Psichiatras Pūras: vis dar esame akli savo ir kitų jausmams

Dainius Pūras (Fotodiena.lt nuotr.)
Nuotraukų galerija (1/2)

Dainius Pūras (Fotodiena.lt nuotr.)

„Tai yra didžiulė mūsų bėda, kurią siūlau be pykčio ir saviplakos pagaliau pripažinti ir pradėti šitą istorinę klaidą ištaisyti. Ji mums be galo daug kainuoja ir gyvybių, ir suluošintų gyvenimų, ir labai ydingų sveikatos ir socialinių politikų“, – sakė Vilniaus universiteto Psichiatrijos klinikos profesorius Dainius Pūras.

Dvasinės sveikatos spraga vis dar nepradėta taisyti

Esate nekart pasisakęs apie menką mūsų emocinį raštingumą ir prastą dvasinę sveikatą. Kodėl taip nepažįstame savęs, savo jausmų?

Tai susiję su mūsų valstybės ir tautos tragedija, kuri įvyko XX amžiaus antroje pusėje. Buvome izoliuoti nuo laisvojo arba Vakarų pasaulio, kuriame įsitvirtino liberali demokratija. Ten XX amžiuje žmonės pagaliau atsisuko į save, ėmė analizuoti savo dvasinį pasaulį. Ne tik tyrinėjo žvaigždes, savo planetą, savo kūną, bet ir  giluminį jausmų pasaulį, – kalbėjo vaikų ir paauglių psichiatras D. Pūras. –

Kilo daugybė konkuruojančių psichologinių teorijų, kurios virto praktikomis, kaip geriau pažinti save, pasveikti nuo psichikos negalių, įveikiant vadinamuosius vidinius neurozinius konfliktus. Paaiškėjo, kad žmogui skausminga save tyrinėti, nes ne visada apie save atskleidi malonius dalykus. Tie psichologiniai mechanizmai dar vadinami gynybiniais, kartais žmogui padeda, o kartais ima stabdyti asmenybės raidą ar kitaip kenkti arba susargdinti. Tokia gynyba tampa akla: „Neturiu jokių problemų, atsikabink, pats eik pas psichologus, jeigu tai reikia. Su manimi yra viskas tvarkoje.“

Vakarų pasaulyje tuo metu, kai buvome izoliuoti, įvyko lūžis. Sakyti, kad neturi problemų, vadinasi, prisipažinti, kad nesi brandi asmenybė, atsisakai save pažinti. Tai suprato eiliniai žmonės, nekalbu jau apie politinį, mokslinį elitą. Ištisos sistemos, iki pat ministerijų ir vyriausybių, išmoko save reflektuoti, analizuoti. Tai nereiškia, kad jie imdavo save plakti, nuvertinti ar žeminti. Jie kantriai mokėsi adekvačiai save vertinti, geriau pažįstant save, bet tai įmanoma tik įdedant rimtų pastangų. Kai save geriau pažįsti, atsiranda galimybė tapti sveikesniam.

Įdomiausia, kad, atsivėrus sienoms, praėjus 25 laisvės metams, mums dar nepavyko tokio lūžio pasiekti. Dėl įvairių priežasčių nesugebėjome sveikai užpildyti šios baisios tautos dvasinės sveikatos spragos. Vis dar esame akli savo ir kitų jausmams, nepažįstame ir nenorime pažinti savęs ir kitų.

Vis dar esame linkę viską aiškinti primityviai racionalizuodami. Dar nesuprantame, ką seniai suvokė Vakarų pasaulis, kad 90 procentų mūsų visų, vadinamųjų sveikųjų ir sergančiųjų psichikos ligomis, elgesys yra iracionalus. Kodėl staiga supykstame, kodėl liūdime, kodėl keistais elgiamės, kodėl žmonės geria, muša ar žudo kitus? Čia reikia analizuoti save giluminiais būdais, o ne racionaliai paaiškinti, kad buvau „blogas“, o dabar pasistengsiu būti „geras“. Dauguma mūsų poelgių paslapčių slypi pasąmonės koduose. Mes vis atsisakome žvelgti giliau. Nepaisant to, kad jau trečią dešimtmetį esame tarp pirmaujančių savižudybių rodikliais valstybių ir liekame emociškai neraštingi.

