„Nemisliju čia rašyti monografiją davatkų,
o tik noriu patėmyti kelis iš jų pusės pravojus,
draugijai labai vodingus ir negeistinus, o kuriuos
priderėtų apmalšinti“, – Vincas Kudirka.
Staiga politikai nutarė uždrausti abortus. Ne todėl, kad reikėjo, o todėl, kad kažkam knietėjo. Kažkas nenustygo vietoje. Tiksliau, vietoje nenustygo kažkieno politinis veiklumas, o mąstymas, jei jo apskritai būta, nustygo ir atitrūko.
Kaip sako Anatolis Fransas, kvailys yra baisesnis už piktadarį, nes šis bent jau kartais ilsisi, o kvailys – niekada. Gerai šiuo požiūriu, kad Seimas toks nepailstamai darbštus: vadinasi, jame nedaug piktadarių.
Antai Lenkų rinkimų akcijai atstovaujantį Seimo narį Valdemarą Tomaševskį aktyviai veiklai įkvėpė Lenkijos religiniai fundamentalistai. Jį įkvėpė, o mes užtat dabar turime jo polėkio rezultatą – Gyvybės prenatalinėje fazėje apsaugos įstatymo projektą. Seime jam lengva ranka pritarta po pateikimo, nenumaldomai artėja svarstymo stadija.
Įstatymas draustų nutraukti nėštumą, išskyrus išimtinius atvejus. Žmogaus gyvybė, anot įstatymo rengėjų, prasideda nuo moters apvaisinimo. Nuo šios akimirkos pirmumas turi būti teikiamas vaiko prenatalinėje fazėje, o ne moters teisėms.
Už įstatymą – Petras Gražulis. Čia pat „darbietė“ Etela Karpickienė ir jos politinė „bendradarbietė“ Audronė Pitrėnienė. Prie jų šliejasi ir „valstietė“ Rima Baškienė. Gražią kompaniją esmingai praturtina Tėvynės sąjungos frakcija.
Gal taip formuojasi būsima valdžios koalicija su šūkiu „Mūsų tikslas – vaisius“? Tokia, sakytume, ne „vaivorykštės“, o „vaisingumo“ koalicija. „Už Lietuvą, kurioje gimdo visi“.
Vilija Aleknaitė-Abramikienė per televiziją sako tokias kalbas, kad neatlaikę įtampos abortus tuoj ims darytis vyrai. Nes pykina pasiklausius tokių kalbų, o ką gali žinoti – gal tai nėštumo požymis.
Apskritai pastarojo pusmečio patyrimai liudija, kad, išvydę televizijos laidoje piktą moterį moralizuojančia veido išraiška ir maitvanagio žvilgsniu, greičiausiai įsitikinsite, jog ji – už abortų draudimą. Ir kad jos iš esmės net nedomina oponentų nuomonė: jai reikia kraujo, o ne teisingumo.
Ji gins embrionų, spermatozoidų ir kiaušialąsčių teises. Gemalo teisės yra pirmesnės, jos požiūriu, už moters teisę į savo kūną, gyvenimą ir pasirinkimą.
Širdies gilumoje ji lyg ir turėtų manyti, kad lytinis susilaikymas pažeidžia šv. Gemalo teisę rastis. Ji turėtų įsakmiai reikalauti, kaip Motina-tėvynė agitaciniuose sovietų karo plakatuose: „Pilieti, veiskis ir dauginkis!“
Bet iš tiesų širdies gilumoje ji veikiau norėtų, kad gemalas atsirastų išvis be lytinio akto.
Kol taip negali būti, vyras ir moteris intymumo akimirką jai yra priemonės suformuoti gemalą. Paikos, neatsakingos priemonės, kurių egzistenciją pateisina reprodukcinis tikslas.
Čia susiduriame ne šiaip su fanatiška nuostata, bet su tam tikra pasaulėžiūra, su atsakymu į klausimą, kas yra žmogus. Mūsų dienų davatkai žmogus yra arba nėščias, arba nenėščias; visa kita – ne taip svarbu.
