„Ar tu žengi į priekį visad atsigręžęs? Ar tai, ką tu matai, visad yra užpakaly? Ar tavo kelionė visad vyksta tik praeityje?“ – tokius štai klausimus Kubla Chanas užduoda legendiniam keliautojui Markui Polui. O atsakymus į tai, ką jie reiškia, surasime perskaitę nuostabią žodžio ir vaizduotės meistro Italo Calvino knygą „Nematomi miestai“.
Italo Calvino, „Nematomi miestai“. Vilnius, Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2006.
Pats autorius šį savo kūrinį lygino su sapnu, užgimstančiu miestų, nebeišgalinčių būti savimi, širdyse. Užtenka vien tik suvokti šią metaforą, kad I. Calvino drąsiai priskirtume prie poetinės prozos kūrėjų. Intelektualas ir eksperimentuotojas, žurnalistas ir pasakotojas, talentingas menininkas ir dvasios puoselėtojas – taip būtų galima apibūdinti rašytoją, kol kas, deja, dar labai menkai pažįstamą lietuvių skaitytojui. Tie, kuriems teko susipažinti su juo anksčiau, I. Calvino pristatyti nebereikia, tuo tarpu kitiems „Nematomi miestai“ gali tapti puikiu pasivaikščiojimu po įstabius vaizduotės sodus.
Knygos siužetas, atrodo, nekelia jokių papildomų abejonių – užkariautojų totorių vadas Kubla Chanas klauso savo diplomatinio pasiuntinio Marko Polo pasakojimų apie toli už chanato esančius miestus. Guvus Venecijos gyventojas, keliauninkas ir pasakotojas su malonumu pildo jam pavestą misiją. Taip gimsta gražios sakmės, trumpi škicai, gracingi atvirukai, kurie užburia savo detalėmis, taikliais pastebėjimais, įžvalgomis ir įvairiais kitais grožio niuansais.
Kartais „Nematomi miestai“ pasirodo kaip tikras kelionių vadovas, teikiantis praktinių patarimų. Pavyzdžiui, Maurilijoje keliauninkas pakviečiamas apžiūrėti miestą ir tuo kartu ištyrinėti senus atvirukus. Kad neapviltų mauriliečių, keliauninkas privalo girti miestą, kurį mato atviruke, ir juo žavėtis labiau nei dabartiniu miestu. „Tik čia, – perspėja Markas Polas, – keliautojas turi būti atsargus, kad širdgėla, užplūdusi pokyčių, neperžengtų tam tikrų nustatytų ribų“.
Izidore – mieste, kur rūmuose yra sraigtiniai laiptai su jūrų kriauklių inkrustacijomis, – vos suabejojęs, kuri iš dviejų moterų mielesnė, iš karto susitinki trečią. Geidulingo virpėjimo pripildytame Chlojos mieste gyventojai ypatingi tuo, kad vienas kito visiškai nepažįsta, tad, matyt, ir pasikalbėti nebus su kuo. O tas, kuris ruošiasi keliauti į Ardžiją, turėtų žinoti: nuo kitų miestų Ardžija skiriasi tuo, kad orą joje atstoja... žemė. Gatvės ten visiškai palaidotos, žemė užpildo kambarius iki lubų. „Ar gali miestiečiai vaikščioti po Ardžiją?“ – įdomu sužinoti. Mes nežinome: „Drėgmė suardo žmonių kūnus ir palieka labai nedaug jėgų; jiems geriau likti gulomis, sustingusiems <...>“ (p. 151) Šiai ar taip ten vis tiek tamsu.
Vis dėlto skaitant I. Calvino knygą nereikėtų pamiršti, kad Kubla Chanas nebūtinai tiki visu tuo, ką matė ar tariasi matęs jo diplomatinis pasiuntinys. Juk „Nematomi miestai“ nėra „Lonely Planet“ serijos leidinys, o filosofinių alegorijų rinkinys. Dėl to chano ir jo paskirto tyrinėtojo pokalbiai neretai primena Rytų išminčių paraboles: „Tu keliauji, kad vėlei išgyventum savo praeitį? – ties šia vieta paklausė Chanas, galėjęs suregzti klausimą ir taip: – Tu keliauji norėdamas surasti savo ateitį?“ „Ir Markas atsakė taip: Kitur – tai negatyvo veidrodis. Keliauninkas ten atpažįsta savąjį truputį, atrasdamas tą gausą, kurios jis niekad neturėjo ir neturės“ (p. 36).
Aišku viena, kad I. Calvino yra puikus postmodernistas, sujungęs „Tūkstančio ir vienos nakties“ pasakas ir baroną Miunhauzeną, kelionių aprašymus ir filosofinius pamąstymus į vieną tam, kad prabiltų į jautrią žmogaus sielą. „Jis rašo tai, ką tu visada žinojai, bet niekada anksčiau nepagalvojai“, – taip I. Calvino kūrybą yra apibūdinęs garsusis rašytojas Salman Rushdie. Mano nuomone, I. Calvino netgi pranoksta Lietuvoje itin populiaraus savo žemiečio Alessandro Barico romanus „Šilką“ ar „Jūra vandenynas“. Net ir tuo atveju, jei aš klystu, tie, kurie žavėjosi skaitydami anuos du romanus, „Nematomais miestais“ neliks nusivylę.
Trilerių, siaubo ir fantastinių romanų mėgėjams „Nematomi miestai“ nepatiks – I. Calvino nelepina veiksmu, susišaudymais, prievartos ar sekso scenomis. Italų rašytojo sakiniai ilgi, bet nenuobodūs, vingrūs, tačiau kiekviename jų vingyje galima aptikti tai, kas pažadina miegančią fantaziją iš sustingimo. O toliau tegul ji jau atverčia žemėlapį, kuriame pažymėti iki šiol dar neatrasti ir neįkurti miestai: Naujoji Atlantida, Utopija ar Harmonija. Ir jei kada nuvyksite ten – aprašykite, kaip jums sekėsi – su malonumu paskaitysime.
Rašyti komentarą