Tai yra didžiulė mūsų bėda, kurią siūlau be pykčio ir saviplakos pagaliau pripažinti ir pradėti šitą istorinę klaidą ištaisyti. Ji mums be galo daug kainuoja ir gyvybių, ir suluošintų gyvenimų, ir labai ydingų sveikatos ir socialinių politikų.

Nuo ko reikia pradėti ją taisyti? Nemažai mūsų žmonių intuityviai jaučia šį žinių trūkumą, kam leidžia finansai, patys, savo lėšomis ieško kelio į visapusiškai sveikesnį gyvenimą, bet reikia sistemingo ir kryptingo sprendimo šiuo klausimu.

Tai yra vištos ir kiaušinio problema. Jeigu piliečiai to norėtų ir iš valstybės institucijų pareikalautų rimtų psichologinių paslaugų prieinamumo taip, kaip jie moka reikalauti vaistus kompensuoti, atlyginimus didinti ar indėlius grąžinti, reikalai pajudėtų. Daug piliečių net nežino, kad jiems ar jų vaikams tokios pagalbos labai reikia. Pavyzdžiui, tėvai pareikalautų, kad jiems reikia išmokti, kaip auginant vaikus, nedaryti auklėjimo klaidų, kai prasideda klasikiniai konfliktai su vaikais. Tėvai dažnai iš nežinojimo ima daryti klaidas, puola į kraštutinumus – arba viską leidžia, arba imasi prievartos prieš vaikus. Liūdna, kai šiandien net iš Seim narių girdime: jeigu bus uždrausta vaikus mušti, tai kaip juos auklėsime?

Pasirodo, XXI amžiuje Lietuvoje tėvai dar nežino, kad yra daugybė gerų neprievartinių vaiko auklėjimo ir disciplinavimo būdų. Tik jų reikia išmokti. Turi būti sukurta lanksčių ir patrauklių programų, kurios padėtų žmonėms praktiškai mokytis, kaip įgyti įgūdžių tinkamai elgtis su paaugliu ar mažu vaiku. Daugybė valstybių seniai sukūrė ir vykdo tokias programas.

Lietuvoje, kaip mums 25 metus aiškina šalies politikai, nėra tokios eilutės biudžete. Kažkada draugas J. Stalinas tokios eilutės neįrašė, todėl Lietuvoje 2015 metų biudžete tokios vėl neatsiras eilutės, skirtos emociniam raštingumui lavinti. Kūdikių ir vaikų globos namams, kur trikdoma vaiko sveikata, vėliau bus skirta daugiau milijonų. O  tam, kad tokių namų nebereikėtų (vėl dėl to paties emocinio aklumo), lėšų neatsiras. Todėl beliks tik vėl moralizuoti ir gėdinti paslydusius tėvus ar motinas, taip jie, dar pažeminti, dar labiau prasigers. 

Lietuvoje yra penki, daugiausia dešimt, procentų žmonių, kurie patys jau mokosi būti dvasiškai sveikesni. tačiau tik tie, kurie turi tiek pinigų ir gali sau leisti eiti pas psichoanalitiką dvasiškai gydytis, kas Vakaruose  vyksta jau daug dešimtmečių. 

Alfa.lt

Nusiųsk draugui:
    Išsaugok ir skaityk vėliau:

Taip pat skaitykite:

Alfa TV

Susijusios naujienos

Kova dėl Vaiko raidos centro: negalią turinčio vaiko gyvenimas mažiau spalvotas nei ministerijų ataskaitose

Specialiųjų poreikių vaikams nėra vietos Vilniuje: centrą „stato“ septynerius metus

​Pūras: mūsų visuomenės problema – susiskirstėme į normalius ir „nurašytus“

Psichiatras Pūras: Lietuva išgyvena vaikystės infekcinių ligų stadiją ir nutarė pakartoti visas pasaulio klaidas

Prof. Dainius Pūras: savižudybė – ne toks paprastas reiškinys, kad turėtų vieną priežastį

Garliava. Kompromisas neįmanomas

Pūras apie bandymą šeimą susieti su santuoka: tai atrodo truputį tragikomiškai

„Psichai“ visuomenėje: saugotis ar priimti?

Populiariausios naujienos