Turbūt nesu vienintelis, kuris palaikau Gruziją. Ne dėl Borjomi, ne dėl vyno ir ne dėl gruzinų tautos nuoširdumo. Tai, kas vyksta – labai artima lietuvių patyrimui. Lietuviai tai išgyveno, atsikėlė ir nuėjo. Gal per greitai, nes kai kurie, save vadinantys lietuviais, iki šiol mano, kad Rusija bandė broliškai apkabinti, o ne uždusinti. Bet žinome kuo baigėsi broliškai Rainiuose ar Tuskulėnuose žuvusiems, šimtams tūkstančių ištremtųjų. Dėl to skauda. Dėl to kitomis akimis matome Gruziją.
Ne atsitiktinumas, kad Gruzija atsakė ugnimi į Pietų Osetijos puolimą būtent olimpinių žaidynių išvakarėse. Sunku būtų sugalvoti geresnį momentą, jei sieki atkreipti dėmesį į problemą. Problemą, su kuria negali susigyventi, kurios negali peržengti. Juolab kad jau porą metų Rusija atvirai grasino, o nuo šių metų vasaros pradžios Rusija nevienareikšmiškai kaupė pajėgas pasienyje. Nepamirškite, kiek Gruzija oficialiai per paskutinius porą metų paskelbė Rusijos lėktuvų trajektorijų, kurios kirto Gruzijos sieną keliolikai minučių. Nekalbant apie nukritusias bombas. Klaidos? Viena po kitos? O gal provokacijos? Šnipinėjimas? Viena aišku – Rusija jau seniai ruošėsi konfliktui, aštrino jį ir siekė jį išprovokuoti. Kiekvienam aišku, kad jei augalotas chuliganas tampo mergaitę per pamokas už kasų – ji neatsakys agresija. Geriausiu atveju persės į kitą suolą. Bet ką daryti, jei neturi kur persėsti? Jei tavo suolas gimtasis?
Turbūt kiekvienas, net ir ne itin drąsus, jei tau po langais spjaudosi, keikiasi ir užgaulioja, išeis pasikalbėti. Gruzija kentėjo pakankamai ilgai. Ištvermingai. Įsiklausydami į visada teisingų politinių partnerių patarimus. Tačiau Pietų Osetijos problema neišnyko. Nekalbu jau apie šioje teritorijoje gyvenančius gruzinus, apie istorinį žemių vientisumą su Gruzija – kalbu visų pirma apie provokacijas. Todėl visai nevykęs pasirodė komentaras Alfa.lt (http://www.alfa.lt/straipsnis/c83511), kuriame aiškinama, kad Gruzija nemąsto, ką daro. Mąsto ir dar kaip.
Turbūt vienintelė tinkama gynyba silpnesnei pusei – pasirinkti konfliktui tinkamą momentą. Jei negali nugalėti priešo, negali jo įveikti savo fizine (karine) jėga, vienintelis dalykas, kurį dar gali pasirinkti, tai konflikto pradžios pasirinkimas. Turbūt kiekvienas galvotų, koks skirtumas – vasarą ar žiemą, pirmadienį ar penktadienį? Tačiau Gruzija rado laiką, kuris tinkamiausias konflikto pradžiai. Ji tai padarė likus kelioms valandoms iki Pekino olimpinių žaidynių pradžios. Turbūt kvaila būtų sakyti, kad tai atsitiktinumas. Tokiu pasirinktu laiku Gruzija atkreipė visų dėmesį. Ir atkreipė dėmesį ne į savo agresiją, tačiau į problemą. Tiksliau – ją paviešino. Sakykim, jei būtų priešingai – kam agresoriui olimpinių žaidynių šviesoje paviešinti grobikiškus kėslus? Gal yra tokių provincijos šviesuolių, kurie mano – jei vyksta žaidynės, žmonės niekuo kitu nesidomi. Iš tikrųjų yra kitaip. Pasirinktas laikas, kai dauguma valstybių vadovų susitinka žaidynėse, bendrauja ir Gruzijos problema neabejotinai buvo aptarta jau po kelių valandų nuo jos pradžios. Geresnį laiką sunku sugalvoti. Ar tokiomis aplinkybėmis Gruzija norėjo užimti Pietų Osetiją ir išžudyti nepritariančius? Tikrai nemanau.
Iš tikrųjų niekaip nesutikčiau su komentaru, kad Gruzija pateko į Rusijos spąstus (http://www.alfa.lt/straipsnis/c83621). Turbūt greičiau Rusija pateko į Gruzijos sumanytą politinį viražą. Drąsų ir reikalaujantį aukų. Be to, neaišku, kaip pasibaigsiantį. Tačiau, ko nepadarysi dėl savo valstybės, tautos, vardo? Gruzija visų pirma priėmė demagogijos smūgį. Juk visų pirma buvo pranešta, kad būtent Gruzija užpuolė jai pačiai priklausančią Pietų Osetiją. O po to prisiėmė ir fizinį smurtą. Taip, kaip traukėsi gruzinai iš užimtų teritorijų kitas dvi dienas, rodo, kad jie ir neketino rimčiau priešintis. Sekė paliaubų pasiūlymai. Nekaltas pralietas kraujas. Vakarų visuomenė ūžia, politikai svarsto, nors visiems aišku, kad šioje vietoje būtent Rusija neišlaikė nervų karo, o ne Gruzija. Rezultatas pasiektas. Tegul ir savo aukų dėka. Tačiau gruzinai – drąsi tauta.
Turbūt viskas būtų kitaip, jei laiką būtų pasirinkę rusai. Prisiminkim Putino žygius Čečėnijoje, Busho – Irake. Skambūs kariniai žygiai užsitarnauja drąsaus vadovo vardą, pagarbą jam. Nustebčiau, jei apie Pietų Osetiją nebūtų privačiame pokalbyje kalbėjęs Putinas, perduodamas valdžią Medvedevui. Puiki galimybė naujam prezidentui parodyti, kaip jis rūpinasi rusais užsienyje ir kaip plečia savo valstybės ribas. Taip pat ir Rusijai prijaučiantiems užsienyje. Tačiau operacija ne visai pavyko. Būtent Gruzija pasirinko laiką. Tai buvo aiškiai matyti iš Putino, o dar labiau iš Medvedevo reakcijos. Dabartinis Rusijos prezidentas, kuris tarsi turėjo pasinaudoti Pietų Osetijos galimybe – atrodė beviltiškai. Kartojo Putino žodžius ir bendras frazes. Putinas, kurio aplinkoje neabejotinai gimė Pietų Osetijos užėmimo planas, kalbėjo kur kas konkrečiau ir aiškiau. Ir būtent jo žodžiuose nebuvo jokios kalbos apie paliaubas ar apie nekalto kraujo liejimo nutraukimą. Būtent Putinas atrodė labiau nepatenkintas dėl nepavykusio plano. Netgi nemaloniai nustebintas. O būtent jo arši reakcija į užsienio vadovų pareiškimus tai dar labiau įrodo.
Komentaruose labai mėgstama pateikti savo prognozes. Šiuo atveju prognozių nėra. Tu arba pasisakai, kad tau patinka taika ir demokratiškas solidarumas, arba brendi į ežerą griaudžiant perkūnijai.
Rašyti komentarą