Prieš porą savaičių Vilniuje sklido esperanto kalba. Dalykiškai nusiteikę žmonės iš įvairių šalių dar kartą įrodė, kad ši dirbtinė kalba nėra vien laisvalaikio pomėgis.
Susijusi su Lietuva
Esperanto šiandien yra labiausiai paplitusi šnekamoji dirbtinė kalba, kuri niekada nebuvo gimtoji jokiai tautai. Šios kalbos pavadinimas kilęs iš pseudonimo Doktoro Esperanto (pažodžiui „daktaras, kuris tikisi“), kuriuo naudojosi žydų kilmės okulistas Liudvikas Lazaris Zamenhofas (1859-1917), spausdindamas pirmąjį savo darbą šia tema.
Vilniuje, Kaune, kai kuriuose kituose miestuose L.L.Zamenhofo vardu pavadintos gatvės liudija apie išskirtinį šio žmogaus santykį su mūsų kraštu. Didelę gyvenimo dalį praleidęs Bialystoke (Balstogėje), esperanto kalbos kūrėjas taip pat yra gyvenęs ir dirbęs Veisiejų miestelyje. Būtent čia jis baigė rašyti pirmąjį tarptautinės esperanto kalbos vadovėlį. Be to, L.L.Zamenhofo žmona Klara Zilbernik yra gimusi Kaune.
Esperanto kalbos autorius augo kalbų mokytojo šeimoje. Balystoke gyveno daug lenkų, žydų, rusų, gudų, vokiečių, lietuvių. L.L.Zamenhofas tikėjo, kad neapykanta tarp tautų kyla dėl to, kad žmonės nesupranta vieni kitų kalbos, o išmokti neturi kada.
Nuo mažens berniukas mėgo visokias slaptakalbes, gimnazijoje dar išmoko lotynų, graikų, prancūzų kalbas. Gerai apdorojęs savo žinias 1887 metais, po maždaug dešimtmetį trukusio darbo, Varšuvoje išleido pirmąjį vadovėlį „La unua lernolibro“, pasirašęs slapyvardžiu „doktoro Esperanto“.
Netrukus kalbos autoriaus namus pasiekė pirmieji laiškai, parašyti šia kalba, kurią vadovėlio skaitytojai pamėgo ir pakrikštijo esperanto kalba, nors pats autorius vadino ją „Internacia lingvo“ — tarptautine kalba.
Kurdamas esperanto kalbą, Zamenhofas norėjo, kad ją būtų galima lengvai išmokti ir kad ji taptų tarptautine, antrąja kalba visiems pasaulyje, t.y. jis nenorėjo, kad ji pakeistų visas kitas kalbas, o tik palengvintų bendravimą tarp kalbančių skirtingomis kalbomis.
Esperanto kalbai ėmus populiarėti iš pradžių daugeliui ji tapo savotišku pomėgiu, priemone, padedančia susikalbėti. Manoma, kad šiandien pasaulyje šia kalba laisvai kalba daugiau kaip du milijonai žmonių, o apie du tūkstančiai ją laiko... gimtąja kalba. Lietuvoje priskaičiuojama apie tris tūkstančius esperantininkų.
Prieš daugiau kaip šimtą metų paskelbta tarptautinė kalba šiandien padeda užmegzti profesinius ryšius tarp įvairiose šalyse gyvenančių ir dirbančių specialistų.
Praėjusią savaitę į Vilnių suvažiavo daugiau kaip pusantro šimto esperantiškai kalbančių žurnalistų dalyvauti pirmajame žurnalistų esperantininkų kongrese. Būtent Lietuvos sostinėje gimė idėja atgaivinti dar 1946 metais įkurtą, bet ilgainiui išsikvėpusią Tarptautinę esperantininkų žurnalistų asociaciją (TEŽA).
Platesnis kelias
Pirmasis laikraštis esperanto kalba buvo išleistas Niurnberge (Vokietija) 1889 metų rugsėjo 1 dieną. Kiek šiandien pasaulyje šia kalba leidžiama laikraščių ir žurnalų, suskaičiuoti sunku. Pavyzdžiui, Lietuvos esperantininkų sąjunga savo nariams siūlo užsiprenumeruoti 42 pavadinimų leidinius. Lietuvoje taip pat leidžiamas žurnalas esperanto kalba — „Litova stelo“ (Lietuvos žvaigždė).
