Paieška
Orai ºC
Horoskopai
Astromanija

Antakalnio 25: spalvingi mitai ir ne tokia spalvota realybė

Seno namo siena (Andriaus Vaitkevičiaus nuotr. | Alfa.lt)
Keisti teksto dydįAa+Aa-

Antakalnio25. Adresas, iš lūpų į lūpas keliaujantis tarp visų urban legend mėgėjų. Interneto folkloras pasakoja, kad šiame dabar jau sugriuvusiame pastate kadaise buvo įkurta šalia esančios ligoninės skalbykla. Skalbykla išliko, kaip ir istorijos apie ją, kad neva jos požemiuose buvo slapta laboratorija, kurioje buvo atliekami bandymai su žmonėmis: vaikams, kuriuos surinkdavo iš vaikų namų ar beširdžių motinų, nukirsdavo kojas, rankas, išoperuodavo organus ir prisiūdavo gyvūnų kūno dalis. Tarsi makabriški mirties angelo Josefo Mengelės ar Michailo Bulgakovo „Šuns širdies“ eksperimentai – tik Lietuvoje...

Silpnesnių nervų žmones šiurpina pasakojimai apie pastate ir jo rūsiuose rastus dokumentus, nuotraukas ir keistus medicininius instrumentus, kuriuos vieną dieną specialūs daliniai surinko, išvežė ir sudegino. Kiek tame yra tiesos – neaišku, tačiau aptikau tokį sakinį, kurio autentiškumą teks išsiaiškinti (man jau pačiai įdomu): „1995 metais buvo bandoma gilintis į pastato istoriją ir ten atliekamą veiklą, tačiau gautas nurodymas iš „aukščiau” sustabdė tyrimą, todėl ta mintis buvo palaidota.“

Norėdama iš arčiau apžiūrėti minimą pastatą, su viena pažįstama aštrių pojūčių mėgėja vakar apsilankiau šioje skalbykloje-laboratorijoje. Pastatas tikrai avarinis ir labai apleistas: iš rastų butelių, cigarečių pakelių ir baldų nuolaužų galima spręsti, kad dabar naktimis čia vaidenasi ne nukankintų vaikų sielos, o satanistai, vietiniai „chroniukai“ ir šiaip vietos išgertuvėms ieškantys „vaiduokliai“. Mane apleistos vietos veikia dvejopai: vienose jų apima nenumaldoma panika ir kūnu bėgiojantis šaltis, o į kitas žiūrint kyla gailestis dėl prarasto istorinio paveldo. Čia turbūt kaltas informacinis „backgroundas“.

Skylančios sienos, sugriuvusios gegnės ir užrašai ant sienų nuteikia slogiai, tačiau nebaugina. Įėjimų į paslaptinguosius rūsius rasti nepavyksta – užversta smėliu ir nuolaužomis. Išlikusios tik baltos skalbyklos plytelės. Šiek tiek keista jas matyti šalia esančio požeminio bunkerio ir šiurpių istorijų kontekste. Nieko labai intriguojančio. Tik... iš už kampo buvusių durų angoje išniręs vietinis „vaiduoklis“. Su iki kulkšnių nusmauktomis kelnėmis. Kadangi diena buvo saulėta, aistruolis buvo be lietpalčio – tik švarkeliu ir nuogu užpakaliu. Atrodo, kad žmogų ypatingai veikia apleistos, šiurpinančios vietos. Praeities vaiduokliai užleido vietą dabartiniams...

Apmaudu - jokių nuotraukų, kankinimo instrumentų ar nagais išraižytų pagalbos šauksmų ant sienų. Taip pat liūdna, kad mieste vis dar yra „gyvų lavonų“, kuriais (atrodo) niekas nesirūpina. Iš žinučių internete galima suprasti, kad naktimis ten šlaistosi tikrai ne tie žmonės, kurie sugeba pasirūpinti savo saugumu. Juk ten patekti gali bet kas - net su aukštakulniais...

P.S. Kad nekiltų klausimų dėl nuotraukos - ji pakeista. (03.19)
Alfa.lt
Komentarai

Taip pat skaitykite:

Rudnosiuko paktas

Vakarais Rudnosiukas gerdavo baltąją arbatą Pai Mu Tan, o paskui jam sapnuodavosi šviesūs, balti sapnai. Štai vieną naktį prisisapnavo pats Kinijos imperatorius Paimutanas, kuris atvyko tiesiai iš už jūrų marių, įlindo į Rudnosiuko sandėlį ir pasiūlė itin slaptą sandėrį:
- Rudnosiuk, pasirašykim Rudnosiuko-Paimutano paktą.
- O kam to reikia? – nustebo Rudnosius.

Jeigu vieną dieną dingtų „Facebook“

Nežinia, ar Markas Zuckerbergas svajojo, kad viena idėja jį pavers pasaulio valdovu. Didieji imperatoriai, diktatoriai nublanktų prieš jo sukurtą galią apjungti visų žemynų žmones viename tinkle.

Ar dar reikalingos pėsčiųjų perėjos?

Su situacija, kurią aptarti kilo noras, turbūt susidūrė ne vienas pėsčiasis. Eidamas per pėsčiųjų perėją neretai gali pasijausti kėgliu boulingo take, mat keliu lekiantys automobiliai, rodos, tik ir taikosi tave ir tavo per perėją einančius kolegas-kėglius nutrenkti.

Kaip Rudnosiukas viską suprato

Rudnosiukas labai bijojo karo. Tad sėdėjo po krūmu, įkišęs galvą knibždančių minčių skruzdėlynan, ir skruzdžių internete skaitė viską, kas tik šaudavo į galvą. Sykį, pvz., perskaitė, kad Kinija ruošiasi pasiimti globon Sibirą iki pat Uralo, nes ten gyvenantys kinai nubalsavo už tai. Perskaitė visa tai Rudnosius ir išsigando dar labiau.

Mano meditacija – kulinarija

Šiandien mūsų gyvenimuose vyksta daug. Vieni neatitraukia akių nuo krizės siūbuojamos Ukrainos, kiti kiekvieną sekmadienį su draugais žygiuoja į krepšinio aikštelę, treti mėgaujasi ar bjaurisi kandidatų į Lietuvos Respublikos prezidentus agitacijos triukais, o kai kurie jau spėjo panirti į pavasariu vis labiau kvepiančias dienas.

Pasaka apie vienišą akordeonistą

Baltai juodi klavišai, bosų eilės, miklūs pirštai ir... šaltis. Ne, ne jo širdyje. Greičiau tų, kurie pro jį praeina. Kaip ir tų, kurie skelbiasi, kaip palaiko ukrainiečius, bet ten nevyksta. Visai ne taip, kaip jie, atvykę prie Seimo, kai mes kovojome už save. Na, bet čia – ne politikos skiltis, o ir apie ją nelabai turėčiau ką pasakyti.