Sąmoningumas, branda, gyvenimo lūkesčiai, nėštumo aplinkybės – smulkmena, nesiskaito. Jei esi nėščias, tai būk – ir nesuk galvos sau bei kitiems. Būk pilvažmogis ta prasme, kad galva čia niekuo dėta ir tik trukdo.
Na, ir kas, kad toks mąstymas žemina moterį? Šiuolaikinei davatkai šitai nė motais, jos mąstymas – akušerinis, o ne filosofinis. Asmenybė, orumas, teisės – per sudėtinga. Tie dalykai verčia žiūrėti į akis pašnekovui. Diskusijose davatkos žvelgia anaiptol ne į akis – jos spitrijasi gerokai žemiau.
Kaip sakė Vincas Kudirka, „kas tai yra šiandieninė davatka, tikrai sunku atsakyti: nesinorėtų priskirti prie žemesniųjų sutvėrimų, o prie žmonių – lyg šlykštu“. Šiandien pasikeitė jo ironizuotos davatkystės pavidalai, bet, deja, išliko minėta esmė.
Abortus draudžiantį įstatymą viešojoje erdvėje gladiatoriškai ginanti davatka kovoja anaiptol ne su žmonėmis, kurie siūlo abortus darytis kaip niekur nieko. Įstatymo priešininkai dažniausiai puikiai suvokia ir pripažįsta aborto blogį. Ginčas vyksta dėl to, ar valstybė turi imtis drastiškų priemonių, kišdamasi į privatų žmogaus gyvenimą.
Davatkai toks kišimasis neatrodo sukeliantis problemų. Mat ji įkūnija žmogaus tipą, kuris viską stebi, gaudo gandus, visur kiša savo smalsią judrią nosytę ir ilgus, landžius, parazituojančius ne savo reikaluose čiuptuvus.
Kuo privatesnė ir intymesnė erdvė, tuo mikliau ir energingiau į ją lenda smalsūs davatkiški čiuptuvėliai, tuo labiau blizga visa permatančios akutės. Toks, žinote, miniatiūrinis George‘o Orwello visa matantis Didysis brolis.
Davatkai tiesiog maga lįsti po svetimomis antklodėmis, ir ji nė kiek neabejoja, kad tą patį gali bei turi daryti valstybė.
Nepageidaujamas nėštumas? Davatkai tokie dalykai neegzistuoja. Lytinis aktas turi turėti tik vieną tikslą – pratęsti giminę. Vargšas Erotas verkia ir slepiasi po pernykščiais lapais.
Šiandienės davatkos argumentus prieš abortus persmelkia pamatinė prielaida, kad vyro ir moters santykiai, nesibaigiantys jų svajonėse nėštumu, yra nuodėmė. Nenori nėštumo – susilaikyk nuo lytinių santykių.
Čia viskas taip pat apleista, kaip Gabrielio Garcia Marquezo personažo iš „Šimto metų vienatvės“ – Fernandos – atveju. Ji turėjo gražų paauksuotomis gėlytėmis išmargintą kalendorių – jame jos dvasininkas violetiniu rašalu kryžmai subraukė dienas, kuriomis ji turėjo susilaikyti nuo santuokinės pareigų.
Visame kalendoriuje liko vos 42 dienos, tinkamos būti vyrui žmona, išmėtytos šen bei ten visa gožusių violetinių kryželių tankmėje.
Ir dar Fernanda turėjo ypatingus naktinius marškinius, padariusius neišdildomą įspūdį jos vyrui Aurelianui. Jie buvo ilgi, ilgomis rankovėmis ir su iškirpta skyle ties pilvu. Fernanda, šokiruodama vyrą, tų naktinių nenusivilkdavo, kai išaušdavo viena iš 42 nesusilaikymo dienų ir tekdavo atsiduoti nuodėmei.
Už abortų draudimą valstybės lygiu kovojanti šių dienų davatka bruka kaip gyvenimo ir mąstymo būdą Fernandos įpročius, kalendorių ir naktinius.
Žinoma, ne tai yra pagrindinis argumentas, kodėl sveiko proto nepraradę parlamentarai turėtų balsuoti prieš Tomaševskio įstatymą.
