Teatro fotografas atveria langą į mus (6)

Šiuo metu Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre veikia fotografo Michailo Raškovskio vienos fotografijos paroda „Langas“. Tai ilgai brandintas sumanymas, galiausiai teatro fojė atvėręs savo langą į pamąstymus apie laiką ir fotografiją, langą, per kurį įdėmiau pažvelgę galime išvysti savo žvilgsnį į save.

Michailas Raškovskis, jau daugiau kaip dvidešimt metų fotografuojantis teatrą bei gerą dešimtmetį fiksuojantis Lietuvos nacionalinio operos ir baleto bei kitų teatrų ir koncertinių scenų įvykius, sukaupęs solidų darbų archyvą, dalyvavęs įvairiose parodose ir pelnęs ne vieną apdovanojimą, yra gerai žinomas Europos fotografijos mėgėjams. Šio foto menininko biografijoje mirgėte mirga parodų pavadinimai, tarp jų svarbiausi „Processus/take 1“ (Vilnius, Oslas, 2007), „Iš Lietuvos baleto gyvenimo“ (Klaipėda, 2007), „Baletas stambiu planu“ (Vilnius, 2006), „Didžiojo gulbino šokis“ (Vilnius, 2005), „Departure in Black and White“ (Oslas, 2004) ir daugelis kitų.

Šio menininko darbuose jau daugelį metų nerimsta tarsi spalvingi drugeliai sugautos judesio grožio, spalvų ir muzikos sklidinos akimirkos. Spontaniškai šalia vienos fotografijos parodos sumanytas stendas su mažute fotografo darbų mozaika leidžia tik žvilgtelėti į didelę ir plačią jo darbų kolekciją. Iš stendo, lyg iš atsitiktinai atverstų knygų puslapių žvelgia išraiškingi veidai – kaukės, įvairiausi personažai, nuo godžių ir valdingų iki jausmingų ir nuolankių. Kiekvienas su savo istorija, atskiru šviesos ir spalvų kontekstu. Tuose atverstuose puslapiuose gali išvysti ne vieną tobulą judesį, kuriame visu savo tikrumu plevena įsikūnijusi šokio dvasia.

Šalia eksponuojamų knygų, žurnalų bei parodų plakatų, ekspozicijos centre, dėmesį traukia įspūdingo dydžio plakatas su spalvingais veidais. 80 kaukių stebinčių, laukiančių, viliojančių, bauginančių, liūdinčių ar tiesiog besislepiančių. Tarsi tikrojo teatro žvilgsnis... Kaip autorius teigia vienoje iš savo tezių, „fotografinė realybė pati generuoja įvykius“. Žvelgdamas į šiuos darbus negali su tuo nesutikti. Tai jau nėra konkretaus spektaklio fiksavimas, kiekviena nuotrauka gyvena savo gyvenimą, kuria savo personažus ir atskiras jų istorijas.

Grįžtant prie pagrindinio parodos sumanymo – lango, „išorinis pasaulis – langas į negrįžtamai nutolusią praeitį“, teigia fotografijų autorius. Didele (122x167 cm) nuotrauka, eksponuojama teisiai priešais didžiuosius teatro fojė langus, tarsi sukuriamas kontrastas su akademine teatro erdve, kartu tarsi ją pratęsiama, nes akys nevalingai krypsta ne į miesto žiburius, bet į paslaptį, esančią kitapus užverto lango sename name.

Kas slypi už krūmais apaugusios sienos, kas saugoma apleistame name? Jeigu tik pravertume savo seniai uždarytą langą, galbūt rastume žodžius, kurių nepasakėme, pažadus, kurių netesėjome, žaizdas, kurių neužgydėme, svajones, kurių neįgyvendinome, veidus, kuriuos pamiršome... Ten viskas, ką turėjome ir galėjome turėti. Ar galima susigrąžinti savo žvilgsnį į visa tai? Ar gali paliesti savo praeitį? „Negrįžtamai nutolusios praeities paieškos – nuolatinis fotografo siekis....“