Kas „kokoito“ Lietuvoje? (261)

Apie rusišką Gruzijos okupaciją jau tiek daug parašyta, primitinguota, primeluota, kad ką jau čia bepridursi. Na, nebent sulaukus progos tarti „paskutinį žodį“ ir apkalbėti iki šiol kalbėjusius. Ėmiausi tokios bjaurios taktikos, paskaičiusi prorusiškus anoniminius komentarus prie tų tekstų ir lietuviškos spaudos apžvalgą portale regnum.ru. Valio Valiušaičiui, valio Račui! Gerai vaikinai pavarė prieš Saakašvilį, teisingai sulašino į viešąją sąmonę abejonės dėl lietuviškos paramos gruzinams nuodus.

Kaip taip gali būti?! Nejaugi laisvai išreikšta nepriklausoma nuomonė gali tapti grynąja propaganda vos ją perspausdina kirilica? Pasirodo, kad gali. Ir tampa. Dar nuo tada, kai racionaliai, „realpolitiškai“ arba „veidu į Lietuvą“ mąstantys lietuviai ėmė konfliktuoti, nutraukė dialogą su kietakakčiais nacionalistais, kurie netepdavo rankų jas spausdami svečiams iš okupuotos Lietuvos.

Nutraukti dialogą, nubrėžti fronto liniją, o po to... „apginti demokratiją“, „taikius gyventojus“ arba tiesiog, kol lietuviai, ukrainiečiai, baltarusiai, latviai pešasi tarpusavyje ir „draugauja“ vieni prieš kitus, užgrobti jų teritorijas ekonomiškai, kultūriškai. Tai sena ir išmėginta Kremliaus taktika. Saakašvilio kritikai mano, kad Rusijai nepavyko suskaldyti Lietuvos 1990-aisiais, dėl to ji laimėjo, o gruzinai dabar pralaimėjo. Manau, kad tie kritikai klysta. Dirva Lietuvoje taip pat paruošta, jei samprotavimuose apie Gruzijos okupaciją atsiranda vietos abejonei, tam „bet“... Bet juk patys kalti... Tik kaltė priešinga, nei lietuvių, kurie „nepaleido nei vieno šūvio“. Šaudai ar nešaudai – vis vien kaltas.

Mieliems kolegoms Račui, Valiušaičiui, Staseliui noriu pasiūlyti ta tema intriguojantį skaitinį. Stasį Lozoraitį pokario metais ganiusių KGB agentų būrio ataskaitas (jos buvo išspausdintos prieš pat prezidento rinkimus, kuriuose S.Lozoraitis kandidatavo). Visi tie, kurie tik pamėgindavo būti „realistais“ Rusijos okupacijos atžvilgiu, apsigyvendavo savotiškame burbule – izoliacijoje. Rusiška agentūra kaip musės nutūpdavo nepalikdamos vietos jokiems kitiems kontaktams. Kad abejojantis, neduok Die, nesuabejotų antrą kartą – savimi.

Izoliuoti ir nutraukti dialogą. Tai viena svarbiausių propagandos užduočių. Po to labai svarbu, kad tai, ką sako Rusijos saldofonas (Saakašvilis – kriminalinis nusikaltėlis), būtų patvirtinta vietinių laisvų mąstytojų. Tada miesčionio sąmonėje kyla pateisinta abejonė – jei Račas, Valiušaitis nors iš dalies, bet esminės, mano taip pat, kaip tas rusas Ivanovas, tai matyt Ivanovas teisesnis už Adamkų, kuris remia pečius su „teroristu“, „osetinų skerdiku“ Saakašviliu Tbilisyje.

Juk miesčionis nevargsta ieškodamas „Echo Moksvy“ radijo signalo, kad išgirstų tų pačių rusų kito balso – apie tai, kad gruzinams puolant Cchinvalį, vietos gyventojai buvo pasitraukę iš miesto, kad tas „osetinas“ Kokoito (išvertus iš rusų – „kažinkoks“) yra kotrabandistas, apsuptas „pavaduotojų“ su Rusijos antpečiais, kad Rusija ruošėsi okupacijai statydama geležinkelius negyvenamose Osetijos teritorijose, kad jais atsigabentų tankų, kad, pagaliau, patys rusai, „įvedinėjantys tvarką“ Gruzijoje, nesusitvarko savame Kaukaze, kur jų valdžia palaikoma vien tik vietos banditų teroro pagalba.

