Stenfordo universiteto kompiuterių mokslininkai sukūrė dirbtinio intelekto sistemą, kuri padeda nedideliems keturių pėdų sraigtasparniams stebėti kitus tokius pat orlaivius ir vėliau išmokti tai ką pamatė.
Sistema yra sudaryta iš daugelio informacijos jutiklių, o mokymosi procesas suskaidytas į porą etapų. Visų pirma į orą pakylą sraigtasparnių mokytojas – sraigtasparnis kurį radijo bangomis valdo patyręs sraigtasparnių modelių pilotas. Šio sraigtasparnio virtuoziškus triukus įrašinėja ant žemės sumontuota stebėjimo įranga, taip pat judesius bei koordinates įrašo sraigtasparnyje įmontuoti akceleracijos, magnetinių laukų bei gps jutikliai. Visi gauti duomenys apjungiami centriniame kompiuteryje, ir jau po nepilnų dvidešimties minučių, sraigtasparniai robotai atlieka tuos pačius, gerokai tradicinio sraigtasparnio galimybes aplenkiančius triukus.
Jau anksčiau Stenfordo universiteto mokslininkai bandė sukurti programinius algoritmus, kurių pagalba sraigtasparnis bandytų atlikti pilotažo figūras. Deja algoritmai sugebėdavo išmokyti sraigtasparnį tik nesudėtingų apsisukimo aplink savo ašį ar mirties kilpos triukų. Dėl šios priežasties ir buvo prieita išvados, jog sraigtasparnis pilotažo triukų turi išmokti pats.
Radijo valdomi sraigtasparnių modeliai, priešingai nei lėktuvai, yra bene sudėtingiausiai perprantamo valdymo, net ir patyrusiems radijo modelių entuziastams. Priešingai nei lėktuvas sraigtasparnis neskrenda pats, regis jis tik ir taikosi nuvirsti ant šono ar kaip kitaip sudužti. Pilotai sulygina sraigtasparnio valdymą su ilgo pagalio balansavimu ant delno, jeigu stovėsi ir nieko nedarysi, pagalys neabejotinai nuvirs. Tam kad sraigtasparnis išsilaikytų ore pradedantieji pilotai dažnai naudoja pagalbines giroskopines sistemas, tačiau lig šiol nebuvo sukurtos sistemos, galinčios atkurti tai, ką ore su šiais modeliais išdarinėja pilotai profesionalai.
Radijo bangomis valdomi sraigtasparniai dėl savo valdymo sudėtingumo kol kas buvo mažai naudojami ir karinėje pramonėje, čia žvalgybos bei stebėjimo užduotis atlikdavo nedideli kelių metrų sparnų mojo lėktuvai. Tikimasi jog tęsiant Stenfordo universiteto mokslininkų tyrimus, bus galima sistemas valdančias sraigtasparnį perprogramuoti taip, kad šis sugebėtų nepriliečiant žemės ištirti užminuotą lauką, ar tyliai pakibti virš priešininko stovyklos.
Rašyti komentarą