Esperanto kalba sparčiai plinta ir internete — kuriami interneto puslapiai, pokalbių svetainės, internetinis radijas. Kai kurių šalių radijo stotys transliuoja reguliarias laidas esperanto kalba.
„Žurnalistams esperanto kalba — puikus darbo įrankis, leidžiantis sužinoti labai svarbių dalykų, ypač renkant objektyvią informaciją užsienio šalyse, ne vien remiantis oficialiąja spauda, bet ir kalbantis su vietos žmonėmis“, — bendravimo esperanto kalba privalumus vardijo ilgametė Lenkijos radijo esperanto laidų redaktorė Barbara Piečak.
Gali kilti natūralus klausimas — kam mokytis esperanto, jei užtektų gerai išmokti anglų kalbą. Tarptautiniame žurnalistų forume dalyvavęs ir jame pagrindinį pranešimą skaitęs amerikietis, buvęs Hartfordo universiteto rektorius prof. dr. Hamfris Tonkinas sutinka, jog dėl jo gimtosios kalbos įsiviešpatavimo pasaulyje jis turįs kalbos privilegiją, tačiau dėl to jo simpatija esperanto kalbai tik auga. „Vienos tautinės kalbos dominavimas iš esmės neteisingas, todėl esperanto kalba turėtų būti tarsi skydas, sergstintis visas mažąsias kalbas, taip pat ir lietuvių“, — sakė jis.
H.Tonkinas prisiminė 1978 metais savo vizitą Irane. Nuomonę apie padėtį šioje šalyje jis buvo susidaręs iš dienraščio „The New York Times“ publikacijų. Atvykus į Iraną, netikėtai buvo įvesta nepaprastoji padėtis, iš Teherano išvykti niekur nebuvo galima. „Užtat pas mane lankydavosi vietos esperantininkai. Iš jų gavau informacijos, kuri gerokai skyrėsi nuo oficialiosios. Juk angliškai kalbantys iraniečiai buvo gerokai palankesni Jungtinėms Valstijoms, todėl jų informacija ir nuomonė nebuvo objektyvi“, — pasakojo profesorius.
Iš Irano sostinės Teherano atvykęs architektas Achmedas Reza Mamduhis prisipažino niekada nesvajojęs tapti žurnalistu, tačiau tai, kas įvyko buvo didelis stebuklas. „Kai 1980-aisiais pasirodė pirmasis žurnalo „Monato“ (Mėnuo) numeris su nuotrauka iš Irano viršelyje, nusiunčiau žurnalo redaktoriui laišką. Redakcija jį išspausdino ir atsiuntė pasiūlymą tapti žurnalo korespondentu Irane. Įdomu, kad iki tol aš nebuvau sutikęs nė vieno esperantininko, o pats kalbą mokiausi iš angliškų vadovėlių. Tai man buvo įrodymas, kad kalbą išmokti ir net įgyti profesiją galima sėdint namuose“, — kalbėjo dabartinis Irano esperantininkų asociacijos prezidentas, esperanto vadovėlio persų kalba autorius.
Ilgametis Lenkijos televizijos pirmojo kanalo žurnalistas Romanas Dobžynskis kūrė laidas ir filmus lenkiškai kalbančiai publikai. Tačiau šiandien jis gali pasidžiaugti, jog esperanto kalba jam palengvino šį darbą.
„1984 metais televizija mane nusiuntė į Braziliją kurti filmo apie šią šalį. Viešėdamas sostinėje Brazilijoje, sužinojau apie ten veikiančią mokyklą esperanto kalba „Bona espero“ (Geroji viltis). Mūsų komanda ten praleido tris dienas, tačiau trumpos viešnagės rezultatas buvo filmas „Gerosios vilties kampelis“. Kuriant jį buvo bendraujama esperanto kalba, nors buvo kalbama apie visiškai kitus dalykus — kaip trečiojo pasaulio šalims skiriama pagalba naudojama vaikų auklėjimui. Tokį netikėtai atrastą bendravimo būdą vėliau naudojau kurdamas ir kitus filmus“, — pasakojo žurnalistas iš Lenkijos.