Svarbiausia tai, kad šitokį valstybės kišimąsi į privatų gyvenimą sankcionuojantys politikai kuria paternalistinę valstybę, kurios atraminė prielaida – visuomenės moralinis ir protinis nebrandumas, palyginti su jai atstovaujančių politikų išmintimi ir branda.
Bet ar gali mūsų visuomenė pasitikėti Seimu kaip moralės ir išminties buveine? Jei vis dėlto negali – apklausų rezultatai pavaizdūs, tai kaip piliečiams reaguoti į paternalistinius Seimo užmojus ir moralizuojantį jo narių kišimąsi į privatų žmogaus gyvenimą?
Politinė akušerija, kuria entuziastingai užsiima parlamentinio moralizavimo asai, yra paprasčiausias nesiskaitymas su visuomene ir jos nuomone. Prieš trejus ketverius metus apie tris ketvirtadalius Lietuvos gyventojų pasisakė už legalų ir prieinamą abortą. Padėtis nuo to laiko iš esmės nesikeitė.
Užtat suradikalėjo politikai, besitikintys laimėti daugiau balsų padedami fanatikų minią užvedančio davatkų kranksėjimo. Tuoj bus galima Tomaševskį pervadinti į Talibaną.
Paternalistinė valstybė, prisiimanti „nebrandžių“ piliečių globėjos vaidmenį ir sprendžianti jų moralines dilemas, kartu prisiima ir didžiulę atsakomybę už visuomenės ir kiekvieno žmogaus gerovę. Kitaip ji netenka savo raison d‘être.
Žmonėms nereikalinga paternalistinė valdžia, kuri spręs, kaip jiems elgtis lovos reikaluose ir kada gimdyti, bet kartu nesugebės garantuoti saugios gerovės ir bus neįgali tose srityse, kuriose pagrįstai tikimasi veiksmingo valstybės reguliavimo.
Graudu ir juokinga, kai Lietuvoje, kurios viešasis sektorius primena supuvusią griuveną, kur politinę valdžią stumdo, kaip nori, įvairūs biurokratijos ir didžiojo verslo klanai, o piliečiams atstovaujama tik nominaliai, politikai staiga imasi auklių vaidmens.
Tai tas pat, kas disko metikui Virgilijui Aleknai sušokti garsųjį gulbių šokį iš „Gulbių ežero“.
Valstybė kur kas geriau pasirūpintų negimusiais kūdikiais, jei pirmiausia imtųsi kurti geresnes sąlygas jų tėvams gyventi ir dirbti Lietuvoje, užuot puolusi moti draudimais ir moralizuoti pamokslais. Tačiau tai nepalyginamai sunkiau, nei tiesiog imti ir ką nors uždrausti. Populistai visados ėjo lengviausiu keliu.
Konservatoriai gali tvirtinti, kad politika neatsiejama nuo moralės ir kad valstybė negali būti moraliai neutrali savo visuomenės gyvenimo būdo atžvilgiu. Tačiau tai neimplikuoja abortų draudimo, pervažiuojančio visuomenės nuomonę ir moters teises parlamentiniu Talibano tanku.
Apsisprendimas, ar nutraukti nėštumą, yra individuali psichologinė ir moralinė dilema. Tačiau valstybė gali padėti žmonėms ją spręsti, sukurdama galimybes moterims gauti visokeriopos pagalbos, informacijos, konsultuotis, užuot apsimetusi, kad problema savaime sumažės uždraudus abortus.
Šiaip ar taip atrodo groteskiška, kai politinė valdžia nebesuvaldo valstybėje ekonominės situacijos, klimpsta korupcijos ir aferų, tokių kaip „Leo LT“, verpetuose, bėga nuo atsakomybės visur, kur tik randa landą, bet štai seksualinio gyvenimo klausimais turi tvirtą ir griežtą nuomonę!
Abortų draudimo entuziastė Palmira Rudalevičienė net nukalė fantasmagorišką sąvoką – „seksualinė šalies politika“. Nieko sau. Šalis, turinti seksualinę politiką, turi, matyt, ir seksualinių problemų. Bet jei šalis gali turėti seksualinių problemų ir vykdyti seksualinę politiką, vadinasi, valdžia ir politika yra su mumis visur – net lovose. O tai jau tikrai problema.
Rašyti komentarą