarizuotos, susipriešinusios yra ir JAV, ir daugelio Vakarų Europos šalių, ir eilė Centrinės bei Rytų Europos valstybių, tokių kaip Vengrija, Slovakija, Serbija, Bulgarija, Lenkija. Ne ką geresnė padėtis ir Lietuvoje, kuri tik su nostalgija gali prisiminti Sąjūdžio laikų vienybę, susiklausymą ir solidarumą. Ką, be Sąjūdžio ir Liaudies frontų Latvijoje ir Estijoje, mes dar žinome apie vienybę ir solidarumą Europoje? Ar tie atvejai, kuriuos žinome, yra išimtiniai, specifiški, neįmanomi pakartoti ir įgyvendinti kitose šalyse? Ar, atvirkščiai – egzistuoja kažkokie bendri dėsniai, bendros sąlygos, kurios gali generuoti vienybę ir bendrystę, bent jau kritinėmis aplinkybėmis, jeigu jau nepavyksta to pasiekti natūralios, kasdieninės tėkmės ir rutinos sąlygomis?