Artėjant „Blogin 2008“, kalbiname Aurelijų Katkevičių, „Blogin 2008“ pranešėją:
Esate vienas iš rimčiausių „Blogin 2008“ pranešėjų - akivaizdu, kad žurnalistikoje esate ne pirmus metus – dirbote „Literatūroje ir mene“, buvote „Veido“ vyr. redaktorius, tada – „Verslo žiniose“, o dabar užsiimate ir tinklaraščiais – kodėl visgi pasirinkote tinklaraščius?
Nemanau, kad esu vienas iš rimčiausių pranešėjų. Džiugas Paršonis, sakykim, gerokai seniau tame šurmulyje sukasi. Aš nepasirinkau. Rinktis reikštų imti vieną, atsisakant kito. Aš nieko neatsisakau. Tinklaraščiais aš „neužsiimu“, aš tiesiog rašau. O tai – lygiai gera erdvė pašnekesiui, kaip ir popierius, kartais net geresnė. Štai dėl tų „geresnė“ aspektų ir pradėjau būti joje. Kokie tie aspektai? Apie tai kalbėsiu konferencijoje, bet: reakcijos sparta, pašnekesio laisvė ir galimybė išeiti už konvencijų ribų – turbūt svarbiausi dalykai.
Jūsų pranešimo tema – „Tinklaraščiai: tylioji revoliucija vyksta ir dabar“. Kodėl tinklaraščiai - revoliucija, ir kodėl ji - tylioji?
Institucinės žiniasklaidos autoriteto smukimas yra revoliucija, jos niekas pernelyg nekirčiuoja, todėl „tylioji“, dingsta vadinamieji „naujienų prioritetų vartai“ ir jų prižiūrėtojai – tai irgi yra revoliucija. Naujienos nebekontroliuojamos. Tematika – irgi. Kas tai, jeigu ne revoliucija?
O gal tai - ne revoliucija, o natūrali evoliucija?
Gal. Kiekybės perėjimo į kokybę akimirka visada sunkiai pastebima.
Kaip, kodėl ir kada atkreipėte dėmesį į „blog'us“? Kuris lietuviškos blogosferos puslapis, jūsų nuomone, buvo pirmasis „tyliosios revoliucijos“ atstovas?
Skaitau žmonių tekstus jau turbūt penketą metų, pats rašau – pusantrų. Kadangi mano darbo pobūdis liepia domėtis, kas dedasi pasaulyje, tai nedaug laiko užtruko pastebėti, kad, sakykim, gyviausia diskusija apie Rusijos vidaus gyvenimą vyksta livejournal.com. Po to pamačiau ir kitus bei kitokius tekstus. Nors blogas.lt Lietuvoje tikrai paskatino šneką apie šiuos reiškinius, bet bent kokios mąstymo ir rašymo kokybės greičiau galima buvo pamatyti atskiruose – standalone tinklaraščiuose bei tame pačiame livejournal. Pirmieji – čia vėlgi turbūt nulenksiu savo žilą galvą prieš „nezinau“ ir „zudykreklama“ projektus.
Ar galima tikėtis, kad tarp tradicinė žiniasklaida ir blogosfera ilgainiui atsiras simbiotinis ryšys, naudingas abiems?
Gal šis simbiotinis ryšys jau egzistuoja?
Jis jau dabar yra, ir jis jau dabar naudingas abiem - tiesa, gana kuklus. Kadangi kalbame konferencijos išvakarėse, nelabai noriu čia išpasakoti viską, ką norėsiu pasakyti gerbiamiems kolegoms.
Pabaigai norėčiau užduoti porą bendresnių klausimų. Kaip manote, kokia yra „blogin 2008“ pagrindinė idėja, kokia šios konferencijos esmė?
Pasikalbėti. O kas gali būti svarbesnio? Sakydamas, kad svarbiausia yra žmogaus ryšys su žmogumi, Saint Exupery nė kiek nekoketavo.
Kokia turėtų būti pradedančiojo „blogerio“ nuostata, kuriant „blogą“?
Čia irgi galioja pirmoji retorikos taisyklė: „Turi ką pasakyti – atsistok ir kalbėk. Neturi – tylėk.“
Ar lietuviška blogosfera smarkiai skiriasi nuo kitų šalių, ypač kalbančių angliškai?
Šiek tiek. Nežinau, ar tai byloja apie mūsų individualizmą, bet čia gerokai labiau mėgstamas „standalone“ buvimas negu „blogofermos“. Čia mažiau mėgavimosi savimi, mažiau „glamūro“, bet mažiau ir rimtų „iki kraujo“ diskusijų. Ir man tai patinka. Visi šitie trys išskirtiniai bruožai.
Ko dar reikėtų lietuviškoje blogosferoje? Ar joje dar yra laisvų nišų?
Pilna. Kol kas čia ir yra užimtokos tokios nišos: verkšlenančio paauglio dienoraštis, IT specialistas domisi ne tik IT ir nori pasipasakoti, žurnalistas turi per daug laisvo laiko redakcijoje, fotografas vėl gražiai ką nors nufotografavo, rinkodaros specialistas dalijasi savo nuovargiu. Iš esmės ir viskas – visos kitos nišos polaisvės. Kur jūs – menotyrininkai, filosofai, sociologai, psichologai, kriminalistai, tolimųjų reisų vairuotojai?
Išties. O kaip norėtumėte užbaigti šį interviu?
Ačiū.
Ačiū už atsakymus.
Rašyti komentarą