Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Antakalnio 25: spalvingi mitai ir ne tokia spalvota realybė

Seno namo siena (Andriaus Vaitkevičiaus nuotr. | Alfa.lt)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Antakalnio25. Adresas, iš lūpų į lūpas keliaujantis tarp visų urban legend mėgėjų. Interneto folkloras pasakoja, kad šiame dabar jau sugriuvusiame pastate kadaise buvo įkurta šalia esančios ligoninės skalbykla. Skalbykla išliko, kaip ir istorijos apie ją, kad neva jos požemiuose buvo slapta laboratorija, kurioje buvo atliekami bandymai su žmonėmis: vaikams, kuriuos surinkdavo iš vaikų namų ar beširdžių motinų, nukirsdavo kojas, rankas, išoperuodavo organus ir prisiūdavo gyvūnų kūno dalis. Tarsi makabriški mirties angelo Josefo Mengelės ar Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ eksperimentai – tik Lietuvoje...

Silpnesnių nervų žmones šiurpina pasakojimai apie pastate ir jo rūsiuose rastus dokumentus, nuotraukas ir keistus medicininius instrumentus, kuriuos vieną dieną specialūs daliniai surinko, išvežė ir sudegino. Kiek tame yra tiesos – neaišku, tačiau aptikau tokį sakinį, kurio autentiškumą teks išsiaiškinti (man jau pačiai įdomu): „1995 metais buvo bandoma gilintis į pastato istoriją ir ten atliekamą veiklą, tačiau gautas nurodymas iš „aukščiau” sustabdė tyrimą, todėl ta mintis buvo palaidota.“

Norėdama iš arčiau apžiūrėti minimą pastatą, su viena pažįstama aštrių pojūčių mėgėja vakar apsilankiau šioje skalbykloje-laboratorijoje. Pastatas tikrai avarinis ir labai apleistas: iš rastų butelių, cigarečių pakelių ir baldų nuolaužų galima spręsti, kad dabar naktimis čia vaidenasi ne nukankintų vaikų sielos, o satanistai, vietiniai „chroniukai“ ir šiaip vietos išgertuvėms ieškantys „vaiduokliai“. Mane apleistos vietos veikia dvejopai: vienose jų apima nenumaldoma panika ir kūnu bėgiojantis šaltis, o į kitas žiūrint kyla gailestis dėl prarasto istorinio paveldo. Čia turbūt kaltas informacinis „backgroundas“.

Skylančios sienos, sugriuvusios gegnės ir užrašai ant sienų nuteikia slogiai, tačiau nebaugina. Įėjimų į paslaptinguosius rūsius rasti nepavyksta – užversta smėliu ir nuolaužomis. Išlikusios tik baltos skalbyklos plytelės. Šiek tiek keista jas matyti šalia esančio požeminio bunkerio ir šiurpių istorijų kontekste. Nieko labai intriguojančio. Tik... iš už kampo buvusių durų angoje išniręs vietinis „vaiduoklis“. Su iki kulkšnių nusmauktomis kelnėmis. Kadangi diena buvo saulėta, aistruolis buvo be lietpalčio – tik švarkeliu ir nuogu užpakaliu. Atrodo, kad žmogų ypatingai veikia apleistos, šiurpinančios vietos. Praeities vaiduokliai užleido vietą dabartiniams...

Apmaudu - jokių nuotraukų, kankinimo instrumentų ar nagais išraižytų pagalbos šauksmų ant sienų. Taip pat liūdna, kad mieste vis dar yra „gyvų lavonų“, kuriais (atrodo) niekas nesirūpina. Iš žinučių internete galima suprasti, kad naktimis ten šlaistosi tikrai ne tie žmonės, kurie sugeba pasirūpinti savo saugumu. Juk ten patekti gali bet kas - net su aukštakulniais...

P.S. Kad nekiltų klausimų dėl nuotraukos - ji pakeista. (03.19)
Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

​Vieta, kur aneksija pateisinama, o tironas vadinamas pavyzdžiu

„O, kaip tu galvoji? Didelei valstybei reikia griežto kumščio!”, – šaltai, nenuleisdamas akių nuo kelio, į klausimą, ar ...

Kada...atšals?

Savaitė tikrai šiltos vasaros mūsų šalyje – tai jau mažų mažiausiai nepadorus laiko tarpas.

​Nenudailintos akimirkos

Skirtinguose gyvenimo etapuose pravartu sau iškelti teisingus klausimus.

