Kai penktą sykį per įdomų filmą mums reklamų kūrėjai išsamiai papasakoja apie ramunėlinius įklotus, o namų šeimininkė dešimtūkstantąjį kartą sušunka: „Ką jūs darote?“, rodos paimtum kokį sunkų daiktą ir… Tačiau interneto blogo „Žudyk reklamą“ autorius sako visai nepuoselėjąs kraugeriškų jausmų, o atvirkščiai — požiūrį į reklamą racionalizavo ir išskaidė.
Kaip tik rengiant medžiagą apie reklamos ypatumus ir tradicijas Lietuvoje (patikėkite, įvairiose šalyse jos skirtingos, o pas mus dažniausiai vadovaujamasi populiariausia verslo formule „mažiausiomis sąnaudomis — didžiausią pelną“), internete aptikome blogą (toks interneto žanras, laisvas ir autentiškas interneto dienoraštis) „Žudyk reklamą“, kurio tema mums tiko kaip čia buvusi.
Tačiau jo redaktorius Arnoldas Rogoznyj, dirbantis interneto sprendimų kompanijoje ir studijuojantis Vilniaus universiteto ekonomikos fakultete, anaiptol nėra radikalus reklamos priešininkas, kiek supratome, jis savo blogu nori atkreipti dėmesį į reklamos problemas ir pasakyti, kad šioje srityje kai kas gali vykti ir kitaip.
O pavadiniams, kaip ir pats blogas, kuris neseniai šventė vienerių metų jubiliejų, buvo sugalvoti atsitiktinai. Blogo redaktorius sako iš tikrųjų norėjęs, kad pavadinimas sakytų tik tiek, jos bus kalbama apie reklamą, ir jis anaiptol nenorėtų „skleisti blogio ideologijos“.
Meilė reklamai
„Aš myliu reklamą, ir reklamos žudymas galbūt labiau turėtų būti suprantamas kaip reklamos auklėjimas, žinot, kaip žydai, kurie primuša vaiką dar prieš jam einant į parduotuvę, nes vaikas vis tiek pames pinigus“, — rašė mums A.Rogoznyj, pridūręs, kad jam patinka gera reklama ir nervina nuobodi bei erzinanti. Visai kaip ir visus kitus žmones.
Tik štai skirtumas ir yra tas, kad žmonės į erzinančią reklamą stengiasi nekreipti dėmesio, o jis atkreipia ir įvertina. Lygiai taip pat jis atkreipia dėmesį ir į patinkančias reklamas ir jų taip pat yra jo redaguojame bloge. Ir ne tik reklama — vartotojiška visuomenė, nauji įpročiai ir kultūros pokyčiai pakiša daug idėjų, todėl šituos dalykus Arnoldas taip pat pastebi ir kartkartėmis aprašo.
„Myliu reklamą. Myliu ir esu susirūpinęs dėl jos. Esu suinteresuotas, kad reklama vartotojui teiktų džiaugsmą, gėrį ir pasitenkinimą, o ne erzintų ir įkyrėtų. Juk visiems patinka reklama, kuri kažką duoda. Tai gali būti juokinga reklama, kaip anekdotas, tai gali būti labai informatyvi reklama reikiamoje vietoje, kuri jums tikrai reikalinga, netgi labai graži reklama gali patikti. Reklamos formų labai daug. O visos įdomiausios ir geriausios reklamos sudaro tik ledkalnio viršūnėlę tame televizinio šlamšto ledo luite“, — sako A.Rogoznyj.