Viso to nematyti yra Kremliaus propagandos taktika. Todėl, kai atskiri geri žmonės Lietuvoje irgi „nemato“ ir nesileisdami į diskusijas iš labai aukšto nurodo Saakašviliui atsistatydinti (silpnų nervų, „princas“) ir bara Lietuvą už dar vieną praleistą progą patylėti, taip ir nutinka. Propaganda laimi. Rusiška propaganda, jau pralaimėjusi pasaulio viešąją nuomonę, laimi mažą pergalę „iskonno“ rusiškoje dirvoje. Miesčionims, stebėtojams telieka pasirinkti barikadų puses. Kadangi patriotizmas jau sukompromituotas, savesni yra tie, kurie labiau „kokoito“.

Peštynės – gerai, abipusė paranoja (tu „Rusijos agentas“, o tu - „Amerikos chalujus“) – gerai. Gerai, kai Bobelis varo prieš Adamkų, bet su juo pačiu nesikalba. Gerai, kai televizijose, radijuje, spaudose nelieka dialogo. Visi užima pozicijas ir neįsileidžia kitaip manančių. Kuolį – lauk, propagandistas Matonis, Kirkilo bendracekakinis Geleževičius ar koks nors vakarykštis „piarščikas“ kontroliuos eterį. Chebrai lojalūs žmonės patvirtinami „objektyvaus žurnalisto“ etatui.

O dabar grįžkime prie „regnum. ru“ santūraus džiaugsmo, kad „Lietuvoje anaiptol ne visi pasidavė patriotinei isterijai“. Tenka pripažinti, kad A.Račas teisus. Lietuva iš Rusijos ir Gruzijos karo „laimėjo“ mažiau, nei Gruzija, Ukraina ar Lenkija.

Gruzija išsikovojo atvirą ir tiesią JAV paramą, palaužė Europos tradicinį konformizmą – nepastebėti Rusijos, skerdžiančios čečėnus, anksčiau – lietuvius, vengrus, čekus, mainais į tariamą „jėgų pusiausvyrą“ ir Sibiro energetinius resursus. Europa išsigando Rusijos agresyvumo, nes jos sienos jau apglėbė „iskonno“ rusiškas žemes – „pribaltiką“.

Gruzija putiniškoje sąmonėje turi tą pat statusą, kaip ir Lietuva ar Latvija, tereikia surasti pretekstą (tarpkime, „grėsmę“ kariniam tranzitui per Lietuvą) ir rusas jau Europos Sąjungos teritorijoje „imasi prievartos taikai įvesti“. Europiečiai, nors ir prisitaikėliai, bet vis dėlto išsigando Rusijos žygio į svetimą teritoriją – visai, kaip 1939-aisiais. Juk Saakašvilis rusams netinka kaip tuomet netiko vieninteliai Rusijos agentūros neužnuodyti Lietuvos pareigūnai. Ir 2008 rugpjūtį, skirtingai nei 1939-aisiais, ar 1968, Europa kimtelėjusiu nuo ilgo tylėjimo balsu pasakė Rusijai pasitraukti.

Skaičiuojant toliau svetimą naudą, džiugu dėl lenkų. Jie per parą sugebėjo priversti amerikiečius priimti jų sąlygas derybose dėl priešraketinio skydo dislokavimo. Gaus lenkai milijardus savo gynybinei galiai stiprinti ir JAV gynybinį skydą. Jalta lenkams nepasikartos.

Ukrainiečiai taip pat suskubo pasinaudoti proga spustelėti NATO ir Europos Sąjungą bei mobilizuoti ukrainiečius posūkiui į Vakarų civilizaciją. O lietuviai? Aš asmeniškai didžiavausi Valdu Adamkumi, kai jis šnekėjo mitinge Tbilisyje. Visai nenusenęs, visai ne senatvinės silpnaprotystės apimtas pasaulyje pasiklydęs diedukas. Žymiai jaunesnis už Paksą, kuriam vizitai į karštus taškus yra tik asmeninis „piaras“. Valdas Adamkus Tbilisyje buvo lietuvių tautos lyderis. Tautos, kuriai priklausyti yra garbė. Jį turrint jautiesi saugiau, nes jis žino, ką daro. Gina nuo tų pačių tankų mus.

Tačiau ir tiek. Gynyba nėra strategija. Tikroji strategija yra kita. Tikroji tylioji Lietuvos strategija yra sunaikinti šauktinių kariuomenę, kad tiems tankams pasirodžius čia, lietuviai vyrai nežinotų už kurio galo imamas šautuvas ir kuria koja žengiama Tėvynės ginti. Tikroji Lietuvos strategija yra Kirkilas, „kaip privatus asmuo“ už valstybės pinigus atostogaujantis Kinijoje. Pagaliau – tikroji strategija yra „Rokiškio sūrio“ aimanos, kad jau dabar tai bus. Rusai kabinėsis, neįsileis jų produkcijos ir plėšikaujantys savoje šalyje perdirbėjai negaus planuotų viršpelnių. Ten, kur Kremlius nelaimi propagandiškai, ten jis paima lietuvį už silpnybės – už godumo.