Daugiau vietos svajonėms
Nuo šiol esperanto kalbą ne vien laisvalaikio pomėgiu laikys ir „Žinių radijo“ bei komercinės televizijos „Penktas kanalas“ laidų autorius ir vedėjas 49-erių žurnalistas Audrys Antanaitis. Jis tapo TEŽA prezidentu.
— Kada pirmą kartą išgirdote apie esperanto?
— Ankstyvoje vaikystėje — iš senelio, Lietuvos kariuomenės karininko, kuris ja labai domėjosi ir prieš Antrąjį pasaulinį karą net buvo jos pramokęs. Deja, karas ir tremtis viską nutraukė, bet aš sau pasakiau: gerbdamas senelio atminimą, šią kalbą išmoksiu.
— Kas buvo jūsų mokytojas?
— 1999 metais Lietuvoje kursus vedė rašytojas iš Australijos Trevoras Stylas. Jis ir tapo mano pirmuoju mokytoju bei vedliu į esperanto pasaulį. Su juo ne tik mokėmės, bet keliavome į pasaulinius kongresus, diskutuodavome įvairiausiomis temomis. Vėliau Lietuvos esperantininkų sąjunga mane nusiuntė į kalbos kursus Švedijoje. Gavęs tokius pagrindus negalėjau netapti jau rimtesniu esperantininku.
— Kas jums buvo esperanto kalba?
— Be abejo, iki šiol ji buvo daugiau laisvalaikio dalis. Būdavo mėnesių ar net pusmečių, kada esperantiškai nei kalbėdavau, nei skaitydavau. Tačiau vis grįždavau prie jos. Lūžis įvyko pernai rudenį, kai su bendraminčiais įkūrėme Lietuvos esperantininkų žurnalistų asociaciją (LEŽA) ir buvau išrinktas jos pirmininku.
— Kodėl ėmėtės iniciatyvos vienyti esperantininkus žurnalistus?
— Esu Lietuvos žurnalistų sąjungos vicepirmininkas. Esperanto entuziastai žurnalistai (mėgėjai ir profesionalai) neturėjo savo organizacijos, kurioje galėtų keistis patyrimu bei spręsti bendras problemas. Šią nišą reikėjo užpildyti. Todėl Žurnalistų sąjungoje įsikūrė Esperantininkų žurnalistų klubas, kuriam priklauso žurnalistai profesionalai, bei LEŽA, kuriai priklauso ir žurnalistai mėgėjai. O atsiradus šioms organizacijoms mintis neišvengiamai nukrypo į tarptautinius reikalus.
— Naujosios pareigos yra jūsų ambicijų pergalė?
— Ir pergalė, nes man visuomet svarbu, kad lietuviai perimtų vadovavimą tarptautinėms organizacijoms, kad kuo daugiau jų centrų atsirastų Lietuvoje. Juk tuo garsinamas Lietuvos vardas, mūsų valstybė įgyja didesnės įtakos. Kita vertus, vadovavimas TEŽA reiškia atsakomybę prikelti organizaciją kokybiškai naujam gyvenimui.
— Kokį privalumą žurnalistams teikia esperanto?
— Kiekvienos kalbos mokėjimas privalumas. Šiandien žurnalistas tarptautininkas neišsiverčia be anglų kalbos. Ji svarbesnė. Tačiau esperanto atveria galimybes ten, kur angliškai nekalbama ar kur dėl politinių priežasčių angliškai kalbėti nenorima.
— Kokią regite esperanto ateitį?
— Ateitis aiški — ji taps viena iš tarptautinių pasaulio kalbų ir įtvirtins tautų lygiateisiškumą kalbiniu atžvilgiu.
— Ką turėtumėte padaryti, kad jaustumėtės atlikęs savo misiją?
— Jausiuos atlikęs savo, kaip TEŽA prezidento, misiją, jei po trejų metų galėsiu pasakyti – tūkstantis pasaulio esperantininkų žurnalistų mato šios organizacijos, kaip pasaulinės žurnalistų bendruomenės dalies, perspektyvą pranešti žmonėms žinią, kad mažėjant pasauliui jo ribos plečiasi. Jei esperantininkai žurnalistai taps tikrai reikalingi ir įtakingi. Jei valstybių vadovai ar parlamentarai supras, kad reikia pagalvoti apie kitokią ateitį — ateitį, kurioje daugiau vietos žmonių lygiateisiškumui ir svajonėms.
Rašyti komentarą