Ignoravimas – ne išeitis
Interneto blogo „Žudyk reklamą“ redaktorius sako, kad jo turinys — savotiška terapija blogo skaitytojams. „Iš tikrųjų esu įsitikinęs, kad jei ilgą laiką žmogus labai domisi jį pasiekiančia reklama ir priima kuo daugiau žinučių, nesistengia jų ignoruoti ir atmesti, tai jam tik į naudą. Mažas pavyzdys. Yra daug įkyrių reklamų, kurios siūlo, tarkim, dantų pastas. Tačiau įsijungia ignoravimo mechanizmas, ir žmonės nekreipia į jas dėmesio. O jeigu atsiranda nauja originali reklama, tas žmogaus blokavimas nesuveikia, ir jis galvoja: „Oba, dantų pasta, kažkas naujo“, ir nusiperka. Tačiau jeigu visą laiką stebėsite ir domėsitės tomis dantų pastos reklamomis, naujoji reklama turbūt nepasirodys tokia ypatinga, nes iš esmės apie dantų pastą juk nieko naujo nesugalvosi“, — sako jis.
Pasak A.Rogoznyj, reklama — taip pat ir informacija, kurios nereikia ignoruoti, nes tai puikus būdas sužinoti daugiau apie supantį pasaulį. Koks klubas kokią muziką groją, ką rodo kine, kas vyksta mieste, kur rasti kokią paslaugą — viską galima sužinoti iš reklamos.
„Todėl, neignoruodami reklamos, tapsite tik daugiau žinančiais ir atsparesniais pigiems bet įžūliems bandymams priversti jus pirkti“, — baigė A.Rogoznyj.
Reklamos etika: kūrėjų požiūris
Reklamą, jos apimtis, etiką ir t.t. Lietuvoje prižiūri kelios institucijos, ir aišku, pripuolamai. Sakykim, ir Konkurencijos taryba, ir Vartotojų teisių apsaugos tarnyba turi daugybę kitų svarbesnių reikalų. Kad reklamos strėlės nekristų ant visų reklamos kūrėjų, jie imasi savireguliavimo ir atsižada bjauriausių jos apraiškų, sakykim, buvo sureaguota į alų geriantį rūpintojėlį ir moteriškę, prilygintą „Utenos mėsai“. Tik, aišku, po to, kai apie tai prabilo visuomenė. O štai neseniai reklamos savireguliacijos asociacijos „Lietuvos reklamos biuro“ suformuota Arbitražo komisija, į kurią gali kreiptis visi, manantys, kad konkreti reklama yra neetiška. Pasak LRB valdybos pirmininko ir Arbitražo komisijos pirmininko M.Jovaišos, tai savanorišku pagrindu veikianti sistema. Keturiasdešimt LRB asociacijos narių, kuriai priklauso Lietuvos reklamos agentūros, reklamuotojai bei žiniasklaidos atstovai, susitarė laikytis etikos kodekso.
Arbitražo komisijos pagrindinis ginklas yra pažeidimų viešinimas, kitų drausminių priemonių ji imtis negali. Tačiau, pasak M.Jovaišos, paviešinimo ir sugėdinimo efektas yra labai paveikus. Jo manymu, kai kurių rekomendacijų paisoma labiau nei griežtų sprendimų.
„Besivystant šiai sistemai, galima pasiekti tokį lygį, kad žiniasklaida nepriims ir neplatins tokios reklamos, kuri yra pasmerkta arbitražo“,— sakė M.Jovaiša.
LRB valdybos narė G.Urmanaitė teigė, kad arbitražas naudingas ir reklamuotojams, nes norintys pasitikrinti, ar būsimasis projektas nepažeidžia etikos normų, galės kreiptis į Arbitražo komisiją.
M.Jovaiša mano, kad nesant griežtos reklamos etiką prižiūrinčios institucijos, vyksta nuolatinis reklamuotojų balansavimas „ant ribos“, tikintis, kad ir abejotino etiškumo reklama liks nepastebėta. Vienas iš Arbitražo komisijos narių, psichologas seksologas G.Navaitis mano, kad institucija padės pasiekti, jog reklama būtų reklama ir nedarytų žalos visuomenei.
Europos reklamos standartų aljanso duomenimis, Europos sąjungos šalyse vidutiniškai apskundžiama viena šimtoji procento visos reklamos. Daugiausiai skundų — 36 proc. yra dėl reklamos klaidinimo, 11 proc. — dėl skonio ir padorumo, 5 proc. tenka socialiniam atsakingumui.
Rašyti komentarą