Darfūro vaikai – verčiau užsimerkime (5)

Nutrauktos galūnės, degantys namai, šaudomos moterys... Ar tokie vaizdai gali iškilti mūsų galvoje pagalvojus apie vaikų piešinius? Juk turėtume išvysti šviečiančią saulę, princesę, katinėlį... Tokia turėtų būti vaikystė. Deja, likimas ne visus myli vienodai. Kartais gyvenimas susiklosto savaip, nulemtas vien šalies, kurioje gimstame, ko nė vienas iš mūsų negali pasirinkti. Netradiciniai sukrečiantys vaikų piešiniai bus eksponuojami Valstybinio Vilniaus Gaono žydų muziejaus Tolerancijos centre (Naugarduko g. 10–2) parodoje „Genocido vaikai: žvilgsnis į šiandienos Sudaną“ (2008 03 19–2008 04 01).

Jungtinėje Karalystėje įsikūrusi Waging Peace organizacija, kovojanti prieš genocidą ir žmogaus teisių pažeidimus visame pasaulyje, 2007-ųjų vasarą surengė ekspediciją į karo nualintas Čado pabėgėlių stovyklas, kuriose šiuo metu gyvena daugiau nei 2 mln. pasitraukusių iš Sudano darfūriečių. Šie žmonės, 2003-iaisiais Sudane prasidėjus kruvinam konfliktui, buvo priversti palikti savo namus. VVGŽM Tolerancijos centre vyksiančioje parodoje lankytojai turės unikalią galimybę susipažinti su orginaliais darfūriečių vaikų piešiniais. Šie paprasti, atviri vaizdai, daugiausia nupaišyti ant patrinto popieriaus, paprastų sąsiuvinių lapų su spalvotais pieštukais, kreidelėmis ar tiesiog tušinuku. Tačiau jie tapo tikru baisių karo nusikaltimų įrodymu ir XXI a. genocido liudijimu, pristatytu Tarptautiniame baudžiamajame teisme Hagoje.

Šie vaikų piešiniai liudija, kad oficiali Sudano valdžia, palaikanti gerus santykius su šalies arabų gentimis ir ginkluota džandžiavidų grupuote, kaltinama etniniu juodaodžių afrikiečių „valymu“, ne tik nepadeda stabilizuoti padėties šalyje, bet ir prisideda prie kruvinų išpuolių. Waging Peace tyrėja Anna Schmitt, išdalijusi Čade įsikūrusioje pabėgėlių stovyklose prisiglaudusiems vaikams popieriaus ir pieštukų, paprašė jų nupaišyti atmintyje giliausiai užsifiksavusį atsiminimą. Dauguma vaikų savo piešiniuose pavaizdavo būtent tas akimirkas, kai jų kaimeliai buvo puolami Sudano vyriausybės pajėgų bei jų sąjungininkų – džandžiavidų ginkluotų grupuočių.

Vaikai ir paaugliai kaimelių užpuolimus pavaizdavo su kuo smulkiausiomis detalėmis: čia aiškiai matyti, kad puolantys kariai vilki Sudano vyriausybės pajėgų uniformas, nusitaikę šaudo į beginkles moteris ir vaikus, ant trobelių sraigtasparniai meta bombas... Tai klaiki niokojimo ir destrukcijos istorija – tylus nekaltų vaikų šauksmas, vaizdas to, ką jiems teko išgyventi.

Kai kuriuos piešinius lydi Waging Peace organizacijos aprašai. Pavyzdžiui, vienas piešinys, kurį nupaišė 13 metų berniukas (jam užpuolimo metu buvo devyneri metai), aiškinamas taip: „Šiame piešinyje vaizduojama kaip dvi moterys ir berniukas bėga nuo džandžiavidų, puolančių juos su dviem sunkvežimiais, vežančiais kulkosvaidžius, bei Sudano karinių pajėgų tanko. Kaimelio namai jau liepsnoja. Džandžiavidų ir sudaniečių pajėgos šaudo į civilius gyventojus – berniukas sužeidžiamas į koją. Faktas, kad šaudoma į moteris ir vaikus, parodo, kad užpuolikų taikinyje – civiliai gyventojai. Labai įdomu tai, kad šiame piešinyje vaizduojamas tankas, nes Sudano valdžia neigia naudojus sunkiąją ginkluotę Darfūre.“

Nors pasaulis linkęs užmerkti akis į tai, kas dedasi Afrikoje, necivilizuotame žemės kampelyje kilusi problema šį kartą gali greitai paliesti ir mus visus: tai globalinio atšilimo sukeltos suirutės pradžia. Nuo sausros Sudane mažėjant dirbamos žemės plotams, ginklu bandoma jos užgrobti daugiau. Arabų – klajoklių gentys, padedant oficialiai Sudano valdžiai, puola žemdirbius darfūriečius...

Parodoje „Genocido vaikai: žvilgsnis į šiandienos Sudaną“ piešiniai eksponuojami ne estetiniam ar kultūriniam lankytojų pasitenkinimui. Ši ekspozicija įgyja gilią politinę prasmę – tarptautinė diplomatų bendruomenė kviečiama atmerkti akis ir padėti patiems silpniausiems.

Paroda skiriama Europos savaitei prieš rasinę diskriminaciją.