„Verksnių karta“ ar paprasti abiturientai?

„Baikite verkti, gėda“, – socialiniame tinkle „Facebook“ tramdo vieni kitus dvyliktokai, pajutę, kad kai kurie pernelyg įsijautė į skundimąsi sunkiomis užduotimis, Nacionalinio egzaminų centro bandymu juos sužlugdyti, nesiliaujančiu eksperimentavimu su jaunomis gležnomis sielomis.
Nors iš tiesų tie abiturientai nieko itin gėdingo nedaro.

Nesipiktinkite, Seimo pirmininkės sūnus nebuvo ieškomas išskirtinėmis sąlygomis

Seimo pirmininkės sūnaus paieškos visuomenėje sukėlė dvilypių jausmų – vieni džiaugiasi, kad neįvyko rimta nelaimė ir jaunuolis atsirado sveikas ir gyvas, kiti piktinasi, kad buvo mestos itin gausios pareigūnų pajėgos, esą taip ieškoma tik parlamentarų ar kitų įtakingų asmenų giminaičių.

Duok kvailiui diplomą – jis nueis į Darbo biržą

Kasmet po brandos egzaminų atsiranda vis daugiau ir daugiau spaudoje bei socialiniuose tinkluose klykiančių abiturientų, kad egzaminas buvo per sunkus, kad jų gyvenimai žlugdomi ir taip toliau, ir panašiai. Kiek pamenu, ir man, būnant abiturientu, temos buvo tos pačios, tik mes dar neturėjom „Facebook“, o ir naujienų portalai taip nekovojo dėl kiekvieno „click“ (nuorodos paspaudimas – aut. past.), tai yra nepublikuodavo bet kokios atsiųstos nuomonės.

Sunkiausias egzaminas

„Vieną užpildžiau, o kito nežinojau atsakymo“, – taip savo sprendimą sugadinti biuletenį motyvavo vienas rinkėjas per sekmadienį vykusius rinkimus. Pasižiūrėjus į statistiką, atrodo, kad lietuviams Europos Parlamento (EP) rinkimai yra tapę pačiu „sunkiausiu egzaminu“, kuriame atsakymus randa ne kiekvienas.

Kuo išskirtinė liepa?

Kalba – ne apie medį, o apie transporto priemones. Tiksliau – apie rūpesčius, su kuriais teks susidurti kiekvienam šalies transporto priemonės savininkui. Rūpesčiai... Nes, kaip įprasta mūsų valstybėje, nuolaidų retai sulaukiama.
Įprasta tvarka keičiasi, teks taikytis prie naujovių
Itin išaugus transporto priemonių registravimo paslaugų poreikiui, valstybės įmonė „Regitra“ kasmet aptarnauja beveik vieną milijoną klientų. Įprasta klientams procedūra keičiasi, o jei tiksliau – eilės tvarka.

Rudnosiukas ir žaltys

Kartą Rudnosiukas ėjo mišku ir sutiko žaltį, kuris gulėjo ant kelmo ir rangėsi kaip koks.
- Ko čia rangaisi? – nustebęs paklausė Rudnosiukas.
- Negaliu sudurt galo su galu, - atšovė žaltys ir rangėsi toliau lyg niekur nieko.
- Kartais aš irgi nesuduriu, betgi nesirangau viešose vietose, – pokalbį tęsti pabandė
Rudnosius, bet žaltys anei šnypšt.
- Ką gi, tada eisiu... - gūžtelėjo Rudnosiukas ir nudrožė sau, nieko žalčiui nebepridūręs.
Drožė ir mąstė be sustojimo:
- Gal ir gerai, kad nieko nepridūriau.

Rudnosiukas ir jo mamytė

Vos tik sugrįžęs iš tremties, Rudnosiukas iškart puolė ieškoti savo mamytės. Namuose jos nerado, tad vaikščiojo po mišką ir šūkavo:
– Mama, mamyte!!! Kur tu? Kū kū!
Sutikęs kokį paukštelį ar žvėrelį, tuoj klausdavo:
– Gal matėte mano mamytę?
Tačiau niekas nežinojo, kur ta mamytė prapuolė, nes miške jau seniai jos niekas nebuvo regėjęs.
– Gal išskrido į šiltus kraštus? – spėliojo zylės.
– Gal įsirausė kur po žemėm? – krapštė pakaušius kurmiai.