Meniu
Prenumerata

ketvirtadienis, balandžio 25 d.


KARO TARNYBA
Šauktinių tarnyba vėl grįžta
The Economist
Scanpix
Labiau bausmė nei pareiga.

Vienose šalyse ji sadistiška, kitose – trokštama

2019 m. Artiomas Uimanenas, apsivyniojęs ranką ir koją tvarsčiais, atėjo prie vieno Sankt Peterburgo vajenkomatų, t. y. karinio komisariato, protestuoti prieš Rusijos privalomąją karo tarnybą. Tvarsčiai simbolizavo, ko Rusijoje griebiasi vaikinai, siekdami išpūsti negalavimus, kad galbūt būtų atleisti nuo, Artiomo žodžiais, „šauktinės vergovės“. Praėjo dveji metai ir šiandien A. Uimanenas, kuriam jau 20, nerimaudamas laukia apsilankymų psichiatrijos klinikose rezultatų. Vaikinas tikisi depresijos ir nerimo sutrikimo diagnozės, kuri tikrai leistų išvengti karo tarnybos.

Privalomoji tarnyba laukia ir aštuoniolikmečio moksleivio Yoni iš Jeruzalės – Izraelio ginkluotosiose pajėgose (IGP). Jo atveju nerimo nė ženklo. „Laukiu, kol galėsiu tarnauti savo šaliai, – sakė moksleivis. – Tai ypatinga mūsų amžiaus grupės užduotis.“ Yoni prisijungė prie klubų, padedančių Izraelio paaugliams pasiruošti kariuomenės fiziniams ir intelekto testams. Jis savo noru su draugais vyksta į paplūdimius pasipraktikuoti bėgioti smėliu.

Konsultantas Oscaras Federlis iš Norvegijos mielai prisimena tarnybą prieš dešimt metų. „Puiki patirtis“, – teigė vyras. Pirmarūšis karys iš jo neišėjo, – kaip radijo operatorius jis prisimena naudojęs XX a. 6-ojo dešimtmečio technologijas, – bet tarnyba padėjo tapti tokiam, koks yra. „Labai subrendau, – pasakojo O. Federlis. – Nors ir nekenčiau daug to, ką darėme, ypač šaltyje.“

2021 11 19 06:28
Spausdinti